Savo mirties dienos rytą D.Voronenkovas stovėjo Ševčenkos prospekte – plačioje, medžiais apjuostoje ir Ukrainos poeto vardu pavadintoje gatvėje Kijevo centre – ir negalėjo atitraukti akių nuo telefono.
Buvęs politikas ir saugumo agentas reklamavo interviu, kurį davė vietiniam naujienų portalui, apie gyvenimą Maskvoje prieš kelis mėnesius.
Turint omenyje jo praeitį Rusijos liūdnai pagarsėjusioje saugumo tarnyboje, kalbėti apie tai buvo itin pavojingas sprendimas.
Tik sakė, kad nieko nebijo
„Sistema žudo žmones, – teigė jis žurnalistams. – Atvirkštinė evoliucija protingus ir svarbius žmones verčia tylėti arba bėgti. Nesu nei pirmas, nei paskutinis žmogus, bandęs išsikovoti gerą vietą Rusijoje.“
D.Voronenkovas kiek anksčiau buvo peržiūrėjęs interviu nuorašą – Ukrainos spaudoje įprasta patvirtinti citatas – ir per pietus draugui prasitarė, kad tai kol kas geriausias jo interviu.
Kai interviu buvo paskelbtas internete, D.Voronenkovas žurnalistei Natalijai Dvali nusiuntė padėkos žinutę ir pasakė, kad straipsnis buvo „įdomus“ ir „tikslus“ bei žinutę užbaigė šypsenėle.
Jis buvo žavus, turėjo apskritus skruostus ir smėlio rudumo plaukus bei nešiojo puikius kostiumus – atrodė kaip pagarbos vertas žmogus. Jis atspindėjo tam tikrą rusiško vyriškumo kombinaciją – galėjo būti ir šiurkštus bei išdidus, ir rimtas bei malonus priklausomai nuo situacijos.
Galėjo ir atsilošti, atsilaisvinti apykaklę ir kalbėti su gyventojais apie ekonomikos problemas arba surimtėti, sukryžiuoti rankas ir atsainiai elgtis žurnalistams paklausus apie dalykus, kurių, jo manymu, jiems nereikėjo žinoti.
D.Voronenkovas buvo pakeliui į viešbutį „Premier Palace“ susitikti su Ilja Ponomariovu – kitu dabar Ukrainoje gyvenančiu buvusiu Rusijos Valstybės Dūmos nariu.
I.Ponomariovas D.Voronenkovą po savo sparnu priglaudė dėl judviejų bendros tremties ir jam padėjo sukurti Interpolui skirtą paraišką. Jos esmė – išvengti raudono įspėjimo iš Rusijos, kuriuo būtų norima jį suimti ir neleisti išvykti iš Ukrainos.
D.Voronenkovas N.Dvali sakė, kad nebijo Rusijos: „Visi anksčiau ar vėliau mirsime. Svarbu tai, kaip ir kodėl mes gyvenome“.
Tačiau iš tiesų jis buvo susirūpinęs. Jis negalėjo pasislėpti nuo grasinimų iš Rusijos žiniasklaidos, kuri jį vadino išdaviku ir skatino jį „užspringti mėsos gabalu“.
Šaligatviu tą kovo rytą D.Voronenkovas žingsniavo su asmens sargybiniu. Kitas buvo su jo žmona ir sūnumi namuose.
D.Voronenkovas iškeitė savo Rusijos pilietybę į ukrainietišką pasą, davė parodymus V.Janukovyčiaus valstybės išdavystės byloje ir pradėjo kurti aistringą žiniasklaidos kampaniją.
D.Voronenkovas ir toliau visą laiką žiūrėjo į telefoną, tad nei jis, nei jo sargybinis nepamatė jauno vyro pilku sportiniu kostiumu, juoda liemene ir raudonais sportiniais bateliais, išlipančio iš sidabrinio „Daewoo Lanos“ automobilio ir greitai bėgančio jų link.
Priartėjęs jis surėkė ir D.Voronenkovas atsisuko į jį. Stebėjimo kameros užfiksavo šio įvykio vaizdus: jaunas vyras išsitraukė sovietinį TT pistoletą ir šovė, taip ant šaligatvio parklupdydamas D.Voronenkovą, susiėmusį už pilvo.
Sargybinis puolė užpuoliką ir abiems vyrams besigrumiant ginklas iššovė dar kartą.
Sargybinis veidu parkrito ant šaligatvio. Užpuolikas nubėgo prie D.Voronenkovo ir šovė dar kelis kartus, tačiau, jam pasisukus bėgti, į pilvą pašautas sargybinis išsitraukė ginklą iš kurpinės, nusitaikė ir šovė į užpuoliką.
Rusiją lygino su A.Hitlerio Vokietija
Viešbutyje I.Ponomariovas suprato, kad D.Voronenkovas vėluoja daugiau, nei įprastai. Kadangi D.Voronenkovas į skambučius neatsiliepė, I.Ponomariovas susisiekė su vienu Ukrainos pareigūnu, kuris jam pasakė, kad jo draugas nušautas.
Atvykęs į įvykio vietą, jis rado minią smalsuolių, apspitusių tris vyrus. Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka su Ukrainos saugumo tarnybos vadovu, policijos vadu ir vyriausiuoju kariniu prokuroru stovėjo šalia įvykio vietą juosiančios juostos tarp montuojamų televizijos kamerų.
D.Voronenkovo žmona Marija Maksakova atvyko paskutinė, apsirengusi juodai. Iki pat tos akimirkos, kaip moteris vėliau pasakojo, ji tikėjosi, kad jos vyras bus tiesiog sužeistas. Tačiau kai pamatė jo šešiomis kulkomis suvarpytą kūną su daugybe žaizdų krūtinėje ir galvoje, ji palūžo.
Kol sargybinis ir užpuolikas buvo vežami į ligoninę (abu vis dar gyvi), pareigūnai paskelbė nusikaltimo motyvą.
„Denisas Voronenkovas tyrėjams davė labai svarbius parodymus, – nusikaltimo vietoje teigė J.Lucenka. – Tai yra tipiška liudininko žmogžudystė, užsakyta Kremliaus.“
Praėjus trims su puse valandos po nužudymo, Ukrainos prezidentas Petro Porošenka irgi pareiškė: „Akivaizdu, kad tai Rusijos specialiųjų tarnybų darbas.“
Kitą dieną, 2017 m. kovo 24-ąją žudikas buvo identifikuotas – tai Pavelas Paršovas, 28 metų kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Ukrainos nacionalistas, tarnavęs Ukrainos nacionalinėje gvardijoje ir ieškotas dėl dalyvavimo pinigų plovimo byloje.
Draugams žinomas karo slapyvardžiu „Boksininkas“. Jis mirė intensyvios priežiūros skyriuje. „Boksininkas“ nepratarė nė žodžio.
D.Voronenkovas tebuvo antras Valstybės Dūmos narys, pabėgęs iš Rusijos užimdamas šias pareigas ir viešai oponavęs valdžiai. Pirmasis – I.Ponomariovas – į Kijevą atvyko maždaug metais anksčiau.
Tačiau I.Ponomariovas valdžią atvirai kritikavo dar būdamas Maskvoje, o D.Voronenkovas viešai prabilo tik kirtęs Ukrainos sieną.
D.Voronenkovas iškeitė savo Rusijos pilietybę į ukrainietišką pasą, davė parodymus V.Janukovyčiaus valstybės išdavystės byloje ir pradėjo kurti aistringą žiniasklaidos kampaniją.
Kontrolės sistemos Rusijoje paveikslas, kurį tapė D.Voronenkovas, buvo ne kažkokia bevardė ir beveidė politinė grupuotė. D.Voronenkovas bendravo su Rusijos prezidento Vladimiro Putino artimiausiomis kolegomis.
Jis paaštrindavo savo kalbas slaptais pasakojimais apie Kremliaus elitą – įskaitant ir V.Putino patarėją Vladislavą Surkovą – Kremliaus „pilkąjį kardinolą“.
Kartą D.Voronenkovas prieš televizijos kamerą pasikėlė kelnių klešnę ir parodė randus, jo teigimu, likusius po bandymo nužudyti jį už bandymus kovoti su korupcija.
Rusiją, Ukrainos ir Vakarų apžvalgininkų vaizduojamą kaip groteskišką demonę, jis tapė dar tamsesnėmis spalvomis.
„Rusijos federalinė saugumo tarnyba valdo pasaulį, – teigė jis pirmajame interviu Kijeve pasakodamas apie KGB pakeitusią tarnybą. – Dabartinė situacija Rusijoje primena Vokietiją Adolfo Hitlerio valdymo laikais.
Visi žinojo, kad jis žudo žydus, tačiau ir toliau daugybę metų apsimetinėdami, kad niekas nevyksta, su juo bendradarbiavo. Visa šalis pasidavė pseudopatriotiškai beprotybei.“
Staiga padaugėjo žmogžudysčių
Pagrindinis tyrėjas D.Voronenkovo nužudymo byloje buvo Pavelas Kononenka, prokuroro pavaduotojas Kijeve.
Savaime suprantama, P.Kononenka galėjo žiūrėti rusišką televiziją ir skaityti šios šalies spaudą, perpildytą straipsnių apie D.Voronenkovo gyvenimą Maskvoje, tačiau diplomatiniai ryšiai tarp dviejų valstybių buvo nutrūkę, tad jis nieko iš Rusijos apklausti negalėjo.
O Rusija dėl D.Voronenkovo tiesiog kraustėsi iš proto – nieko vertos programos kartojosi populiariausiuose televizijos kanaluose spekuliuodamos apie jo karjerą, neva nenuoširdžią santuoką su M.Maksakova ir JAV centrinės žvalgybos valdybos ar Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) pėdsakus.
Televizijos laidų vedėjai ėmė interviu iš žmonių, tikinusių, kad D.Voronenkovas pasidarė plastinę operaciją bei iš tiesų yra sveikas ir gyvas Tel Avive.
P.Kononenka savo biure „The New York Times“ žurnalistei parodė visą surinktą tyrimo medžiagą. Daugiausia dėmesio buvo skirta užpuolikui ir jo bendrininkams – ultranacionalistams, gyvenusiems aptriušusiuose miesteliuose centrinėje Ukrainoje.
Nuo 2016 metų Ukrainoje staigiai išaugo nepaaiškinamų mirčių kiekis (iki tuzino) ir Kijevas pradėjo atrodyti kaip tykančių užpuolikų miestas.
Ukraina dėl visų žmogžudysčių iš karto apkaltino Maskvą, tačiau nei viena žmogžudystė nebuvo aiškiai susijusi su Kremliumi: didžioji dauguma bylų vis dar neišaiškintos.
Nuo 2016 metų Ukrainoje staigiai išaugo nepaaiškinamų mirčių kiekis (iki tuzino) ir Kijevas pradėjo atrodyti kaip tykančių užpuolikų miestas.
Rusijos žiniasklaida pasinaudojo šiais incidentais vaizduodama situaciją Ukrainoje kaip įspėjimą, kas nutinka tautai, kai masės susitelkia: kyla neramumai, chaosas o dešiniosios pakraipos fanatikai gatvėse terorizuoja gyventojus.
Gi Ukraina žmogžudystes laikė įrodymais, kad Rusija terorizuoja jos gyventojus po šimtmečių priespaudos. Be to, Ukrainos rytuose tęsiasi karas, nusinešęs daugiau nei 10 tūkst. žmonių gyvybes.
Rusai jautriomis temomis nekalba
Ant stalo P.Kononenkos kabinete – diagramos, nuotraukos ir vaizdai iš stebėjimo kamerų. Juose užfiksuotas užpuolikas su bendrininkais, keliaujantys po Kijevą.
„Išanalizavome beveik tris terabaitus medžiagos iš stebėjimo kamerų ir mobiliųjų telefonų, – teigė jis ir pridūrė, kad SBU pasinaudojo savo informatorių tinklu. – Visi dirbo su savo agentais ir aiškinosi, kokie žmonės galėjo prisidėti prie šio įvykio.
Kas galėjo pastūmėti juos įvykdyti tokį nusikaltimą? Kas galėjo būti užsakovas? Kas jam galėjo padėti?“
P.Kononenka tikino, kad nepaisydamas visų kliūčių kaip įmanoma išsamiau išnaršė D.Voronenkovo gyvenimo detales. Be to, prieš mirtį D.Voronenkovas pats pateikė siūlymų, kas galėtų norėti jo mirties.
Paraiškoje Interpolui jis rašė, kad dirbdamas Federalinės narkotikų kontrolės tarnyboje (FNKT) vadovavo tyrimui, kuris padėjo išspręsti įsišaknijusią korupcijos bylą, žinomą „Trijų banginių“ pavadinimu. Bylą daugelis vadino didžiausia baudžiamąja Vladimiro Putino eros byla.
Buvęs Rusijos saugumietis: „Priešingai nei jūs, mes gyvename valstybėje, kurioje galima rimtai nukentėti prabilus. Viena yra jums susidaryti tikrąjį vaizdą, kita yra man susigadinti gyvenimą.“
Daugiau nei tuzinas aukšto rango pareigūnų, tarp jų ir Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) generolų, buvo atleisti.
D.Voronenkovas tvirtino, kad saugumo tarnybos jam keršija – jis konkrečiai teigė manantis, kad supykdė liūdnai pagarsėjusį FSB generolą Olegą Feoktistovą, Rusijoje žinomą dėl kišimosi į bylas, kurios žlugdė garsių pareigūnų karjeras.
Reido metu buvo nušalintas O.Feoktistovo vadovas. Anot D.Voronenkovo, O.Feoktistovas prisiekė atkeršyti – esą būtent generolas iš jo atėmė gimtinę ir privertė jį išvykti į Ukrainą.
Kaip buvo iš tiesų, sunku pasakyti. „The New York Times“ žurnalistė buvo nuvykusi į Maskvą ieškoti faktų apie D.Voronenkovą ir ten kalbėjosi su visa krūva dabartinių ir buvusių saugumiečių, politikų, verslininkų.
Vienas buvęs saugumo tarnybos narys jai pareiškė: „Priešingai nei jūs, mes gyvename valstybėje, kurioje galima rimtai nukentėti prabilus. Viena yra jums susidaryti tikrąjį vaizdą, kita yra man susigadinti gyvenimą.“
Vadinamasis adhokratas
Beveik visų „The New York Times“ šaltinių teigimu, D.Voronenkovas nebuvo toks, koks sakėsi esąs. Dažnai jie jį lygindavo su išgalvotu veikėju Ostapu Benderiu – šarlatanu, keliavusiu po šalį ir siekusiu apgauti tiek aukų, kad galėtų už lobį pabėgti į Braziliją.
„Parodyk man turtingą žmogų ir aš jį apvogsiu, – O.Benderis sako jaunam savo mokiniui. – Aš asmeniškai žinau 400 ganėtinai dorų būdų pavogti pinigus. Tai nėra problema.“
O.Benderis atskleidė komunistinės politikos idiotybes, o tiems, kurie pažįsta dabartinę Rusiją, D.Voronenkovo pasaka atskleidžia Putino sistemos sukeltą chaosą: asmeniniai konkurentai, nusikaltėliai, elitas, vagys ir klanai stengiasi susilaikyti ir nepažeisti nuolat besikeičiančių valstybės ribų.
„Tai net Rusijai visiškai neįsivaizduojama biografija, – teigė Andrejus Kolesnikovas iš Maskvos Carnegie centro. – Jis buvo įvairių schemų epicentre – nusikalstamo pasaulio ir režimo veiklos maišalynėje.“
„Jis – arklys vakuume, – naudodamas rusišką posakį sakė ir Romanas Rubanovas, opozicionieriaus Aleksejaus Navalno Antikorupcinio fondo vadovas. – Jo istorija puikiai apibūdina ir apibendrina viską, kas vyksta šioje šalyje.“
D.Voronenkovas buvo naujoviška figūra tarptautinėje scenoje: jis buvo vadinamasis adhokratas – lanksčiai tarp žvalgybos, nusikaltimų ir politikos pasaulių nardantis žmogus.
Dar vienas tokių tipų pavyzdys – Natalija Veselnickaja, rusė advokatė, susitikusi su Donaldu Trumpu jaunesniuoju dangoraižyje „Trump Tower“. Tokie žmonės turi politinių ryšių, kurių niekada neįmanoma įrodyti.
Jie iš esmės yra tarpininkai, ypač naudingi šalyse su išsipūtusiais jėgos centrais – tokiose valstybėse visi įnirtingai bando numatyti lyderio užgaidas.
„Yra verslo elitas ir politikos elitas, o abu jie kartais susilieja su nusikaltimų elito aukštesniaisiais sluoksniais, – teigė Rusijos ekspertas Markas Galeotti. – Korupcija, smurtas ir kitokia veika įmaišytos į politikos ir verslo sistemą. Dėl to, kai kažkas nutinka, kyla klausimas: kodėl? Kas už tai atsakingas?“
Gerai žinomas fikseris
D.Voronenkovas į Maskvą atvyko iš Žemutinio Naugardo – miesto ant Volgos kranto. Kalbama, kad jį paliko motina, kad jo kariškis tėvas žuvo per gaisrą.
D.Voronenkovas baigė prestižinę armijos akademiją ir teigė gavęs teisininko laipsnį. Tada jis greitai gavo trokštamą darbą Dūmoje ir tuo pačiu metu tariamai gavo daktaro laipsnį.
V.Putinas Rusijos prezidento pareigas pradėjo eiti 2000 metais, bet Maskva tuo metu akivaizdžiai posovietinis miestas.
Valdant Borisui Jelcinui, įžvalgūs veikėjai susikrovė didžiulius turtus vykstant masinei privatizacijai. Slaptų susitarimų ir mirtino oportunizmo kombinacija pavertė žaislų pardavėjus pramonės gigantais, matematikus – televizijos kanalų savininkais.
Oficialioje savo biografijoje D.Voronenkovas pateikia sąrašą postų, kuriuos užėmė – Šiaurės poliaratyje esančio Narjan Maro mero pavaduotojo, teisės profesoriaus Sankt Peterburge ir patarėjo Rusijos Federacijos Aukščiausiajame Teisme. Bet Maskvoje kalbama, kad jis iš tiesų „sprendė problemas“ – buvo vadinamasis fikseris.
Rusijoje fikseriai problemas – artėjančią teismo bylą, nuosprendį, skirstymo barjerus – sprendžia naudodamiesi ryšiais. O beveik visas problemas galima išspręsti, jei pasikalbama su tinkamu asmeniu ir jam pasiūloma pinigų situacijai užglaistyti.
„Rusijoje korupcija nėra „korupcija“ – tai sistemos dalis, – teigė Svetlana Barsukova, Maskvos aukštesniosios ekonomikos mokyklos profesorė. – Tai didžiuliai pinigai.
Viena vertus, tokia situacija leidžia žemesniuose hierarchijos sluoksniuose dirbantiems žmonėms užsidirbti papildomų pinigų. Kita vertus, man atrodo, kad tai yra jų narystės hierarchijoje sąlyga.“
D.Voronenkovas kurdavo tapatybes, vaidindavo draugystes ir minėdavo įtakingų žmonių pavardes – kad tik priverstų žmones už jų problemų išsprendimą jam sumokėti. Buvo daug nepatenkintų klientų.
Vienas verslininkas teigė, jog D.Voronenkovui ir jo partneriui sumokėjo 80 tūkst. dolerių, kad jie išspręstų distribucijos problemą. „Tai buvo jo karjeros pradžia, – sakė verslininkas. – Jau tada jautėsi jo potencialas. Jis buvo labai talentingas sukčius.“
Kitas garsus verslininkas tvirtino, esą iš jo buvo pareikalauta 800 tūkst. dolerių, kad būtų išspręstos „problemos su Vidaus reikalų ministerija“ – problemos, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, tikriausiai net neegzistavo.
Troško tapti turtingu žmogumi
Panašu, kad labiausiai nukentėjo Michailas Ignatovas, policijos pareigūnas, sulaikęs D.Voronenkovą, kai šis buvo apkaltintas sukčiavimu. Po kelių savaičių pats M.Ignatovas buvo apkaltintas.
M.Ignatovas: „Jis žinojo, kaip įgyti pasitikėjimą, kaip įtikinti žmones. Buvo neįmanoma juo netikėti. Priversdavo manyti, kad viskas jo nuopelnas ir kad jis – vienintelis išsigelbėjimas. Jis buvo, žinote, kaip išganytojas, nusileidęs iš dangaus.“
Galiausiai jis praleido beveik trejus metus ikiteisminiame kardomajame kalinime dėl kaltinimo kyšininkavimu, kurį išgalvojo D.Voronenkovas ir jo bendrininkai. Kaip ir daugelis D.Voronenkovo aukų, pareigūnas išreiškė keistą susižavėjimą šio vyro gudrumu.
„Jis žinojo, kaip įgyti pasitikėjimą, kaip įtikinti žmones, – pasakojo M.Ignatovas žurnalistei. – Buvo neįmanoma juo netikėti. Priversdavo manyti, kad viskas jo nuopelnas ir kad jis – vienintelis išsigelbėjimas. Jis buvo, žinote, kaip išganytojas, nusileidęs iš dangaus.“
Neaišku, ar D. Voronenkovas dirbo vienas, ar su kryša – pažodžiui „stogu“, aukštesnio rango pareigūnu, saugančiu sprendžiantįjį problemas ir gaunančiu pelno dalį.
Per kelerius metus Maskvoje D.Voronenkovas sukaupė nemažą sumą pinigų už kyšius ir tapo oportunizmo, kurį V.Putinas žadėjo išrauti su šaknimis vos atėjęs į valdžią, dalimi.
„Rusijai reikia stiprios valdžios“, – taip buvo rašoma V.Putino rinkimų programoje. Kad pasiektų šį tikslą, V.Putinas kliovėsi institucija, kurią pažįsta geriausiai: saugumo tarnybomis.
2003 metais slaptajam agentui iš Vidaus reikalų ministerijos – Aleksandrui Šarkevičiui – buvo pavesta atsekti korupcijos tinklą valdžioje. Čia reikia paminėti, kad V.Putino kova su korupcija buvo patogi priedanga įvairių politinių ar finansinių priešų medžioklei.
A.Šarkevičius dabar sako, kad paprašė buvusio generolo pagalbos išlaisvinti klientą iš kalėjimo. Generolas jį nukreipė pas D.Voronenkovą. Paslaugos kaina buvo 1 mln. dolerių.
D.Voronenkovas, regis, apžavėjo vyrą, pasiųstą jį įvilioti į spąstus. Dauguma fikserių, kuriuos pažinojo A.Šarkevičius, buvo nerūpestingi ir vis ieškodavo naujos aukos, bet D.Voronenkovas buvo ambicingas. Jis investavo į save. Rengėsi brangiais drabužiais. Turėjo laikrodžių kolekciją ir madingai kirpdavosi.
„Jis žinojo, kaip užmegzti ryšį su žmonėmis, kaip užsidirbti pinigų ir naudotis galia, – pasakojo A.Šarkevičius. – Dėl to bet kokiam pareigūnui buvo naudingas. Jis klajojo nuo vieno pareigūno prie kito – vis aukštesnio rango.“
Jiedu susitikinėdavo prastuose restoranuose; treniruodavosi šaudyti į taikinį D.Voronenkovo užmiesčio vasarnamyje.
„Nekalbėdavome apie jo vaikystę, kadangi jis to nenorėdavo, – pasakojo A.Šarkevičius. – Jo vaikystė buvo itin sunki, todėl apie ją šnekėti buvo tabu. Jis turėjo daug kompleksų. Kaip suprantu, jo vaikystė, kaip ir šeima, buvo skurdi. Dėl to jis troško tapti turtingu žmogumi.“
Apgavo jam paskirtą seklį
Maždaug po metų D.Voronenkovas suprato, kad A.Šarkevičius buvo slaptasis agentas, o šis suprato, kad D.Voronenkovas problemas sprendė kontaktų Maskvos prokuratūroje dėka.
Kai A.Šarkevičiaus bosai sužinojo daugiau apie D.Voronenkovo ryšius, jie paprašė su juo susitikti pasikalbėti apie darbo vietą ministerijoje. D.Voronenkovas užkibo.
Tačiau buvo viena problema: jo CV buvo suklastotas. „Jis turi dvi ar tris biografijas, – pasakojo A.Šarkevičius. – Visi jo diplomai suklastoti. Visi iki vieno.“
Jis teigė, kad D.Voronenkovas išties lankė elitinę armijos akademiją, tačiau visa kita yra melas – arba visiškas, arba dalinis. Esą D.Voronenkovo akademiniai darbai yra nuplagijuoti, o daktaro laipsnis buvo nupirktas – tokia praktika buvo dažna Rusijoje.
Pats V.Putinas turi ekonomikos mokslų kandidato laipsnį, kurį jam suteikė vienas Sankt Peterburgo institutas, tačiau jis jo niekada nelankė.
Kai D.Voronenkovo kandidatūra į ministeriją buvo atmesta, jis pradingo pasiėmęs trečdalį pinigų, skirtų jį pagauti. Tik vėliau A.Šarkevičius suprato, kad D.Voronenkovas jį įdėmiai tyrinėjo.
„Mūsų susitikimas stipriai pakeitė mano ir jo gyvenimus, – sakė A.Šarkevičius. – Jis norėjo tapti manimi.“
Kol A.Šarkevičius buvo kalėjime, mirė jo motina ir jis neturėjo galimybės su ja atsisveikinti. Vyras pasižadėjo išėjęs į laisvę susirasti tinkamus žmones ir jiems papasakoti tiesą apie D.Voronenkovą.
D.Voronenkovą žavėjo saugumo tarnybų galia: tapatybės kortelės, leidžiančios A.Šarkevičiui vaikščioti po įvairius biurus su išgalvotu vardu, popieriai, neleidžiantys policijai apžiūrėti jo automobilio, ginklas, įteiktas už garbingą tarnavimą tautai.
Galiausiai po šešerių metų A.Šarkevičius buvo įkalintas dėl vagystės, kurią įvykdė D.Voronenkovas, o pastarasis rado savo vietą saugumo tarnybose.
„Praradau darbą ir trejus metus gyvenimo, – pasakojo A.Šarkevičius. – Kai mane paleido ir norėjau susitikti su juo, man pasakė, kad to daryti nereikėtų, kadangi D.Voronenkovas tapo svarbiu asmeniu. Valstybės Dūma, armijos uniformos antpečiai, jo rėmėjai – galėjau nuo to nukentėti.“
Kol A.Šarkevičius buvo kalėjime, mirė jo motina ir jis neturėjo galimybės su ja atsisveikinti. Vyras pasižadėjo išėjęs į laisvę susirasti tinkamus žmones ir jiems papasakoti tiesą apie D.Voronenkovą.
„Trys banginiai“
Generolas Aleksandras Bulbovas, buvęs FNKT direktoriaus pavaduotojas, pasakojo, kad kai D.Voronenkovas buvo pasamdytas, tarnyba nieko nežinojo apie jo išgalvotą akademinę praeitį.
Agentūrai vadovavo V.Putino draugas iš KGB laikų, o 2006 metais, kai D.Voronenkovas prisijungė prie FNKT, prezidentas jau buvo perdavęs tarnybai „Trijų banginių“ bylą.
Ši byla, kurią pradėta tirti 2000-aisiais, buvo pavadinta taip pagerbiant baldų firmą, kuri pateikdavo mažesnę importuotų baldų vertę ir taip susikraudavo dešimtis milijonų dolerių.
„Trys banginiai“ buvo kovos, trukusios daugiau nei dešimtmetį ir vėliau pavadintos silovikų karu – tarp Rusijos saugumo tarnybų, pradžia. V.Putinas buvo vienintelis teisėjas.
Vienas pagrindinių saugumo pareigūnų, dirbusių su šia įmone, taip pat buvo FNKT direktoriaus pavaduotojo tėvas. Kai vėliau paaiškėjo, kad į skandalą įsivėlusios penkios tarnybos, kilo chaosas – į automobilius buvo mėtomos granatos, kildavo nuožmūs ginčai baldų sandėliuose. Buvo ir paslaptinga mirtis, atrodžiusi kaip nunuodijimas.
„Trys banginiai“ buvo kovos, trukusios daugiau nei dešimtmetį ir vėliau pavadintos silovikų karu – tarp Rusijos saugumo tarnybų, pradžia. V.Putinas buvo vienintelis teisėjas.
D.Voronenkovas prisijungė prie FNKT tuo metu, kai „Trijų banginių“ skandalas jau buvo beveik pasibaigęs. Paraiškoje Interpolui jis rašė, kad buvo paskirtas vadovauti tyrimo grupei, kuri išsprendė bylą.
M.Maksakova, D.Voronenkovo našlė, „The New York Times“ žurnalistei davė jo FNKT tapatybės kortelę, ant kurios buvo užrašyta, kad jis vadovavo tyrimo grupei, tačiau ji neturėjo popierių, surišančių jo vardą su „Trimis banginiais“.
O daugybė su byla dirbusių žmonių, su kuriais kalbėjosi korespondentė, tvirtino, kad jis visiškai nebuvo įsivėlęs į šį skandalą.
Viktoras Čerkesovas, buvęs FNKT direktorius, dirbęs parlamente su D.Voronenkovu, daugybę kartų atsisakė duoti interviu „The New York Times“. Tik buvęs generolas A.Bulbovas galėjo patvirtinti, ar jis visgi buvo įsivėlęs – buvo būtina su juo susitikti.
Tiesa, A.Bulbovas, kuris vėliau pats buvo suimtas Maskvoje dėl turto prievartavimo, kyšių ėmimo ir nelegalaus pokalbių telefonu klausymosi, susierzinęs vadino žurnalistę „mano uogyte“ ir klausė, kodėl amerikiečiams rūpi D.Voronenkovas. Jis tikino, kad velionis nebuvo niekuo svarbus.
A.Bulbovas buvo tikras, kad D.Voronenkovas nebuvo tyrimo vadovas – tik paprastas darbuotojas.
D.Voronenkovas laukė, kol A.Bulbovas išeis iš kalėjimo – jis visada buvo susirūpinęs dėl generolo dėmesio ir įrodė savo ištikimybę.
Jis pasikvietė A.Bulbovą į svečius, jų žmonos susidraugavo. Anot A.Bulbovo, tuo metu D.Voronenkovas buvo beprotiškai mylintis trijų vaikų tėvas ir geras vyras.
Akivaizdu, kad pora gyveno gerai – D.Voronenkovas turėjo vairuotoją, dažnai atostogaudavo Europoje ir turėjo žemės Maskvoje ir už jos ribų.
Entuziastingai rėmė Krymo aneksiją
D.Voronenkovas Valstybės Dūmos, kuri tada jau buvo tapusi guminiu autokrato V.Putino valios antspaudu, nariu tapo 2011-ųjų gruodžio pabaigoje. Jis įsikūrė devintame pilko stiklinio pastato Maskvos centre aukšte.
Jis buvo toks, kaip ir daugelis šiuolaikinių Komunistų partijos atstovų, – turtingas verslininkas, vaidinantis opozicionierių.
Pirmaisiais metais valdžioje D.Voronenkovas nuolat skambinėdavo A.Bulbovui, kad jį informuotų apie savo darbą ir keliones. Buvę kolegos teigia, kad gerų rezultatų pasiekti jam pavykdavo be pastangų
„Tikriausiai niekada nebuvo tokių aktyvių, mėgstančių keliauti ir visoje šalyje už mus agituoti politikų, – sakė Sergejus Obuchovas, Komunistų partijos centrinio komiteto sekretorius. – Jis išmanė viską. Leido knygas. Jas rašė – na, nežinau, ar pats. Tai nesvarbu. Knygos buvo leidžiamos su jo vardu.“
D.Voronenkovas toliau teikė fikserio paslaugas ir reikalavo vis didesnių sumų. Vienas advokatas tvirtino, kad jam mokėdavo „lagaminais, pilnais pinigų“.
Jis stengėsi pasižymėti kaip vienas iš „skurdžiausių“ Dūmos narių pagal viešai skelbiamas pajamų ir turto deklaracijas.
„Voronenkovų šeimos turto vertė siekia beveik milijardą rublių, – yra rašęs A.Navalnas. – Tuo pačiu metu jis teigia, kad per metus uždirba 2 mln. rublių. Su tokiomis pajamomis D.Voronenkovui reikėtų dirbti 500 metų, kad galėtų nusipirkti viską, ką yra deklaravęs.“
Ir iš tiesų – tada D.Voronenkovas turėjo penkis butus, du garažus ir didžiulį namą užmiestyje, Garaže – „Mercedes S350“, „Bentley Continental“, du „Range Rovers“ ir „Land Cruiser“. Visa tai – už 45 tūkst. dolerių metinę algą 2015-aisiais.
Visgi jo reputacijai kenkiančių publikacijų Rusijos spaudoje atsirasdavo vis daugiau, o tada D.Voronenkovas ėmė daryti viską, kas įmanoma, kad neprarastų parlamentaro neliečiamybės ir nesėstų į kalėjimą.
Savo paraiškoje Interpolui jis rašė, kad buvo žinomas kaip „kovotojas už teises ir piliečių laisvę“. Tačiau iš tikrųjų jis rėmė Rusijos žiniasklaidos įstatymo pataisas, kuriomis buvo uždrausta užsienio investuotojams turėti daugiau nei 20 procentų bet kokios kompanijos akcijų. Taip Kremlius prispaudė nepriklausomą spaudą.
D.Voronenkovas buvo autorius įstatymo, kuris privertė rusus parsitempti kapitalą iš ofšorų atgal į tėvynę. Tiesa, po dvejų metų ir pats D.Voronenkovas bus paminėtas „Panama Papers“ dokumentuose dėl to, kad turėjo sąskaitą užsienio banke.
Jis palaikė Krymo aneksiją 2014 metais. Jis nukeliavo į Krymą ir „Twitter“ pasidalino dviem nuotraukom su užrašu: „Nuotraukos iš kelionės į Krymą, buvau sužavėtas jo grožio. Visiškai palaikau jo prijungimą prie Rusijos!“
Tyrėjų versija logiška tik iš pirmo žvilgsnio
Nepadėjo niekas – po 2016 metų rugsėjo Valstybės Dūmos rinkimų jis prarado vietą parlamente. Kaip sakė jo žmona M.Maksakova, rinkimų pralaimėjimo naktį jis buvo lyg pametęs galvą. Gulėjo lovoje ir netardamas nė žodžio žiūrėjo į lubas, kol M.Maksakova jį guodė.
„Denisai, klausyk, gyvenimas nesustoja. Žiūrėk, aš su tavimi. Niekada tavęs nepaliksiu, nesvarbu, kas nutiktų, – sakė ji. – Su viskuo susitvarkysime. Ką galime padaryti? Kodėl tu toks nusiminęs?“
Jo pasirinkimas buvo aiškus: bėgti iš šalies arba sėsti už grotų. Netrukus po rinkimų D.Voronenkovas paskelbė atsisakantis Rusijos piliečio paso ir išvykstantis į Ukrainą. Čia jis buvo natūralizuotas.
„Akivaizdu, kad bus nepasitikėjimo, bet galų gale tau pavyks, – jam vieną dieną pasakė I.Ponomariovas. – Supranti, kad perki bilietą į karą?“
„Būtent to ir noriu“, – atsakė D.Voronenkovas.
Netrukus vienas Rusijos žurnalistas patvirtino, kad D.Voronenkovas duoda parodymus Ukrainos eksprezidento V.Janukovyčiaus byloje dėl valstybės išdavystės. Socialiniai tinklai išsprogo tulžimi, o ir Ukrainos žurnalistai bei aktyvistai ėmė klausti, kodėl Kijevas suteikė prieglobstį V.Putino režimo atstovui.
Būtent tada D.Voronenkovas nusprendė, kad reikia dar kartą atsinaujinti. Naująją strategiją jis aptarė su I.Ponomariovu.
Kadangi esi rusas Ukrainoje, aiškino S.Ponomariovas, neturėtum sakyti „Ukraina privalo“. Vietoj to sakyk „rekomenduočiau“ ar „manau, kad geriau būtų“. Kirčiuok ukrainietiškai.
Pirmieji interviu D.Voronenkovui buvo nelengvi. Susidūręs su kritika dėl socialinių tinklų įrašų apie Krymą, jis teigė, kad į jo „Twitter“ paskyrą buvo įsilaužta.
Savo sprendimą Krymo aneksijos klausimu jis gynė neigdamas, kad balsavo „už“, o vėliau apsigalvojo ir teigė, kad jį privertė taip pasielgti. Ne visi tikėjo jo pasiteisinimais, bet D.Voronenkovui viešai kalbėti sekėsi vis geriau.
Paskutinis interviu Ukrainos spaudoje iš tiesų buvo pats geriausias. Bet, nepraėjus dviems valandoms po jo publikacijos, jis buvo nebegyvas.
2017 metų rugsėjį Ukrainos generalinė prokuratūra surengė konferenciją tam, kad paskelbtų tyrimo rezultatus. J.Lucenka, P.Kononenka ir I.Ponomariovas išsirikiavo prieš kameras paskelbti, kad teisėsauga išsprendė bylą.
Prižiūrint Rusijos FSB, aiškino jie, Vladimiras Tiurinas – buvęs M.Maksakovos partneris – per savo tinklą pasamdė tris Ukrainos radikalus: šaulį, kurio slapyvardis buvo „Boksininkas“; bendrininką, vadinamą „Medžiotoju“; ir vairuotoją Jaroslavą Tarasenką, suimtą birželį, tačiau neigusį savo kaltę.
„FSB vadovai kartu su Rusijos nusikalstamo pasaulio lyderiais ruošėsi itin svarbaus liudytojo žmogžudystei, žvelgiant iš jų pozicijų – eliminavimui“, – teigė J.Lucenka.
Vėliau Kijevas kiek atsitraukė. Pernai vasarą Ukrainos užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai D.Voronenkovo nužudymo operaciją apibūdino kaip „Rusijos rankas ukrainietiškose pirštinėse“.
Paklaustas, ar yra įrodymų dėl FSB pėdsakų ar O.Feoktistovo vaidmens, J.Lucenka pareiškė: „Turime įrodymų, rodančių V.Tiurino kaltę. Visa kita yra teorijos.“
Ukrainos prokurorų teorija atrodo gana logiška. Vis dėlto įdėmiau pasižiūrėjus šioji logika suyra kaip suiro kaip prie ugnies prikištas popierius.
„Tai kombinacija dalykų, kuriuos tyrėjai galėjo įrodyti ir kuriais jie norėjo tikėti. Teorija rėmėsi prielaidomis apie Rusiją, kurios buvo palankios Ukrainai: Rusija yra monolitas, kur viską kontroliuoja Kremlius.
Šis mitas gyvavo iš dalies dėl to, kad visiems buvo aktualu jį skleisti: Ukraina gavo piktadarį, o Rusija – efektyvios ir bebaimės veikėjos reputaciją“, – parašė „The New York Times“.
Vertė Vaida Kalabuckaitė
-
Kijeve nužudyto Rusijos politiko našlė: „Aš nebežinau, kaip ir kam kažką toliau daryti“
-
I.Ponomariovas: Ukraina niekada nesuprato, koks svarbus D.Voronenkovas
-
Ukrainos prokuratūra: tyrėjai nustatė buvusio Rusijos deputato D.Voronenkovo nužudymo motyvus
-
Maskvoje pagrobtas pagrindinis D.Voronenkovo nužudymo bylos veikėjas
