„Supratau, kad jei pasiduosime Lietuvoje, tai mūsų dienos ten, Maskvoje, irgi suskaičiuotos. Galbūt net ne dienos, o valandos“, – 1991-ųjų sausio 13-osios prisiminimais su 15min dalijosi E.Bičkauskas.
Nepriklausomybės Akto signataras, diplomatas E.Bičkauskas tą naktį leido Lietuvos ambasadoje Maskvoje. Jis ten buvo su žmona ir šešiais Lietuvos policininkais, kuriems buvo įsakyta šauti be įspėjimo, jei kas nors bandys patekti į ambasadą.
Vis dėlto E.Bičkauskas tikina dėl savo saugumo nesijaudinęs.
„Mes dėl savęs mažiausiai išgyvenome. Ką ten ir išgyvensi – buvome pusė kilometro nuo centrinio KGB pastato, pusė kilometro nuo Kremliaus
Tiesa, netrukus Čekoslovakijos ambasada pasiūlė man ir mano žmonai pas juos pasislėpti, bet tai net nebuvo svarstoma“, – pasakojo jis.
Tuometinis diplomatinės misijos vadovas pasakojo, kad Sausio 13-osios įvykiai jam nebuvo netikėti.
„Visa aplinka rodė, kad einame to link, kad tokia bus Maskvos reakcija. Tai buvo kulminacinis to laikotarpio periodas, kurį reikėjo išgyventi, ir, kurį, tikėjau, kad išgyvensime“, – 15min sakė E.Bičkauskas.
E.Bičkauskas sako, kad tuomet Maskva buvo labai nevienalytė.
„Išskirčiau tris dalis: Tarybą Sąjungą tebevaldžiusias jėgas, Rusijos demokratines jėgas ir Gorbačiovą su savo aplinka, kuris buvo tam tikras vidurys, ieškantis išeičių, balanso tarp visų procesų, kurie vyko Maskvoje.
Pirmoji Maskva turėjo realią karinę jėgą, ginklus, ji galėjo fizine jėga užsmaugti tiek mane, tiek Lietuvą. Dar buvo jėgos, kurios įsijungė tik išaušus – kai dešimtys, šimtai tūkstančių žmonių, palaikančių Lietuvą, pajudėjo protestuoti prieš tai, kas įvyko“, – tikino jis.
Lietuvai padėjo ir rusų spaudimas
Sausio 14-osios amerikiečių laikraščio „The New York Times“ (NYT) numeryje pasirodė straipsnis pavadinimu „Maskvos protestuotojai smerkia ataką Lietuvoje, kol Kremlius tyli“.
Žurnalistas Francis X.Cline'as rašo, kad keturių tūkstančių žmonių kolona žygiavo per Raudonąją aikštę mosuodami kumščiais Kremliui ir skanduodami „gėda“.
Esą tuometinis TSRS vadovas Michailas Gorbačiovas buvo nušvilpiamas ir kaltinamas patyčiomis iš 1990 metais jam įteikto Nobelio taikos prizo.
Įvairiais skaičiavimais, tądien susirinko nuo 100 tūkst. iki 500 tūkst. protestuotojų.
Politologas Andrejus Piontkovskis centrinėje Maniežo aikštėje buvo 1991-ųjų sausio 14-ąją. Jis savo prisiminimais „Radio Svoboda“ laidoje pasidalijo nuo įvykių praėjus 20-iai metų.
„Tai buvo pati didžiausia demonstracija per visą perestroikos istoriją su labai aštriais lozungais „Gorbačiovas – žudikas“.
Manau, kad demonstracija suvaidino esminį vaidmenį užkertant kelią reakcionierių Lietuvoje karinei avantiūrai ir pakankamai greitai pasaulinėms galioms pripažįstant jau paskelbtą Lietuvos ir Rusijos Federacijos nepriklausomybę per kelis ateinančius mėnesius“, – kalbėjo A.Piontkovskis.
E.Bičkauskas sakė sąmoningai nedalyvavęs demonstracijose Maskvoje po Sausio 13-osios
„Didesnė dalis demonstracijų vyko prie (Lietuvos) ambasados. Pats nedalyvavau, tačiau demonstracijas organizavo žmonės, kurie buvo man palankūs ir kuriuos asmeniškai pažinojau.
Pamenu, ryte nuvykau į viešbutį, mačiau, kaip kambaryje viena demokratinių jėgų lyderių Galina Staravoitova savo rankomis paišė plakatus, palaikančius Lietuvą“, – 15min pasakojo jis.
Pasak E.Bičkausko, Lietuvą palaikančiose demonstracijose dalyvavo įvairūs visuomenės sluoksniai – ne tik liberalai. Tai buvo žmonės, kurie norėjo pasikeitimų visoje Sovietų Sąjungoje – nuversti komunistų-bolševikų valdžią.
„Jie suprato, kad invazija ir agresija Lietuvoje – tiesioginis pasikėsinimas į juos pačius, jų siekius pakeisti režimą Tarybų Sąjungoje“, – sakė buvęs diplomatinės misijos Rusijoje vadovas.
Tokius E.Bičkausko žodžius atkartoja ir tuomet NYT kalbintas Maskvos vicemeras Sergejus Stankevičius: „Jei leisime tam vykti, smurtas ties Lietuva nesustos. Kalbame apie mūsų visų laisvę.“
E.Bičkauskas sako, kad rusų spaudimas prisidėjo prie to, kad oficialioji Maskva galiausiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
„Senoji Maskva nesitikėjo tokios Lietuvos žmonių reakcijos. O reakcija Maskvoje akivaizdžiai parodė, kad su tokiais metodais taikstomasi nebus. Ir todėl ta agresija sustojo. Ne dėl Maskvos žmonių veiksmų, bet ir dėl jų.
Pagrindas buvo įvykiai Lietuvoje. Jei Lietuvos žmonės būtų išsigandę ir išsilakstę, ko tikėjosi tos reakcinės jėgos, nebūtų buvę palaikymo ir Maskvoje. Pirmapradis elementas – mūsų pasiryžimas“, – sakė buvęs diplomatas.
Lietuva ir Rusija, tuomet dar – SSRS, 1991 metų liepos 29 dieną pasirašė Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį. Ja Rusija pripažino Lietuvos aneksiją (tarptautinės teisės požiūriu – tuo pačiu ir okupaciją), taip pat pripažino Lietuvą valstybe su nustatytomis sienomis.
