– Kai Jūs galvojate apie Lietuvą, apie Lietuvos žmones, sausio pradžioje apsupusius Seimą, ką Jūs mąstote? Juk tai buvo didingiausias laikotarpis Lietuvos istorijoje, kai žmonės buvo tokie didingi ir vieningi. Kaip Jūs manote, ar tai išliko, ar tai kažkur dingo? Ir ar tai galėtų sugrįžti?
– Tai išliko prisiminimuose. Vieną kartą viena moteris, paprasta moteris iš provincijos, man atrodo, Zarasuose per susitikimą su visuomene […] pasakė – pirmininke, jūs neaiškinkite, nevarkite, mes buvome prie bokšto, buvome prie parlamento – mums aiškinti nereikia. O tiems, kurių ten nebuvo, jūs nepaaiškinsite. Tai – labai kategoriška nuomonė.
Lietuva apsigynė nuo Sovietų Sąjungos. Ir kuo apsigynė? Be jokių ginklų – tik dvasia, tikėjimu.
Manau, galima ir jiems paaiškinti, ypač tiems, kurių nebuvo, kurie dar nebuvo gimę. Juk yra jaunų žmonių, jiems ir reikia papasakoti. Tegu tėvai papasakoja. O tokie filmai iš tikrųjų gali priminti, kad taip buvo, kad tai – ne pasaka. Taip tikrai buvo – Lietuva apsigynė nuo Sovietų Sąjungos. Ir kuo apsigynė? Be jokių ginklų – tik dvasia, tikėjimu.
– Jūs skatinote žmones priešintis be ginklo. Iš kur ši idėja? Gal čia kažkur figūruoja Mahatma Gandhi?
– Jis figūruoja, bet tai nėra mano ypatinga idėja. Tokia buvo Sąjūdžio ideologija ir tokie nusistatymai. Prisimenant M. Gandhi, aš buvau skaitęs ir iki šiol turiu mažytę prieškarinę knygelę, […] išverstą į lietuvių kalbą. Ji man šį tą paaiškino, kaip gali būti laimimi tokie sąjūdžiai, kaip Indija išsivadavo iš Didžiosios Britanijos – be karo, be pilietinio karo. […]
Be to, tokie taikūs sąjudžiai jau parodė savo galią Amerikoje, kai Martinas Lutheris Kingas vedė milijonus juodųjų amerikiečių į tiesą, į pergalę už jų teises, kad būtų panaikinta segregacija, teigė, kad visi žmonės yra lygūs. […] Didžiulė jėga, kai daug žmonių tiki savo tiesa ir nebijo, kad į juos bus šaudoma. Ir baigiasi tie šaudymai, tie žmonės laimi.
Tai buvo Sąjūdžio ideologija. Nereikėjo nieko. Kartais reikėjo tik šiek tiek priminti, kartais sustabdyti arba perspėti, kad mus mėgins išprovokuoti – kartais ir mitinguose girti pradeda stumdytis. Tai buvo mūsų instrukcija žmonėms – pasitraukti, neįsileisti į jokį stumdymąsi, į jokias muštynes, nes nežinai, kada gali ateiti „taikdariai“. Tada, žinoma, dar nebuvo šio žodžio. Dabar ateina „taikdariai“ ir padaro savo tvarką, palikdami krūvas lavonų. Tai buvo ši priemonė – sąmoningumas, ramumas ir kreipimasis į tą žmogų – susiprask, ką darai.
Žinoma, Sausio 13–osios naktį žmonės jiems šaukė: „Fašistai, fašistai!“ Ir tie rusų kareiviai tankuose sutrikdavo. Jiems buvo nesuprantama, kad juos vadina fašistais. „Kaip taip gali būti – fašistai – tai vokiečiai, mes juos kažkada nugalėjome!“ Toks primityvus pasaulis. Bet tai yra fašizmas, fašizmo dvasia, o jūs ją dabar atnešate, jūs prievartaujate beginklius, liejate kraują. Taigi kartais žmonės ir šiurkščiau prabildavo, gindami Spaudos rūmus ar pan. Nors į juos šaudė, jie nešaudė. Toks buvo principas.
Po Medininkų žudynių, per laidotuves, manęs klausė žuvusiųjų motinos (na, jos neklausė tiesiai, bet sakiau, kad matau jų akyse klausimą) – pirmininke, ar ir toliau taip bus, kad juos muša, daužo, degina pasienio postus, o jie turi tai iškęsti, galų gale – juos pradėjo žudyti. Aš pasakiau – toliau taip nebus. Bet susiremti, pradėti tikro, abipusio sienų karo, ačiū Dievui, jau neteko. Sovietų pabaisa jau byrėjo.
Atėjo, žinoma, tas bandymas imtis perversmo, karinio perversmo. Tada būtų buvę baisių dalykų, bet jie žlugo pačioje Maskvoje, kur atėjo daugybė žmonių [ir pareiškė] – kaip Lietuvos Sąjūdyje. Ir net ateidami sakė – mes darome taip, kaip Vilniuje. Jie matė, jie žino, jie pasimokė iš Lietuvos.
Verta prisiminti tiems, kas tada gyveno, o sužinoti tiems, kurie negyveno, kad tada, po žudynių Vilniuje, Maskvoje į gatves išėjo šimtai tūkstančių žmonių, protestuodami prieš kraujo praliejimą ir reikalaudami: „Laisvę Lietuvai! Šalin rankas nuo Lietuvos!“ Rusai! Šiandien, kai putinizmas jau praplovė smegenis, tai sunkiai įtikėtina. Bet tada taip buvo. Visi jautėsi žmonės ir ėjo prieš fašizmą.
– Tai Jūs dabar teigtumėte, kad dabartinė Maskva ir dabartinės Maskvos žmonės yra po daug griežtesne priespauda, negu kad, pavyzdžiui, 1990–aisiais, ar ne? Ar galima šiandien įsivaizduoti didžiulę minią protestuojančiųjų ir sakančiųjų, kad Ukrainoje neturėtų vykti tai, kas vyksta?
– Buvo labai aiškus, liūdnas, tragiškas pavyzdys (apie jį prabilo, prašneko ir parašė Maskvos disidentai, kurie dar laikosi laisvės vertybių), kad paminėti Boriso Nemcovo netekties į jo nužudymo vietą iš daugiamilijoninės Maskvos atėjo 200 žmonių. Taigi matome, kokia yra dvasinė būsena […] ir kaip ją gali suformuoti primityvi televizijos propaganda. Ypač dabar, per keletą metų.
