Kai M. K. Čiurlionis studijavo Leipcige, aplinka jam įkyrėdavo. Jis ten jautėsi svetimas, draugų beveik neturėjo. Jis turėjo vieną draugą švedą, su kuriuo turėjo bendrą bruožą, – abu nemokėjo vokiškai. Jie kalbėdavosi su žodynu. Kai nesusikalbėdavo, sakydavo […]: „Vokiečių kalba – kiaulystė.“ Tokia sunki. Jiedu su švedu dėl to sutardavo.
Jis išeidavo paieškoti atvangos gamtoje, nueidavo į Leipcigo parką ir sakydavo: „Apkarpyti medžiai – argi čia miškas? O paukščiukai kažką čiulba turbūt vokiškai, nes aš nesuprantu. Lietuvoje – viską suprantu.“
– Profesoriau, ar būdavo tokių momentų, kai Jums reikėdavo tylos, susikaupti? Ką Jūs tuomet darydavote? Kai tas 1990–ųjų smagratis įsisuko, viskas lėkė milžinišku greičiu, protas privalėjo veikti labai aštriai, intensyviai mąstyti, atsitraukti net nebuvo kada.
– Ne, […] kai turi dirbti protu, daryti sprendimus ir rasti žodžius, kaip kreiptis, ką pasakyti, nėra laiko svajoti apie muziką. Bet mano kolegos yra prisiminę, savo atsiminimuose rašę, kad buvo tokių labai sunkių valandų, naktų, ypač – tomis sausio dienomis, kai jie ateidavo į mano kabinetą jau gerokai po vidurnakčio. Mes laukdavome aušros, nes nežinodavome, kada puls. Aš skambindavau.
Buvo tokių labai sunkių valandų, naktų, ypač – tomis sausio dienomis, kai jie ateidavo į mano kabinetą jau gerokai po vidurnakčio. Mes laukdavome aušros, nes nežinodavome, kada puls. Aš skambindavau.
Turėjau savo kabinete Aukščiausiojoje Taryboje pianiną. Paprašiau, kad man pastatytų pianiną. Retai prieidavau prie jo, nes tiesiog nebuvo laiko. Jau vėliau kartais kokiems nors ypatingiems svečiams – Prancūzijos prezidentui ar Švedijos karališkajai porai, – atėjusiems į svečius, gal ir esu paskambinęs.
Bet šiaip ateidavo draugai, keli ištikimi sąjūdininkai, deputatai. Mes praleisdavome šiek tiek laiko kartu, sėdėdami ir kalbėdami. Bet beveik nėra apie ką, tiesiog lauki – puls ar nepuls. Ir maždaug esi nutaręs, ką tada darysi. Aš atsisėsdavau ir skambindavau. Ir man pačiam buvo gerai, ir jiems buvo gerai. O skambindavau dažniausiai M. K. Čiurlionį, kartais – Fredericą Chopiną, bet dažniausiai – M. K. Čiurlionį.
– Koks buvo ilgiausias laikotarpis, kai neišėjote iš Aukščiausiosios Tarybos?
– Keli mėnesiai, maždaug nuo tų sausio dienų. […] Tą puolimo naktį buvau išėjęs, nes buvo ramu. Man pasakė, kad galiu nueiti namo nusiprausti, bet nespėjau įlipti į vonią, ir prasidėjo puolimas. Aš tuoj pat – dar šlapias – tiesiai iš vonios grįžau į Aukščiausiąją Tarybą keliems mėnesiams, nes mane sulaikydavo apsauga, jie jautė didelę atsakomybę, žinojo, kad yra visokių tykančiųjų.
Sakydavo – ten priešais namas Gedimino prospekte, jo viršutinis aukštas, yra įtartinas, ten pro tuos langus kas nors gali šauti. Iš cerkvės kitoje Neries upės pusėje buvo šaudoma. Buvo prašauti stiklai, o vieną stiklą fasade, kur yra kulkos skylė, dar suspėjau išsaugoti. Paprašiau, kad jokiu būdu to stiklo nekeistų, kad jį sutvirtintų, o ta šūvio žymė taip ir liktų – gal ir visiems laikams. Aš norėčiau, kad liktų visiems laikams. Čia buvo priešas, jis pasirašė.
– Agresyviai pasirašė.
– Taip, kaip jis moka.
