– Kaip atsidūrėte Ukrainoje?
– Nuvykau į Ukrainą maždaug prieš tris savaites. Tai buvo antras kartas, kai ten lankiausi paaštrėjus situacijai Ukrainoje. Lėktuvas buvo numuštas naktį prieš tai, kai aš turėjau išvykti iš Ukrainos. Pamačiau vis labiau bauginančias antraštes. Sužinojome, kur yra katastrofos vietą iš kolegos Neilo MacFawquharo, ir, pasitelkę GPS sistemą, nuvykome tenai. Kai atvažiavome, niekas nebuvo užtverta, viskas atrodė kaip nusikaltimo vieta, mėtėsi lėktuvo nuolaužos.
Kai atvažiavome, niekas nebuvo užtverta, viskas atrodė kaip nusikaltimo vieta, mėtėsi lėktuvo nuolaužos.
– Kokia pirmoji jūsų reakcija?
– Tai šokiravo. Iš pradžių drebėjau. Susisiekiau su savo redakcija ir manęs paprašė tiesiog diktuoti, ką matau. Sunku papasakoti, nes tai buvo neįtikėtinai gražus gamtovaizdis: pievos, saulėgrąžos, kviečių laukai ir štai čia, katastrofa. Visur mėtėsi lavonai.
Aš tiesiog vaikščiojau, pirmiausiai diktavau, o tuomet žymėjausi detales. Atrodė, kad prieisi vieną lavoną, tada – kitą ir tai niekaip nebaigs. Tik vėliau mes sužinojome, kad katastrofos vieta apima 13 kvadratinių mylių. Liūdesys buvo milžiniškas. Prieš tai esu buvusi konfliktuose, buvau Irake, mačiau savižudžių sprogdinimus, tačiau tai, ką išvydau Ukrainoje, buvo taip pat kažkas nenusakoma. Daugelis žmonių vis dar buvo įstrigę savo vietose, aplink mėtėsi jų asmeniniai daiktai. Kontrastas tarp laukų grožio ir vietoje vyraujančios ramybės, bei visų tų žmonių tragedijos buvo sunkiai suvokiamas. Jis buvo milžiniškas.
– Kaip jūs elgėtės?
– Aš ėmiau vaikščioti sistemingai per laukus, užsirašinėdama detales ir fotografuodama savo telefonu, kol baterija visiškai išseko. Aplink buvo prorusiškų sukilėlių, gelbėtojų, kaimo gyventojų, todėl kai sutemo, aš ėmiau kalbėtis su jais. Tiesiog mes dirbome įprastą reporterio darbą: tu užsirašinėji detales, bandydamas būti kuo konkretesnis dėl to, ką matai, kur matai ir kokiu laiku. Turėjau žibintą, todėl jį įsijungiau ir ėjau per laukus su pora kolegų. Ieškojome kažko, kas paaiškintų mums, kas įvyko. Bet viskas, ką radome, tai buvo kūnai. Dirbome taip iki 1 val. nakties, o tuomet bandėme kiek pamiegoti automobilyje. Prašvitus vėl grįžome prie darbo.
– Ar susidūrėte su kokiais nors apribojimais, norėdama pasiekti katastrofos vietą?
– Galvojome, kad galime būti išmesti iš ten bet kuriuo metu, todėl mes turėjome pradėti dirbti vos prašvitus ir užfiksuoti kiek įmanoma daugiau. 6.45 val. aš išvydau gelbėtojų minias, bet jie tiesiog stovėjo ir žiūrėjo. Tai buvo keistas momentas. Aš pasižymėjau jį tarp savo pastabų. Negalvojau suprasti, kodėl jie nepradeda dirbti. Manau, kad jie buvo sukrėsti.
– Be katastrofos vietos, kas buvo didžiausias iššūkis, pranešinėjant naujienas iš vietos?
– Pirmiausia, buvo didelė sumaištis. Situacija buvo tokia keista, kad niekas nežinojo, ką daryti. Kita problema buvo tai, kad žmonės linkę matyti įvykius per savo politinius įsitikinimus. Teritorijoje buvo labai daug prorusiškų žmonių, didele dalimi dėl to, kad prorusiški sukilėliai yra jų kaimynai, draugai, o kartais ir šio kaimo gyventojai.
Daugelio žmonių pasakojimai apie tai, ką jie išgirdo buvo nuoseklūs, tačiau jų interpretacijos skyrėsi. Jų vizijos stipriai koreliavo su jų politiniais įsitikinimais.
Daugelio žmonių pasakojimai apie tai, ką jie išgirdo buvo nuoseklūs, tačiau jų interpretacijos skyrėsi. Jų vizijos stipriai koreliavo su jų politiniais įsitikinimais. Vienas vaikinas, kuris pasakė, kad jis mano, jog tai buvo raketa, buvo vienintelis užsienietis. Nežinau, ar tai tik sutapimas, ar ne. Tai komplikavo pranešinėjimą iš vietos. Yra nepatikimų šaltinių, tačiau ką jūs dar galite daryti tokioje situacijoje?
– Kaip susidorojote su fiziniu išsekimu?– Adrenalino užteko ilgam. Kai buvo numuštas lėktuvas, dvi ištisas paras nemiegojau išvis, tuomet dar keturias naktis miegojau po keturias valandas.
– Padengusi katastrofos įvykius, jūs plačiau aprašėte karo aukas, ar buvo sunku „persijungti“?
– Dirbau prie civilių aukų istorijų prieš katastrofą. Aš visuomet stengiuosi skirti laiko civilių aukoms, nes tai yra tai, ką žmonės pamiršta. Tai – modernus karas ir žuvo mažiau karių, nei civilių. Aš jaučiau, kad tai yra svarbu. Svarbu, kad amerikiečiai suvoktų šio karo kainą.
– Turėjote šiek tiek laiko viskam apmąstyti. Kaip vertinate šią patirtį?
– Atsigręždama atgal, jaučiuosi gavusi neįtikėtiną privilegiją būti liudininke to, kas įvyko. Bet kartu jaučiau, kad ant pečių užgulė našta. Negaliu nustoti galvoti apie visus tuos žmones ir kaip jie atrodė, ką tai reiškia tiems, kurių artimieji buvo lėktuve.
