Pasak „EUobserver“ ir centro „Dosjė“, naujas Rusijos santykių su NATO paaštrėjimo etapas prasidėjo nuo epizodo, kurį daugelis jau primiršo – aštuonių Rusijos misijos prie NATO narių išsiuntimu iš Briuselio 2021 metų spalį.
Vakarų žvalgybos tarnybos šiuos asmenis laikė šnipais, o V.Putinas tokį sprendimą pavadino nepagrįstu ir atsakydamas uždarė NATO atstovybę Maskvoje.
Centras „Dosjė“ kartu su „EUobserver“ išsiaiškino, kas yra „ištremti“ rusai ir kodėl jų grąžinimas į tėvynę taip supykdė Rusijos prezidentą.
Kremlius siunčia signalus Vakarams per Ukrainą
Rusijos ir Vakarų santykiai kaista nuo praėjusių metų pradžios. Kovo pabaigoje Rusijos kariai pradėjo judėti Ukrainos sienos link – analitikai su nerimu pastebėjo, kad nauji rusų kariuomenės manevrai pernelyg primena pasirengimą atakai prieš Ukrainą 2014 metų pradžioje.
Tačiau jau tada oficiali Kremliaus retorika buvo nukreipta ne į Ukrainą, o į NATO. Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas tuo metu sakė, kad jei amerikiečiai padės Ukrainai, „padidės įtampa prie Rusijos sienų“.
Tuo metu Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas išreiškė viltį, kad Vakarai „nekurstys“ Ukrainos politikų, nes „naujas karas Donbase prives prie Ukrainos sunaikinimo“.
Po apsikeitimo diplomatiniais grasinimais atrodė, kad padėtis rimsta. Nors didžioji dalis Rusijos karių liko Ukrainos pasienyje, jokių aktyvių veiksmų nebuvo pastebėta. Bent jau taip kelis mėnesius galvojo Vakarų diplomatai.
Tada, pernai spalį, paaiškėjo, kad Rusijos darbuotojai NATO būstinėje aktyviai rinko žvalgybos duomenis. Galbūt taip buvo ruošiamasi naujai eskalacijos bangai prie sienų su Ukraina.
Diplomatų išsiuntimas ir pasekmės
Spalio 6 dieną NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas paskelbė, kad dėl įtarimų šnipinėjimu Aljansas panaikino aštuonių Rusijos diplomatinės atstovybės prie NATO narių akreditaciją.
2021 metų gruodį V.Putinas pareikalavo iš Amerikos prezidento garantijų, kad NATO nesiplės į rytus ir nestatys bazių prie Rusijos sienų.
„Šis sprendimas nėra susijęs su jokiais konkrečiais įvykiais, tačiau jau kurį laiką matome Rusijos piktybinio aktyvumo padidėjimą. Todėl turime būti budrūs ir veikti, jei matome, kad Rusijos atstovybės prie NATO nariai užsiima veikla, neatitinkančia jų diplomatinės akreditacijos. Todėl jų akreditacija panaikinta.
Toks sprendimas buvo priimtas remiantis žvalgybos informacija, kad šie asmenys yra Rusijos žvalgybos pareigūnai“, – sakė J.Stoltenbergas.
Oficialios Maskvos reakcija buvo audringa. Rusijos prezidentas V.Putinas asmeniškai ėmėsi ginčyti J.Stoltenbergo pareiškimą, sakydamas, kad „NATO sulaužė visus dialogo su Rusija mechanizmus“. Jis du kartus pakartojo, kad sprendimas išsiųsti diplomatinį personalą buvo priimtas „be jokios priežasties“.
Atsakydama į tai, Maskva sustabdė dviejų Rusijoje įsikūrusių NATO organizacijų – Karinės ryšių misijos ir Informacijos biuro – veiklą.
Mažiau nei po mėnesio palydovai užfiksavo dar vieną Rusijos karių sutelkimą prie sienos su Ukraina.
2021 metų gruodį V.Putinas pareikalavo iš Amerikos prezidento garantijų, kad NATO nesiplės į rytus ir nestatys bazių prie Rusijos sienų.
Ar tikrai diplomatus siejo žvalgybos ryšiai?
Centras „Dosjė“ išsiaiškino, kokių darbuotojų išsiuntimas iš Briuselio taip įžeidė Rusijos prezidentą.
Sąraše yra septyni vyrai ir viena moteris – nuo Sergejaus Šoigu asmeninio vertėjo iki aukštųjų technologijų specialistų. Daugelis rusų, išvykusių namo, buvo susiję su Gynybos ministerija ir žvalgybos tarnybomis.
Tarp nepageidaujamų asmenų atsidūrė ir iš Estijos kilęs Aleksandras Smuška. NATO būstinėje jį gerai pažinojo: prieš dirbdamas misijoje jis kelis kartus buvo atvykęs į Briuselį kaip Rusijos gynybos ministerijos Tarptautinio karinio bendradarbiavimo generalinio direktorato oficialių delegacijų narys.
2012 m. jis buvo bendros autorių grupės narys, parengęs konsoliduotą NATO ir Rusijos tarybos kovos su piratavimu žodynėlį.
Pulkininkas leitenantas A.Smuška baigė Gynybos ministerijos Karo universiteto Užsienio kalbų ir užsienio karinės informacijos fakultetą. Ten jie rengia vertėjus, mokančius dvi užsienio kalbas.
Dauguma fakulteto absolventų eina tarnauti į Vyriausiąją žvalgybos valdybą (GRU), o kitus galima rasti Gynybos ministerijoje, tarp stebėtojų Jungtinių Tautų misijose, Rusijos kontingente Sirijoje ir tarp privačios karinės kampanijos „Wagner“ samdinių.
A.Smuška buvo Gynybos ministerijos vadovybės etatinis vertėjas derybų su užsienio karinių padalinių vadovais ar jų vizitų į užsienio šalis metu.
Jis dirbo su buvusiu gynybos ministru Anatolijumi Serdiukovu, Generalinio štabo viršininku Valerijumi Gerasimovu ir dabartiniu Gynybos ministerijos vadovu Sergejumi Šoigu.
Kartu su A.Smuška iš Belgijos išvyko ir jo žmona. Prieš persikeldama paskui vyrą į Briuselį, kapitonė Nina Smuško dirbo asistente tame pačiame Gynybos ministerijos Karo universiteto Kalbotyros centre.
Kalbotyros centro kariškiai buvo Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos „medicininio desanto“ dalis, kurie 2020 metų birželį atvyko į Italiją kovoti su koronavirusu.
Vietos žiniasklaidoje tuo metu pasirodė medžiaga, kad rusų veikla labiau primena šnipinėjimą, o ne pagalbą kovojant su pandemija. Daugelis iš jų pasirodė esą visai ne gydytojai, o aukšto rango bakteriologinės ginkluotės specialistai.
NATO Rusijos šnipu taip pat pavadino maskvietį Sergejų Česnokovą, kurio tėvas dirbo Nepaprastųjų situacijų ministerijos centriniame biure, vadovaujant Sergejui Šoigu.
Prieš savo komandiruotę į Briuselį S.Česnokovas dirbo mokslo ir gamybos įmonėje „Antaris“. Įmonė vykdė mokslinę plėtrą bei kūrė duomenų bazes Gynybos ministerijai ir FSB.
Krautis lagaminus turėjo ir Rusijos atstovas NATO Vasilijus Epiškinas su žmona Jana Ratujeva. Abu studijavo Maskvos aviacijos instituto Aviacijos ir kosmoso fakulteto katedroje.
Šioje katedroje studentai mokosi taikomosios ir sisteminės programinės įrangos, kompiuterinių ryšių sistemų, taikomosios matematikos metodų, dirbtinio intelekto bei įgyja analitinio informacijos apdorojimo įgūdžių.
Institute V.Epiškinas išklausė karinius mokymus ir gavo atsargos leitenanto antpečius. Matyt, leitenanto profesiniai interesai apėmė naujas technologijas informacijos rinkimo ir saugojimo srityje: 2017 metų gruodį jis Briuselyje dalyvavo projekto „Big Data Europe“ moksliniame seminare, kuriame taip pat buvo pirmaujantys šios srities ekspertai iš JAV, Europos, Indijos ir Japonijos.
Paslaptingiausias tarp iš Briuselio išprašytų rusų pasirodė kitas maskvietis – Igoris Kovaliovas. 2002 metais dirbo kelių transporto darbuotojų profesinėje sąjungoje, o po metų persikėlė į Užsienio reikalų ministerijos automobilių parką.
Ką veikė I.Kovaliovas iki Briuselio, žurnalistams sužinoti nepavyko. Vienintelis jo paminėjimas išliko 2005 m. oro kelionių duomenų bazėje: jis į Sočį lydėjo Užsienio reikalų ministerijos centrinio biuro darbuotoją Igorį Podkolziną, kuris dabar dirba Bosnijos ir Hercegovinos garbės konsulu Nižnij Novgorode.
Iš visų iš Briuselio išsiųstų „diplomatų“ Maskvos valstybiniame tarptautinių santykių institute mokėsi tik Stanislavas Teleginas, kilęs iš Irkutsko srities. Jis paminėtas universiteto tinklalapio skiltyje „Tarptautinės teisės fakulteto absolventai 1988“.
Nuo pat įkūrimo Maskvos valstybinis tarptautinių santykių institutas buvo žvalgybos personalo „tiekėjas“. Paprastai verbuotojai pradeda atidžiai žiūrėti į studentus nuo pirmo kurso, o arčiau diplomų gynimo kandidatams siūloma dirbti „savo tėvynės labui“.
Galbūt būtent taip atsitiko teisininkui S.Teleginui. Baigęs institutą, buvo paskirtas į Užsienio reikalų ministerijos Pinigų ir finansų skyrių ir išsiųstas į komandiruotę svetur.
1999 m. mokesčių deklaracijoje jo metinės pajamos yra 3702 rubliai 75 kapeikos. Pasirodo, S.Teleginas gaudavo kiek daugiau nei 300 rublių per mėnesį.
Tuo pačiu metu, „Rosstat“ duomenimis, vidutinis rusų mėnesinis uždarbis 1999 metais siekė daugiau nei 1500 rublių. Sunku įsivaizduoti, kad dirbdamas užsienyje S.Teleginas galėtų išgyventi už 11–16 dolerių per mėnesį. Tai leidžia manyti, kad bazinis atlyginimas jam buvo mokamas kitur ir neoficialiai.
„Tai yra įprasta žvalgybos praktika: tarsi dirbtum vienoje organizacijoje, o atlyginimą gauni savo buhalterijos skyriuje tarnybos vietoje“, – „Dosjė“ sakė buvęs Ekonominės plėtros ministerijos personalo pareigūnas, kuris paprašė to nenurodyti jo vardo.
Įdomi ir S.Telegino gyvenamoji vieta. 2004 m. jis buvo įrašytas į Užsienio reikalų ministerijos kanceliarijos darbuotojo sąrašą ir gyveno Rublevsko plente, name, pastatytame Prezidento kanceliarijos užsakymu.
Be S.Telegino, jame apsistojo ir Valstybės Dūmos aparato darbuotojai, Federacijos tarybos nariai, Gynybos ministerijos generolai ir Federalinės saugos tarnybos karininkai. Pastaroji buvo „Putino rūmų“ Gelendžike užsakovė-kūrėja.
Panašiame name, tik Mičurinskio prospekte, butą gavo Užsienio reikalų ministerijos Diplomatinės akademijos absolventas Olegas Demechinas, kurio taip pat buvo paprašyta išvykti iš Briuselio.
Tarp O.Demechino kaimynų yra karių, Užsienio prekybos akademijos absolventų, Nacionalinio rezervų banko ir „Vnešekonombank“ darbuotojų.
O.Demechino kaimyniniai bankininkai taip pat gali būti siejami su žvalgyba. Jau seniai žinoma, kad šalies Išorinės žvalgybos tarnyba naudojasi Rusijos bankų užsienio filialais kaip priedanga šnipinėjimui.
2015 m. FTB suėmė „Vnešekonombank“ atstovybės Niujorke vadovo pavaduotoją Jevgenijų Buriakovą ir apkaltino jį šnipinėjimu. Jis pripažino savo kaltę ir gavo laisvės atėmimo bausmę, tačiau netrukus buvo anksčiau laiko deportuotas į Rusiją.
Į „žalinga veikla“ užsiimančių asmenų skaičių buvo įtraukta ir nuolatinės Rusijos misijos prie NATO patarėja Nadežda Obuchova.
2002 m. ji dirbo įmonėje „Purchase at Home LLC“, kuri užsiima reklaminių katalogų siuntimu paštu.
Tuo metu tarp įmonės steigėjų buvo įrašyta Kipro ofšorinė bendrovė „Brubaker trading ltd“ ir „Zeitmesser Werbung GmbH“ iš Hanoverio Vokietijoje. Gynybos ministerijos pulkininkas Valerijus Kovaliovas, anksčiau tarnavęs Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, buvo „Purchase at Home LLC“ generalinis direktorius.
Tada N.Obuchova persikėlė į Užsienio reikalų biurą, o 2004 m. buvo išsiųsta į Rusijos ambasadą Otavoje, kur keletą metų dirbo atašė.
A.Applebaum: Kremliaus, kaip NATO agresijos aukos, žaidimas gali siekti daug rimtesnių tikslų – visų pirma tikros invazijos į Ukrainą.
Galiausiai „šnipų“ sąraše buvo Sankt Peterburgo gyventojas Dmitrijus Filippenokas. Sankt Peterburgo telefonų bazėje buvo diplomato numeris, išduotas FSB pareigūno pažymėjimui gauti.
Tikriausiai D.Filippenokas rinko informaciją ne tiek apie NATO, kiek apie Rusijos Gynybos ministerijos darbuotojus misijoje Briuselyje.
Visa tai rodo, kad dauguma iš Briuselio išvarytų rusų išties buvo glaudžiai susiję su specialiosiomis tarnybomis. Jei tai tiesa, tada nieko neturėtų stebinti audringa V.Putino reakcija į jų deportaciją.
„The Atlantic“ apžvalgininkė Anne Applebaum pažymi, kad visa tai gali būti dalis Kremliaus apgalvoto plano nukreipti dėmesį nuo diskusijų dėl Ukrainos statuso.
„Jei ši tyčia surengta panika yra žaidimas, rusai iškovojo keletą pergalių. Prezidentas Joe Bidenas jau turėjo du asmeninius pokalbius su Putinu.
Sausio mėnesį vyksta daugybė naujų Rusijos ir Amerikos, Rusijos ir NATO bei Rusijos ir Europos saugumo derybų.
Pasikeitė ir diplomatinio pokalbio aplink Ukrainą tonas. Derybininkai nebėra susitelkę į tikrąją Rytų Ukrainos krizę.
Vietoj to dėmesys sutelkiamas į JAV ir Rusijos bei NATO ir Rusijos santykius“, – rašė A.Applebaum.
Kartu ji perspėjo, kad Kremliaus, kaip NATO agresijos aukos, žaidimas gali siekti daug rimtesnių tikslų – visų pirma tikros invazijos į Ukrainą.
Buvęs NATO pareigūnas pasakė, kodėl galėjo būti išsiųsti rusų diplomatinės atstovybės darbuotojai.
„Kiekviena diplomatinė atstovybė turi rezidentų – žmonių, kurie atvirai atstovauja žvalgybos tarnyboms, pavyzdžiui, GRU ar Išorinės žvalgybos tarnybai.
Visi žino, kad jie yra rezidentai, negalintys, pavyzdžiui, agresyviai verbuoti agentų. O jei žmogus atvyksta po diplomatine priedanga, bet staiga pradeda aktyviai veikti kita linkme – neoficialiai susitikinėti su politikais, ką nors papirkti, derėtis – tuomet yra išvaromas.
„EUobserver“: savo karinėje doktrinoje ir nacionalinio saugumo strategijoje Rusija nurodo NATO kaip pagrindinę grėsmę ir pagrindinį priešą.
Jie pašalinami už veiksmus, kurie neatitinka deklaruojamų funkcijų, arba už priešiškus veiksmus.
Pavyzdžiui, jei jų oficiali pareiga yra perduoti žinutes savo vadovams, o vietoj to jie staiga pradeda bandyti gauti kokius nors dokumentus, nors neturi teisės to daryti, jie susiduria su sankcijomis.
Būna, kad priimančioji pusė nuo pat pradžių žino, kokie žmonės yra siejami su žvalgyba, o vėliau gali būti išvaryti ne dėl konkrečių veiksmų, o reaguojant į kokius nors priešiškus šalies veiksmus“, – tikino buvęs NATO darbuotojas.
Tačiau vargu ar šis įvykis labai trukdys Rusijos žvalgybos pareigūnų darbui. Pasak „EUobserver“ šaltinio žvalgybos bendruomenėje, Briuselyje vis dar yra daug rusų šnipų.
Anot jo, beveik pusė Briuselio diplomatinio korpuso (apie 100 žmonių) yra susiję su specialiosiomis tarnybomis. Dar 100 žvalgybos pareigūnų dirba su „civiline“ priedanga – komercinėse ir ne pelno struktūrose, taip pat ekspertų grupėse.
„EUobserver“ pašnekovas tarp Europos diplomatų tai sieja su grėsme, kurią Kremlius mato NATO.
„Savo karinėje doktrinoje ir nacionalinio saugumo strategijoje Rusija nurodo NATO kaip pagrindinę grėsmę ir pagrindinį priešą.
Rusija gali teigti, kad nori bendradarbiavimo ir dialogo su NATO ir ES. Tačiau Maskva yra priešiška abiem organizacijoms, nes vieningi Vakarai jai yra stiprus priešas“, – sakė „EUobserver“ šaltinis.
