Suprasti akimirksniu
- „Žalieji žmogeliukai“ laikomi rusiško hibridinio karo ašimi
- Tačiau toks karas – toli gražu ne Maskvos užpatentuotas išradimas
- Svarbu anksti išvyti vadinamąsias „paneigiamas pajėgas“
- Šalis agresorė turėtų arba trauktis, arba stoti į atvirą karą
Maskva „žaliųjų žmogeliukų“ taktiką naudojo ir Kryme, ir Donbase. Tokie kariai dėvėjo uniformas be skiriamųjų ženklų, tad Kremlius galėjo neigti, kad jie – būtent Rusijos specialiųjų operacijų kariai.
Ne tik ukrainiečiai, bet ir estai, gruzinai, lietuviai atvirai svarsto, kad kitu „žaliųjų žmogeliukų“ taikiniu gali tapti jų šalys. Tokia taktika netikėtai užklupo ir NATO – Aljansas 2014 metais per viršūnių susirinkimą Velse sutarė įkurti Ypač greito reagavimo pajėgas.
„Žalieji žmogeliukai“ vadinami pagrindine Rusijos vykdomo hibridinio karo ašimi. O toks karas laikomas inovatyviu nukrypimu nuo tradicinių taktikų, galbūt net nauju XXI amžiaus konfliktų modeliu.Ne tik ukrainiečiai, bet ir estai, gruzinai, lietuviai atvirai svarsto, kad kitu „žaliųjų žmogeliukų“ taikiniu gali tapti jų šalys. Tokia taktika netikėtai užklupo ir NATO – Aljansas 2014 metais per viršūnių susirinkimą Velse sutarė įkurti Ypač greito reagavimo pajėgas.
Tačiau vadinamosios „paneigiamos pajėgos“ toli gražu nėra naujovė. Nėra neįprasta ir tai, kad tokie kariai naudojami siekiant atplėšti kitos valstybės teritoriją – kaip Krymo aneksijos atveju.
Hibridinio karo ir „paneigiamų pajėgų“ naudojimo istorija ilga. O pavyzdžiai ne tik liudija tai, kad grėsmė yra ilgalaikė, bet ir sufleruoja efektyvios „antihibridinės“ strategijos receptus. Kitaip tariant, „žaliuosius žmogeliukus“ tikrai įmanoma nuvyti.
Persirengė Kašmyro sukilėliais
JAV Masačusetso technologijos instituto politikos mokslų daktaras Danielis Altmanas surinko duomenis apie visus neteisėtus svetimos teritorijos užgrobimus nuo 1918 metų.
Tokių atvejų buvo 105, o trimis jų buvo panaudotos „paneigiamos pajėgos“.
Indai, skirtingai nei ukrainiečiai, nieko nelaukdami kontratakavo ir, nors prarado daug karių, sugebėjo išstumti pakistaniečius.
1999 metais Pakistano pajėgos įžengė į Kargilo regioną Kašmyre ir užėmė pozicijas visai šalia strategiškai svarbių kelių Indijos teritorijoje. Kaip ir rusai Kryme bei Donbase, Pakistanas panaudojo „paneigiamas pajėgas“ – šalies kariai persirengė Kašmyro sukilėliais.
Tačiau indai, skirtingai nei ukrainiečiai, nieko nelaukdami kontratakavo ir, nors prarado daug karių, sugebėjo išstumti pakistaniečius.
Tiesa, ir Pakistanas neišrado šio gambito. Dar vienas tinkamas, net geresnis pavyzdys užtinkamas tarpukario Pietų Amerikoje.
1932 metais ginkluoti Peru kariai persirengė civiliais ir užėmė nuošalų Kolumbijos miestą Letisiją, įsikūrusį ties siena su Peru ir Brazilija.
Kai kolumbiečiai subūrė pajėgas, kad išvytų įsibrovėlius, netikėtai įsikišo Peru kariuomenė. Kolumbiečiams atsiimti Letisiją pavyko tik po sudėtingos operacijos, kai į miestą per Amazonės upę nuo Atlanto vandenyno atplaukė kanonieriniai laivai.
Bolševikai sugebėjo atmušti suomius
Galiausiai net pati Rusija yra nukentėjusi nuo „paneigiamų pajėgų“ įvykdyto šalies teritorijos užgrobimo.
1919 metais suomiai savanoriai, neva veikdami savo iniciatyva, bet iš tiesų palaiminti vyriausybės, užėmė dalį Karelijos regiono. Helsinkis taip tikėjosi pasinaudoti sumaištimi dėl pilietinio karo Rusijoje. Tačiau Raudonoji armija sugebėjo suburti pakankamai karių, kurie atmušė suomius.
Vis dėlto Rusija turi bene daugiausiai patirties, kaip pakeisti jau vykstančio konflikto eigą panaudojant „paneigiamas pajėgas“.
Regis, Maskvoje jau seniai manoma, jog vien nuolatinio neigimo užtenka tam, kad į agresiją nebūtų atsakoma tokiu pačiu nuožmumu.
Per Korėjos karą 1950-1953 metais sovietų pilotai sovietiniais lėktuvais vykdė kovines misijas prieš JAV oro pajėgas po priedanga, kad jie – Kinijos pilotai. Tokia praktika buvo tęsiama net po to, kai amerikiečiai pasiklausė pilotų pokalbių radijo ryšiu – nepriekaištinga rusų kalba.
O fašistinė Benito Mussolini valdoma Italija į Ispaniją per pilietinį karą nusiuntė dešimtis tūkstančių karių be skiriamųjų ženklų. Italija net surengė kelias atakas „paneigiamais povandeniniais laivais“.
Svarbu žaisti pagal pasiūlytas taisykles
Nerimas dėl hibridinio karo kaip naujos ir inovatyvios agresijos formos, anot D.Altmano, nėra visiškai pagrįstas.
Tokia taktika subrandinta laiko. Tad nerimas dėl hibridinio karo kaip naujos ir inovatyvios agresijos formos, anot D.Altmano, nėra visiškai pagrįstas.
Nors grėsmė neturi būti nauja, kad būtų pavojinga, Baltijos ir kitų šalių gyventojus turėtų bent šiek tiek nuraminti faktas, kad Krymo atvejis buvo vienintelis, kai teritoriją pavyko užgrobti „paneigiamų pajėgų“ pagalba.
Pakistanui, Peru ir Suomijai nepavyko. Kodėl? D.Altmano teigimu, kiekvienu iš šių trijų atvejų Indija, Kolumbija ir Rusijos bolševikai priėmė žaidimo taisykles – buvo suburta pakankamai karių „paneigiamų pajėgų“ atmušimui.
Be to, visais trimis atvejais kautasi tik su kovotojais be skiriamųjų ženklų. Prie pastaruosius atsiuntusios valstybės agresorės pajėgų nelįsta, be to, nepulti taikiniai agresorės teritorijoje – taip mūšiai buvo gana uždari.
Kovos lauke abi pusės palaikė iliuziją, kad konfliktas kilo ne dėl atviros agresoriaus atakos. Pavyzdžiui, Indija, atsiimdama Kargilą, veikė nepaprastai atsargiai ir nesiuntė savo lėktuvų į bombardavimo misijas.
O kadangi atsakui į agresiją karinės galios buvo sukaupta pakankamai daug, agresoriui reikėjo priimti sudėtingą sprendimą – ar atvirai įsikišti (tai bandė Peru), ar pripažinti, kad triukas neišdegė ir atitraukti „paneigiamas pajėgas“ (taip pasielgė Pakistanas ir Suomija).
Pasipriešinus Rusija turėtų priimti svarbų sprendimą
Žinoma, rizika nemaža – agresorius gali pasiryžti atvirai dalyvauti konflikte. Tačiau rizikinga ir niekaip neatsakyti į agresiją.
Pasirinkimas, kaip reaguoti į hibridinio karo veiksmus, priklauso puolamai šaliai. O jei pasirenkama priešintis, būtent tokia „antihibridinė“ strategija yra tinkamiausia.
Praėjusių metų gegužę „Financial Times“ paklaustas, kaip pasitiktų sieną kirtusius „žaliuosius žmogeliukus“ iš Rusijos, Estijos ginkluotųjų pajėgų vadas Riho Terras atsakė paprastai: „Reikia šauti į pirmąjį, kuris pasirodys“.
Kaip pabrėžia D.Altmanas, nors tokie žodžiai gali skambėti kaip neatsargi prieš Galijotą stojusio Dovydo retorika, būtent tokia reakcija būtų teisingiausia įvertinus strateginę logiką.
Aišku, kad tokia strategija pasiteisintų, Estijai ar, pavyzdžiui, Lietuvai reikia turėti pakankamai didelius karinius raumenis.
Tik taip bus galima nugalėti pirminiame, vidiniame konflikte, kurį ir Rusija – jei ji pasiųstų „paneigiamas pajėgas“ į Baltijos šalis – vaizduotų kaip visiškai vidinį sukilimą.
Kol Kijevas nesustiprins kariuomenės tiek, kad Rusija nebegalėtų neigti dalyvavimo konflikte ir turėtų, pavyzdžiui, mesti į kovą aviaciją, sunkumai tęsis.
Štai kodėl Ukrainai taip nesisekė atremti hibridinių atakų – šalies ginkluotosios pajėgos labai silpnos. Kol Kijevas nesustiprins kariuomenės tiek, kad Rusija nebegalėtų neigti dalyvavimo konflikte ir turėtų, pavyzdžiui, mesti į kovą aviaciją, sunkumai tęsis.
Ukraina, Gruzija, Estija, Lietuva ir kitos Rusijos kaimynės greičiausiai niekada nebus tokios galingos, kad galėtų pavieniui priešintis Kremliaus agresijai. Bet toks barometras netinkamas.
Tokios šalims tereikia būti pasiruošusioms įveikti „paneigiamas pajėgas“. Atsakomybę už jas Rusija dar gali sau leisti. Toliau – tik atviras, nebe hibridinis karas. O jame Kremliui būtų kur kas sunkiau.
