Žurnalistas Borisas Šumatskis rašo, kad iškart po Sovietų Sąjungos griūties, rašydamas pirmuosius savo straipsnius laikraščiui, jis vengdavo tokių tvirtų pareiškimų kaip „Maskva nori“ arba „Kremlius tikina“. Jis galvodavo, kad tokie teiginiai nėra tikslūs. Tačiau dabar jis pakeitė nuomonę.
„Tačiau dabar ne tik rašau, kad mano gimtinė tapo melų imperija, bet ir tai, kad pati Rusija yra didelis melas“, – rašo jis.
O melas prasideda nuo paprastų faktų. Pavyzdžiui, Rusija apsimetė, kad Kryme nėra rusų karių, o vėliau pripažino, kad jų ten būta. Iš pradžių neigta, kad Rusijos kariuomenė yra Ukrainos rytuose, o vėliau pripažinta, kad kariuomenė sieną peržengė „per klaidą“.
„Gali atrodyti, kad tai yra absurdas. Tačiau tai yra strategija. Melas yra ypatingai efektyvus politikos instrumentas. Bet melas yra tik melas, jeigu tas, kas meluoja, netiki melu. Kai meluoja Putinas, juo tiki tik jo apologetai bei šalininkai namuose ir užsienyje“, – rašo B.Šumatskis.
Pasak jo, tie, kas bando Kremliaus meluose rasti tiesos grūdą, tampa „naudingais idiotais“.
Taip nutiko gerai žinomai ekspertei Vokietijos televizijos eteryje. Pirmiausia ji pakartojo V.Putino frazę, kad jis nesiuntė karių į Krymą. Tada ji sakė, kad maži žali žmogeliukai iš tiesų buvo V.Putino siųsti kariai.
„Rusija duoda puikiausią atsvarą savo pačios melams, kai jie tampa nebenaudingi. Kremliui nerūpi, ką tai padaro jo komikams – jie vis tiek ras vienokį ar kitokį paaiškinimą“, – rašo jis.
Kremlius iš tiesų nesistengia, kad žmonės patikėtų jo melais. Putinas triumfuoja, kai kiti pasaulio lyderiai leidžia melui tiesiog laisvai plisti, kai juo nėra suabejojama, – rašo B.Šumatskis.
Režimas dažniausiai naudojasi melais, kurie slepiasi tamsiausiuose visuomenės kampuose. Seni melai veikia geriau, pavyzdžiui, melas apie NATO – yra sakoma, kad NATO yra agresijos blokas. Kiti populiarus melas – ukrainiečiai yra fašistai ir rusai turi apsiginti, taip pat, kaip gynėsi nuo fašistų Antrajame pasauliniame kare.
„Kremlius iš tiesų nesistengia, kad žmonės patikėtų jo melais. Putinas triumfuoja, kai kiti pasaulio lyderiai leidžia melui tiesiog laisvai plisti, kai juo nėra suabejojama. Jis žino, kad kai kurie politikai yra gudrūs. Tačiau jam svarbiausia yra tai, kad jie nevadina apgaulės apgaule, invazijos invazija, hibridinio karo karu. Oponentų motyvai Kremliui nėra pirmos svarbos“, – rašo B.Šumatskis.
Aleksandras Solženicynas 1974 metais ir Vaclavas Havelas po ketverių metų ragino gyventi be melo. Tačiau, B.Šumatskio teigimu, po Sovietų Sąjungos griuvimo tiesos reikalavimas virto reikalavimu valdžios, galios.
„Tokių reikalavimų nepalaikė jaunoji karta, kuriai aš priklausiau. Mes užaugome su postmodernizmu. Ką mums galėtų pasakyti Solženicynas arba Walesa? Šios tėviškos išminties net nebuvo verta dekonstruoti. Tai buvo istorijos pabaiga ir mes buvome ant postmodernizmo, vedusio į amžiną taiką, bangos. Tai buvo naujas drąsus, įvairus ir skirtingas pasaulis, išsilaisvinęs iš saistančių ir įpareigojančių vertybių ir politikos“, – rašo B.Šumatskis. Jo karta nesiklausė Jurgeno Habermaso postmodernizmo kritikos.
Putino Rusija yra melas. Tai yra tik viešieji ryšiai. Žmonės yra parduodami – nuo žurnalistų iki politikų, nuo rusų iki amerikiečių. Niekas nesako tiesos, svarbūs tik viešieji ryšiai. Tai yra tikroji Rusijos tiesa, ir ta tiesa yra melas, – rašo B.Šumatskis.
„Tačiau netrukus mūsų išsilaisvinantis postmodernizmas netikėtai susidūrė su Berlusconio politine karikatūra, vėliau – Putino propagandine valstybe. Putinas yra netgi geresnis postmodernistas nei jo italas kolega. Putino Rusija meluoja, nes jai neegzistuoja toks dalykas kaip tiesa. Blausiais Sovietų Sąjungos metais nei tokie žmonės kaip Putinas, nei aš tikėjau komunistų šūkiais. Tačiau po Sovietų Sąjungos ideologijos griuvimo prasidėjo nacionalinės idėjos masėms paieška“, – rašo jis.
Vienos iš naujausių idėjų yra rusų stačiatikių pasaulis. Rusijos išskirtinumo chimera, B.Šumatskio teigimu, išaugo iš krauju ir purvais suteptų praėjusio amžiaus ideologijos likučių.
„Tai yra absoliutus konstruktas. Šiandien aš tiesiog sakau – melas. Putino Rusija yra melas. Tai yra tik viešieji ryšiai. Žmonės yra parduodami – nuo žurnalistų iki politikų, nuo rusų iki amerikiečių. Niekas nesako tiesos, svarbūs tik viešieji ryšiai. Tai yra tikroji Rusijos tiesa, ir ta tiesa yra melas“, – rašo B.Šumatskis.
Kremlius, jo teigimu, savo geopolitinį žaidimą primeta pasauliui, ir šis žaidimas žaidžiamas pagal politikos postmodernizmo taisykles, kur kiekvienas žaidėjas turi savo vieną ar kelias tiesas, kurias gali panaudoti ir keisti pagal poreikį.
Kartą Ernestas Hemingway'us fašizmą pavadino „melu, kurį primeta chuliganai“. Tačiau svarbus skirtumas tarp putinizmo ir nacizmo yra faktas, kad fašistai ir nacionalsocialistai tikėjo savo melu.
„Vienintelis svarbus dalykas yra jėga: kas primes savo tiesą oponentui. Putinas iš tiesų nieko nepadarė prieš NATO, netgi kažkada ir norėjo prisijungti. Dabar jis sako turįs teisę į tą patį, į ką neva turi visi dideli žaidėjai geopolitikoje – teisę išduoti ir žudyti. Putinas ir jo sekėjai neišmoko to skaitydami filosofinius veikalus. Jie išmoko to gatvėse“, – rašo B.Šumatskis.
Kartą Ernestas Hemingway'us fašizmą pavadino „melu, kurį primeta chuliganai“. Tačiau svarbus skirtumas tarp putinizmo ir nacizmo yra faktas, kad fašistai ir nacionalsocialistai tikėjo savo melu.
„Putinistai tiki tik vienu dalyku: melavimas yra gyvenimo būdas. Visi, gimę ir augę sovietinėje visuomenėje, tai išmoko jau pirmoko suole. Tave apsupa chuliganai. Vienas jų sako: tu mane išdavei. Nesvarbu, kad matai jį pirmą kartą gyvenime. Jeigu sakysi, kad tai melas, būsi tučtuojau sumuštas. Jeigu atsiprašysi, iš tavęs pasijuoks ir tada sumuš“, – rašo B.Šumatskis.
Jeigu auka negina savęs nuo melo, ji neapsigins ir nuo smurto. Jo teigimu, auka bus primušta, o chuliganas išloš dar ir iš to, kad nebuvo pavadintas melagiu.
Rusija, B.Šumatskio teigimu, yra labai įvairialypė, tačiau skirtumai slepiami, maskuojami, kuriamas vienos, vieningos Rusijos paveikslas. Rusijoje dabar „girdimas tik vienas balsas“.
„Nėra jokių faktų, tik interpretacijos“, – tai yra postmodernistų labai mėgta Friedrycho Nietzsches frazė, kuri rado prasmę ir šiais laikais – „Stipriausiojo argumentas visada geriausias“.
„Ne filosofija pasauliui davė Berlusconi ir Putiną. Tačiau jų politika gali būti atmesta tik persvarsčius visą postmodernizmą. Postmodernistinis pliuralizmo tiesos konceptas yra varpomas kulkomis Ukrainoje. Putinas siūlo grįžimą prie realybės. Reliatyvių tiesų prabanga ir nuvertintos vertybės dingo. Jeigu Rusijos melai triumfuos dar kartą, juoda-balta kalba gali rasti teisybę šioje dramoje. Kaip mums rašė Solženicynas, „Prievarta gali būti užmaskuota melu, ir tada melas gali būti palaikomas tik prievarta“, – rašo B.Šumatskis.
Pilną ir originalų autoriaus tekstą anglų kalba galite rasti čia. Jis gimė 1965 metais ir augo Maskvoje. Dabar jis Miunchene dirba žurnalistu, rašo knygas.
