Prieš metus Rusijos metastazės išplito po visą Ukrainą, sudarydamos didelį okupacinį auglį.
Šiandien tūkstančiai ukrainiečių gyvena diktatūrinio režimo sąlygomis ir neturi pasirinkimo. Jie gali tik laukti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų išlaisvinimo.
Tuo tarpu laikinai okupuotuose Chersono srities Rubižnės, Enerhodaro ir Skadovsko rajonuose gyvenama pagal okupantų taisykles.
Enerhodaras: „Daugiau niekas nematė žmonių, kurie buvo nuvesti į rūsį“
Andrijus gyvena okupuotame Enerhodare, mieste, įsikūrusiame ant Kachovkos rezervuaro kranto, kur yra Zaporižios atominė elektrinė (ZAE). Kol visas pasaulis stebi, kas vyksta ZAE, šis vaikinas žino, ką reiškia gyventi šalia tiksint uždelsto veikimo bombai. Grėsmę jam kelia ne tik elektrinė.
Enerhodare įkalinti ukrainiečiai gyvena Rusijos kulkosvaidžio taikiklyje. Okupacinis režimas mieste vis labiau varžo vietinius.
„Miesto apšaudymas tęsiasi. Kariškiai ėmė griežčiau elgtis su paso negavusiais gyventojais. Pavyzdžiui, uždavę klausimą apie pasą, jie sumušė kelis vyrus, jiems tiesiog einant namo. O mes negalime išvykti iš miesto, tam įvestas specialus pasas“, – sakė jis.
Pasak jo, prieš mėnesį okupantai baudė prekeivius ir konfiskavo prekes visose parduotuvėse, kuriose buvo priimamos grivinos. Kariškiams taip pat įsakyti ieškoti žmonių, kurie užsiima valiutos keitimu, o tuomet pasiima visus pinigus.
„Niekas niekada nebematė žmonių, kurie oficialiai buvo „nuvesti į rūsį“ arba „deportuoti“. Žmonės kalba, jog vėliau jie dirbo po kulkosvaidžiais kažkur Vasilijivkoje“, – apie okupantų viešpatavimą Ukrainos žemėje pasakojo vyras.
Dabar vyras stengiasi retai išeiti į gatvę ir gyventi „normalų“ okupacinį gyvenimą. Jo teigimu, paprastai mieste yra ir vanduo, ir šildymas, nors šviesa dažnai būna išjungta.
„Šviesa į mūsų miestą atkeliauja iš Krymo. Ir niekas neparašys tiesos, kodėl ją išjungia, nes yra daugybė variantų: perkelia įrangą, karinės pajėgos atlieka savo darbą, kažkas tiesiog sugedo. Rusija niekada nepripažins, kad kažkas vyksta ne taip“, – sakė Andrijus.
Pasak jo, vietiniai gyventojai yra nusiteikę skirtingai: prorusiškoji dalis džiaugiasi, bet dauguma – laukia Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir stengiasi jiems padėti visais įmanomais būdais.
Skadovskio rajonas: „Dabar jie elgiasi dar įžūliau“
Praėjusių metų kovo mėnesį Chersono srities gyventojai irgi susidūrė su okupacijos sąlygomis. Kaimas, kuriame gyvena Jelena, staiga pateko į laikiną Rusijos kariuomenės kontrolę. Moteris prisiminė, kad, rusams masiškai įsiveržus į Ukrainą, jos šeima ruošėsi švęsti sūnaus gimtadienį.
„Sūnus paskambino mums pusę šešių ryto ir pasakė, kad prasidėjo karas. Išgirdome kažką daužant ir dundant. Išėjome į lauką, o ten buvo toks chaosas. Tada atėjo buvęs mūsų kaimo pirmininkas ir liepė mums slėptis priešlėktuvinėse slėptuvėse ir nieko nebijoti“, – „RBC Ukraine“ žurnalistei pasakojo moteris.
Sraigtasparniai ir lėktuvai virš kaimo, kuriame gyvena Jelena, skraidė nuo pirmos dienos. Kai okupantai įžengė į kaimą, žmonės jų bijojo. Nors kariškiai užsispyrę tvirtino, kad nuo šiol neva „ukrainiečiai gyvens geriau“.
„Dabar jie elgiasi dar įžūliau: vaikšto po namus, išplėšia spynas iš namų durų, viską apverčia kambariuose. Jie peržiūri telefonus, tikrina, kas turi „Telegram“ ar ukrainietiškas SIM korteles, ištrina „PrivatBank“ ir „Oschadbank“ programėles. Jie taip pat pradėjo vogti automobilius, generatorius ir visą įrangą iš žmonių, kurie jau išvyko iš kaimo“, – pasakojo moteris.
Rusai tikrina jaunus vaikinus, ar jie anksčiau tarnavo, ar tarnauja dabar. Žmonės iš baimės net sudegino savo sūnų nuotraukas, kuriose jie užfiksuoti tarnybos kariuomenėje metu.
Jelena sakė, Rusijos pajėgoms nerūpi, kad jie atėjo su ginklais pas ukrainiečius. Jų galvose nėra jokios logikos. Ir nepaisant propagandos apie „brolybę“, jie nesupranta ukrainiečių, nesuvokia, kad abiejų tautų mentalitetas ir pasaulėžiūra yra visiškai skirtingi.
Kartą žmogus iš kaimo, kuriame gyvena Jelena, dingo po to, kai rusų kareiviams pasakė, kad yra laisvos šalies, kurioje turi žodžio laisvę ir gali sakyti, ką galvoja, pilietis. Paskui paaiškėjo, kad okupantai jį nusivedė „į rūsį“, kur jis buvo kankinamas, tardomas, mušamas ir verčiamas kasti griovius. Anot moters, galiausiai jie paleido jį namo vos gyvą.
Rusai dažnai apiplėšinėja žmones, kurie turi kaip nors išgyventi okupacijos sąlygomis.
Jelena sakė, kad jos kaime 10 mėnesių nebuvo vandens, nes vyko remontas. Rusai atvežė anglių ir pareiškė, kad jomis galima naudotis nemokamai. Po tokių dovanų gyventojai pasidalijo į dvi dalis: tuos, kuriems nerūpi, „kokia vėliava“, ir džiaugiasi anglimis, už kurias nereikia mokėti, ir tuos, kurie ištikimai laukia išsilaisvinimo iš okupacijos.
„Labiausiai bijome, kad jau seniai nematėme savo artimųjų ir kad artimiausiu metu negalėsime jų pamatyti. Tikimės, kad netrukus būsime išlaisvinti, nes daugiau nebegalime to pakęsti“, – atviravo Jelena.
Rubižnė: „Rusai smogia į savo pozicijas“
Prie Rubižnės vyko vienas iš sudėtingiausių mūšių per visą karą. Nuo pat pirmos dienos į kiekvieną ukrainiečių poziciją be perstojo skriejo 300–400 sviedinių. Priešo kariuomenė mėtė aviacines bombas, kurių sudėtyje buvo azoto, nušlavusias didelius namus ir paskleidusias cheminius nuodus po visą miestą.
Šiandien Rubižnės miestas yra okupuotas. Vietiniai gyventojai, su kuriais susisiekė naujienų agentūra „RBC-Ukraina“, sakė, kad vietovė po truputį tvarkoma, atstatomi elektros stulpai, nors tai nelabai padeda.
Jų teigimu, po rusų atvykimo Rubižnėje vis dar atrodo siaubingai.
„Tokiame legendiniame mieste kaip Sjevjerodoneckas rekonstrukcija „verda“. Tvarkomi gyvenamųjų namų stogai, langai, balkonai. Atrodo, kad nemokamai, bet tiksliai nežinau. Apskritai, pas mus griuvėsiai stovi, sudaužyta įranga ilsisi. Tokia romantika“, – žiniasklaidai pasakojo vienas vietos gyventojas.
Jo teigimu, mieste nėra interneto. Jis dažnai lieka vienas su savo mintimis, kurios „vis blogėja“. Aplink mato tik griuvėsius ir laukia, kada į jo miestelį sugrįš Ukrainos vėliava.
„Ne kartą mačiau, kaip rusai smogė į savo pačių pozicijas. Buvau liudininkas, kaip MLRS smogė iš mano miesto kažkur į rytus. Po to buvo pranešimų, kad neva jie buvo apšaudyti“, – dalijosi vyras.
Pasak jo, rudenį okupuotame mieste rusai skirstė gyventojams darbus – saugoti įstaigas, šluoti gatves. Už juos mokėjo 25 tūkst. rublių (apie 300 eurų) per mėnesį. Pensininkai iš okupantų pradėjo gauti 10 tūkst. rublių (apie 100 eurų) dydžio išmokas. Rusai dalijo humanitarinę pagalbą: troškintą mėsą, grūdus, miltus ir makaronus. Prekių yra ir parduotuvėse, tačiau jų mažai ir brangios.
„Apskritai kareiviai elgiasi neutraliai, jie neliečia vietinių gyventojų. Tačiau yra tokių, kurie į tave žiūri su pretenzijomis. Jie gali atimti kai kuriuos jiems patinkančius daiktus“, – sakė vietos gyventojas.
Labiausiai jį piktina, kad rusų kariai puikuojasi dalindami vaikams šokolado plyteles.
„Vaikas, – sako jis, – nesupranta, kad jie yra priešai. Tačiau tai vis tiek nepakeis požiūrio į okupantus, kurie atnešė tiek daug sielvarto į Rubižnę.“