Jei ne Rusijos surengtas plataus masto puolimas, penkerių metų V.Zelenskio prezidento kadencija būtų pasibaigusi šių metų gegužę.
Tačiau Ukrainos valstybės vadovas jau daugiau kaip keturis mėnesius toliau naudojasi konstituciniais įgaliojimais, nes dėl šalyje įvestos karo padėties rinkimai yra draudžiami.
Šeštaisiais prezidentavimo metais V.Zelenskis išsiugdė dvi savybes, kurias pabrėžia jo paties partijos kolegos. Deja, abi jos būdingos autoritariniams lyderiams.
Požiūris į žiniasklaidą
Pirmiausia – laisva žiniasklaida.
Jei stebite prezidento spaudos konferencijas, galite išgirsti nenutrūkstamą V.Zelenskio monologą apie tai, kaip, jo nuomone, turėtų dirbti žurnalistai.
Jis vartoja tokius išsireiškimus kaip „padėtų“, „nekritikuotų“, „netirtų korupcijos“, „neklausinėtų vidinių asmenų“ ir panašius. Trumpai tariant, žiniasklaida turėtų atlikti patogią prezidento kanceliarijos aptarnavimo funkciją.
Naujausias V.Zelenskio išpuolis buvo prieš leidinio „Ukrainskaja Pravda“ atstovą: prezidentas pažėrė kaltinimų, kad šis leidinys dirba neva vykdydamas kažkieno nurodymus. Tai rodo (be to, kad tai netiesa), kaip giliai jis nepripažįsta žurnalistikos kaip būtino dėmens demokratinėje visuomenėje.
Manau, kad tai lemia prezidento požiūris į valdžios kritiką, kurios Ukrainos žiniasklaida skelbia gana daug, net karo metais.
Minėtas išsišokimas įvyko rugpjūčio 27 d. per didelę spaudos konferenciją, skirtą Ukrainos nepriklausomybės dienai, kurioje „Ukrainskaja Pravda“ žurnalistas uždavė prezidentui aštrų klausimą apie jo kanceliarijos pareigūnus, nuolat atsiduriančius Ukrainos žurnalistų kritikos taikiklyje.
Prieštaringas žvilgsnis į Vakarų pagalbą
Pakalbėkime apie draugystę su amerikiečiais.
Kaip teigia prezidentui artimi aukšto rango pareigūnai, Andrijus Jermakas (Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovas – red. past.) ypač nemėgsta prezidento kanceliarijos politikų, palaikančių gerus santykius su amerikiečiais.
Pagrindinė to priežastis yra valdžios institucijų nenoras vykdyti Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir kitų Ukrainos donorų reikalavimus įgyvendinti tikras, o ne fasadines reformas.
„Per pastaruosius metus Volodymyras Zelenskis ėmė nekęsti tarptautinių organizacijų atstovų, kurie nuolat ko nors nori ir reikalauja reformų“, – privačiame pokalbyje atskleidė vienas iš prezidento V.Zelenskio partijos „Liaudies tarnas“ lyderių.
Pasak jo, prezidentas taip pat priešiškai nusiteikęs prieš Vakarų raginimus dėl vidaus politikos. Visa tai darosi labai panašu į buvusio Ukrainos prezidento Petro Porošenkos stovyklos politikų retoriką jo kadencijos metu.
Tas pats šaltinis pridūrė, kad, jei pirmaisiais karo metais labiau korumpuota prezidento komandos dalis liko užnugaryje, nes grėsė šalies okupacija, tai, stabilizavus padėtį kare, šie veikėjai nusprendė, kad gali derėtis su Vakarais, kokias reformas jie nori įgyvendinti.
„Vienas didelis žingsnis į priekį, o paskui du žingsniai atgal“, – yra sakęs Ukrainos prezidentas.
Į neigiamą pusę krypstantis V.Zelenskio požiūris į Vakarų partnerius yra gana užslėptas, tokių pozicijų negalima įžvelgti jo kalbose. Priešingai – Ukrainos prezidentas nuoširdžiai dėkoja sąjungininkams už ginkluotę ir kitą pagalbą.
Tačiau Ukrainos prezidentas tikrai yra sukaupęs savo nuoskaudų Vakarams.
Daugiausia tai susiję su Jungtinių Valstijų prezidento Joe Bideno administracija: jis pyksta dėl jų neryžtingumo teikiant pagalbą Ukrainai kare su Rusija. Amerikiečiai negali suprasti, kad Maskva sumaniai manipuliuoja eskalacijos retorika, jog užkirstų kelią JAV pasiūlyti didesnę ir, svarbiausia, savalaikę pagalbą Kyjivui.
V.Zelenskis kartą sarkastiškai pareiškė, kad bet koks sprendimas dėl Vakarų pagalbos bus priimtas vėluojant metus.
„Vienas didelis žingsnis į priekį, o paskui du žingsniai atgal“, – kalbėjo Ukrainos vadovas.
Visi ukrainiečiai labai jautriai reaguoja į JAV ir Vokietijos skleidžiamą neapibrėžtumą.
Kiekvieną kartą Ukrainai tenka tiesiog „išmelžti“ iš Vakarų ginklų, tankų, naikintuvų F-16, o dabar ir leidimą naudoti tolimojo nuotolio ginklus, kurių veikimo nuotolis driekiasi gilyn į agresorės šalį.
Jie supranta, kad jei bus įgyvendintos visos Vakarų rekomenduojamos reformos, valstybės aparate nebeliks landų, kuriomis pasinaudojus galima praturtėti.
Matyt, šis užburtas ratas sukėlė V.Zelenskio nusivylimą. Iš čia ir kyla pasekmės, pavyzdžiui, nepasitikėjimas Ukrainos pareigūnais, palaikančiais glaudžius ryšius su amerikiečiais.
Be to, labiau korumpuota prezidento komandos dalis aktyviai palaiko tokias V.Zelenskio pažiūras ir nusivylimą, nes jie supranta, kad jei bus įgyvendintos visos Vakarų rekomenduojamos reformos, valstybės aparate nebeliks landų, kuriomis pasinaudojus galima praturtėti.
Pirmiausia – lojalumas
Šiuo metu situacija tokia, kad nei prezidento kanceliarijoje, nei vyriausybėje nebegalima rasti nei nepriklausomai mąstančių patarėjų, nei ministrų.
Tai rodo ir paskutinė pertvarka Ukrainos politinėje vadovybėje bei naujausi paskyrimai į ministrų kabinetą. V.Zelenskis ir A.Jermakas remiasi lojaliais žmonėmis.
Lojalumas yra pirmoje vietoje, kompetencija – antroje.
Būdamas valdžioje V.Zelenskis akivaizdžiai juda autoritarinio lyderio pozicijos link, bet jis neturi visų tokiam lyderiui reikalingų savybių.
V.Zelenskio autoritarizmas pasireiškia visiška vyriausybės, parlamento, teismų ir teisėsaugos sistemos kontrole. Visi sprendimai kuriami prezidento kanceliarijoje, o kitų institucijų vaidmuo – juos įgyvendinti.
Deja, karo padėtis tik išryškino tokios sistemos pobūdį.
V.Zelenskio autoritarizmas negali tapti visišku, nes kitas žingsnis jį stiprinant būtų karinės cenzūros įvedimas ir žodžio laisvės apribojimas įstatymų lygmeniu.
Manau, kad po [2014 metų] revoliucijos nė vienas Ukrainos prezidentas neperžengs šios ribos. Bet mes nežinome, kas bus, jei karas tęsis dar kelerius metus ar ilgiau. Tuomet valdžia taip pat gali griebtis tokių priemonių.
