Daug kas pasikeitė nuo 2012 m., kai Kinijos prezidentas Xi Jinpingas pateko į valdžią. Per tą laiką jis suėmė šimtus tūkstančių korumpuotų valdininkų, iš politinės arenos išstūmė dešimtis aukštas pareigas užėmusių lyderių bei įtakingiausių praėjusio dešimtmečio politikų, rašo „Newsweek“.
Jis pasirūpino ir tuo, kad galimybių iškilti neturėtų kitos jėgos – žymiausias to pavyzdys – Komunistų jaunimo lyga. Šiomis priemonėmis Xi sparčiai užsitikrina savo, kaip nekvestionuojamo Kinijos Komunistų partijos lyderio poziciją.
Po dviejų konsensusu paremto valdymo dešimtmečių vidinė partijos politika vėl persismelkia kova dėl galios.
Kitaip tariant, Xi Jinpingo valdymo metu Kinijos elito politika grįžta prie savo istorinės formos. Po dviejų konsensusu paremto valdymo dešimtmečių vidinė partijos politika vėl persismelkia kova dėl galios.
Daugiau nei 20 metų Kinija buvo valdoma kolektyviai. Deng Xiaopingas, kuris valdė iškart po Mao, vykdė „reformų ir atsivėrimo“ politiką. Norėdamas užkirsti kelią dar vieno, panašaus į Mao, lyderio iškilimui, Deng sukūrė sistemą, kurioje besivaržančios interesų grupės atsvertų viena kitos įtaką.
Deng įsivaizdavo, kad šis balansavimas sparčiai augančiai Kinijai suteiktų tai, ko jai reikia labiausiai – apdairią ir nuosaikią politiką. Ši stabdžių ir atsvarų sistema turėjo užtikrinti ilgalaikį politinį stabilumą.
Xi, įtvirtindamas savo galią, pamažu dekonstruoja vidinę Komunistų partijos stabdžių ir atsvarų sistemą, gyvavusią Deng įpėdinių Jiang Zemino ir Hu Jintao valdymo metu.
Nors Xi veiksmai gali atrodyti kaip įsigalėjusio status quo keitimas, žvelgiant į Kinijos elito politiką nuo dinastinių iki moderniųjų laikų, tai galima vertinti kaip grįžimą prie tradicijų.
Pasak politologo Tang Tsou, Kinijoje kova dėl galios yra žaidimas, kuriame nugalėtojui atitenka viskas. Taip pat kaip Mao ar Deng, Xi žaidžia ne tam, kad pasiektų kompromisą, o tam, kad laimėtų.
Vakarams Xi pastangos pakeisti Komunistų partiją kelia nerimą. Kita vertus, šių pastangų poreikis yra suprantamas. Kolektyvus valdymas gerai veikė, kai spartų ekonomikos augimą išgyvenanti Kinija troško stabilumo ir nuspėjamumo, o ne dinamikos. Tačiau pastaruoju metu, kai ekonomika gerokai sulėtėjo, o Kinijos vaidmuo bei interesai išsiplėtė, Deng sistemos trūkumai pasidarė akivaizdūs.
Kinija įžengia į didžiulių ekonominių pokyčių periodą, kurie gali destabilizuoti šalį. Daugiau nei 20 metų šalies ekonominis augimas priklausė nuo pigaus eksporto ir valstybės investicijų. Kylančios gamybos kainos, besipučianti valstybės skola ir mažai pelninga statybų rinka kelia didelių problemų tradiciniam ekonomikos modeliui.
Kinijos lyderiai tikisi šį modelį pakeisti tokiu, kuris atsigręžtų į vidaus rinką. Tačiau privatus vartojimas šiuo metu tesudaro 37 procentus šalies BVP – to nepakanka šalies ekonomikos augimui palaikyti.
Prireiks daug laiko norint pakelti dabartinį ekonomikos lygį – valstybės investicijos vis dar sudaro beveik pusę BVP. Šiam tikslui pasiekti turės būti pakeista visa šalies finansinė architektūra.
Didelė tikimybė, kad dėl to šalyje kurį laiką vyraus didelis nedarbo lygis. Šiuometinė kolektyvinė valdžia nesugeba šaliai užtikrinti griežtos, bet lanksčios ir inovatyvios lyderystės, kurios reikia šiais sunkiais laikais.
Šalies visuomenė pastebi stiprėjantį valstybės vaidmenį ir tikisi, kad Kinijos lyderiai bus pakankamai stiprūs, išradingi ir inovatyvūs besistengdami apginti valstybės interesus.
Konsensuso politikos ribotumas taip pat jaučiamas ir dėl besikeičiančios Kinijos tarptautinės pozicijos. Kinija tampa didžiule galia – jos ekonominiai interesai plečiasi, o karinė įtaka auga.
Šalies visuomenė pastebi stiprėjantį valstybės vaidmenį tarptautinėje politikoje ir tikisi, kad Kinijos lyderiai bus pakankamai stiprūs, išradingi ir inovatyvūs besistengdami apginti valstybės interesus.
Šie ekonominiai, tarptautiniai ir socialiniai faktoriai leidžia suprasti Xi jėgos koncentracijos siekį, bet negarantuoja, kad jo pastangos bus sėkmingos. Šalia kiekvieno lyderio, kuris laimėjo kovą dėl įtakingiausios pozicijos partijoje, yra dešimtys, kurie pralaimėjo. Be to, Deng sukurta sistema dėl kolektyvinės jos prigimties yra daug stabilesnė, nei galima tikėtis.
Norėdamas apeiti stabdžių ir atsvarų sistemą Xi susiduria su daugybe iššūkių. Šių iššūkių sudėtingumas matomas jo milžiniškoje ir intensyvioje prieš korupciją nukreiptoje kampanijoje.
Antikorupcinės priemonės padeda išstumti ir galimus varžovus, pavyzdžiui, Komunistinio jaunimo lygą. Tai galima vertinti kaip Xi bandymą sustiprinti savo asmenybės kultą ir kontroliuoti šalies žiniasklaidos bei propagandos kanalus.
Nepaisant to, pasiseks Xi ar ne, Deng apribotos valdžios vizija egzistuos nebeilgai. Šalyje, kur galia dažniausiai būna koncentruota, o politika yra virtusi žaidimu, kuriame laimėtojui atitenka viskas, Deng era buvo pasmerkta būti tik tarpiniu epizodu.
