Iš pradžių – E.Macrono interviu savaitraščiui „The Economist“, kuriame jis negailėjo kritikos Donaldo Trumpo Amerikai ir Recepo Tayyipo Erdogano Turkijai bei paragino „smegenų mirties“ ištiktą NATO aljansą keistis.
Tada, jau po susitikimo su nepatenkintu NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu, – pareiškimas, esą Rusija nėra Aljanso priešė, o su Maskva apskritai reikia kovoti prieš terorizmą ir pradėti „naują dialogą“.
Tokios E.Macrono mintys sukėlė nerimą Vokietijoje, JAV, Vidurio ir Rytų Europos šalyse, įskaitant Lietuvą. Labai nemažai analitikų stebisi, kodėl apie krizę Aljanse Prancūzijos lyderis prabilo net žinodamas, kad dėl jo retorikos duobė gali dar pagilėti.
NATO šalių lyderiai, antradienį ir trečiadienį diskutuosiantys Londono priemiestyje, tikrai turės apie ką kalbėti.
Vis dėlto 15min nutarė pasidomėti, kaip E.Macrono mintys vertinamos pačiame Paryžiuje – ar jis klysta? Jei taip, kodėl? O galbūt kaip tik gerai, kad jis prabilo taip atvirai, nes kitaip Vakarai taip ir nepradėtų tiesiau šnekėtis apie problemas NATO viduje?
Portalas pakalbino Europos saugumo tyrėją Prancūzijos Strateginių tyrimų institute Pierre'ą Haroche, gyva Prancūzijos žiniasklaidos legenda vadinamą dienraščio „Le Monde“ žurnalistę Sylvie Kauffmann ir leidiniui „Le Figaro“ apie gynybą ir saugumą rašančią garsią karo reporterę Isabelle Lasserre.
S.Kauffmann: „Akivaizdu, kad NATO turi problemų“
„Praėjusią savaitę viešėjau Berlyne, kur vieną konferenciją atidarė Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas. Jis teigė, kad vokiška diplomatija, skirtingai nei prancūziška, nesiekia ardyti nusistovėjusios tvarkos.
Kaip tik klausiausi Maaso, kai į telefoną atėjo žinutė, kad Malyje žuvo 13 Prancūzijos karių. Buvau šokiruota. Parodžiau žinutę šalia sėdėjusiam prancūzui diplomatui – jis irgi buvo priblokštas.
Vokiečiai tokių blogų naujienų tiesiog nesulaukia. Bet mes gyvename pasaulyje, kuriame tvarka jau ardoma, tad mums reikia reaguoti.
Prancūzija Malyje kariauja. Tai nėra kolonijinis karas, tai yra karas prieš terorizmą. Ne tik Macronas, bet visi prancūzai žino, kur veikia mūsų kariai – Malyje, Sirijoje, Irake.
Taigi: Macronas Sirijoje veikia kartu su amerikiečiais. Malyje – irgi. Be JAV pagalbos ten neapsieisi.
Ir staiga Paryžius iš žinutės „Twitter“ sužino, kad amerikiečiai pasitraukia. Tad kaip galima kliautis savo artimiausiu sąjungininku, jei jis taip priima sprendimus ir palieka tave pavojingoje zonoje be jokio perspėjimo?
Macronas nenori pyktis su amerikiečiais, nes Prancūzijai reikia JAV. Nors amerikiečių ir prancūzų kariai vieni kitus labai vertina, Macronas supranta, kad JAV nėra tokios patikimos kaip anksčiau ir kad europiečiams reikia daryti daugiau patiems.
Manau, kad Macroną vargina kitos šalys, nenorinčios matyti, jog pasaulis keičiasi, ir neigiančios pokyčius. Į pasaulį jis žvelgia realistiškai ir protingai – tai suprantama, nes Prancūzijos linija visada buvo labiau nepriklausoma.
Mums, prancūzams, lengviau garsiai pasakyti, kad JAV nebebus tokios kaip anksčiau. O juk Vokietijai šis klausimas egzistencinis ir labai svarbus.
Stoltenbergo aplinkos žmonės Berlyne man privačiai vienas po kito sakė, kad „Macronas bent jau pradėjo diskusiją“.
Macronas tai žino, bet po dvejų metų valdžioje jis apsisprendė elgtis drastiškai, tarsi sakydamas: „Kalbėsiu su jais atvirai, ir gal tada jie mane išgirs.“
Ar pavyks, nežinau, bet Stoltenbergo aplinkos žmonės Berlyne man privačiai vienas po kito sakė, kad „Macronas bent jau pradėjo diskusiją“.
Juk akivaizdu, kad NATO turi problemų. Taip, dislokuojamos pajėgos, rengiamos pratybas, bet tikrai reikia kalbėti apie smegenų mirtį, jei tokia narė kaip Turkija, nesitardama su sąjungininkais, priima strateginius karinius sprendimus ir perka rusiškas oro gynybos sistemas, nesuderinamas su NATO sistemomis.
Jei tai nėra disfunkcinė šeima, nežinau, kas tuomet yra disfunkcinė šeima? O juk Turkija – labai svarbi ir didelė šalis Viduriniuose Rytuose.
Annegret Kramp-Karrenbauer suklydo pasakydama, kad Macronas nori „pakeisti NATO“. Jis to niekada nesakė, tai netiesa. Jis sakė, kad dirbti reikia kitaip ir pradėti mąstyti strategiškai.
Amerikiečiai, turiu pastebėti, elgiasi kiek veidmainiškai. Jie visada aiškina, kad reikia didinti gynybos biudžetus ir pirkti daugiau ginkluotės – bet tai reiškia JAV karinę įrangą ir lėktuvus. Tai akivaizdžiausia Lenkijoje.
Bet tada – Rusija. Nežinau, ką jis nori pasiekti, nors ir sutinku, kad kalbėtis su Rusija reikia – rusai veikia Sirijoje, Libijoje, Afrikoje. Nereikėtų apsimesti, kad Rusija neegzistuoja, ir ją ignoruoti. Taip, kaip kalbėdavomės su Sovietų Sąjunga, reiktų kalbėtis ir su Rusija.
Visgi aš nesuprantu, kodėl jis sako, kad Rusija nėra priešė. Kad priešai – teroristai. Juk tai akivaizdu, bet kuo tai susiję? Nesu tikra, ar jis žino, ko nori Rusijos atžvilgiu.
Yra du neigiami veiksniai. Pirma, Macronas veikia vienas, o jokia iniciatyva, susijusi su Rusija, nepajudės į priekį, jei jos nerems ir Vokietija.
Juokingiausia tai, kad vokiečiai iki šiol buvo prorusiški nei prancūzai. Kam patinka „Nord Stream 2“? Ne prancūzams. Kas daugiausia investuoja Maskvoje? Ne prancūzai. Vokiečiai.
Paryžius turėjo iš anksto pasikalbėti su Lietuva, Latvija, Estija, nes dabar Macronas izoliuotas.
Be to, Vokietijos paramos neužtenka – dar reikia Vidurio Europos ir Baltijos šalių. Žinau, kad Macronas kalbasi su Estija, bet regionas irgi susiskaldęs šiuo klausimu – ypač sunku tartis su Lenkija.
Manyčiau, kad Prancūzijai reikėtų daugiau tiesiogiai bendrauti su Baltijos šalimis.
Antra, Putinas iki šiol nėra parodęs jokios geros valios. Žiūrėsime, kas įvyks per Normandijos ketverto susitikimą. Taip, apsikeista kaliniais, grąžinti laivai, bet tokių gestų neužtenka.“
P.Haroche: „Prancūzija niekada nesiūlė panaikinti sankcijas Rusijai“
„Savo interviu Macronas visų pirma pabrėžė, kad europiečiai turi aktyviau bendradarbiauti gynybos srityje. Žinoma, jis kalba apie NATO, bet kalba ir apie ES bei apie bendradarbiavimą gynybos srityje.
Taip pat – ir apie kitus strateginės autonomijos aspektus, pavyzdžiui, ekonominį suverenumą, Europos Komisiją, Kinijos įtaką Europai.
Manau, kad Macronas siekia mobilizuoti žemyną, atkreipti dėmesį į kylančius sunkumus. Jis norėjo pasakyti, kad nebegalime gyventi pagal dabartinį status quo – kad yra problemos ir kad mums, europiečiams, reikia daugiau investuoti į gynybą.
Jau vėliau Macronas kalba panašiai ir priduria, kad galbūt būtų galima nukreipti dalį išteklių į Afriką ir kitur. Žinoma, tai mano asmeninė interpretacija.
Ar Prancūzija siekia pranokti Vokietiją ir tapti pačia svarbiausia žaidėja Europoje? Ne, šis įsivaizdavimas, kad Paryžius gali imtis lyderystės, yra klaidingas.
Taip, lyderystei proga būtų, jei kalbėtume apie idėjas. Bet niekas nė sekundės nepatikės, kad Prancūzija gali kažką primesti draugams europiečiams.
Tačiau kontekstas yra – juk didesnės ES narės turi didelę įtaką žemyne vykstantiems debatams dėl gynybos.
O Vokietija siunčia prieštaringus signalus. Vieną dieną vokiečiai pareiškia, kad į tikslus dėl didesnio gynybos finansavimo nežiūri labai rimtai, bet jau kitą rytą kanclerė Angela Merkel paskelbia, jog, taip, 2 proc. BVP gynybai pasieksime.
Ne tokios aktyvios kaip praeityje ir kitos valstybės. Italijoje, Ispanijoje yra problemų su susiskaldžiusiomis vyriausybėmis. Todėl Prancūzija gali leisti kalbėti apie idėjas. Pabrėžiu – ne apie galią.
Juk galiausiai Prancūzijai reikės pabandyti įtikinti NATO ir ES partnerius, kad tokios idėjos įdomios. Tai vienintelis kelias į priekį.
Tiesa, reikia atsiminti, kad visos tos Macrono frazės apie smegenų mirtį tėra retorinės priemonės. Jis nepateikė praktinių pasiūlymų dėl reformų.
Pagrindinis klausimas – kitoks. Panašias diskusijas girdėjome ir tada, kai JAV prezidentas pareiškė, kad NATO yra atgyvenęs aljansas.
Tikrai nemanau, kad yra kažkoks planas pakeisti JAV Rusija – šių šalių neįmanoma lyginti. Macronas tikrai nevadina Rusijos sąjungininke.
Tada irgi buvo galima kalbėti apie retoriką, bet ne apie konkrečius pasiūlymus. Jei kalbėtume viena apie retoriką, tai būtų paviršutiniški debatai.
Pavyzdžiui, kai Macronas prabilo apie aktyvesnius veiksmus pietuose, tai jau konkreti iniciatyva. Pažiūrėsime, ar prancūzams pavyks įtikinti sąjungininkus prisidėti prie misijų Afrikoje, konkrečiai Sahelio regione.
Kodėl Macronas kalba apie partnerystę su Rusija? Tikrai nemanau, kad yra kažkoks planas pakeisti JAV Rusija – šių šalių neįmanoma lyginti. Macronas tikrai nevadina Rusijos sąjungininke.
Pastebėčiau, kad Prancūzijos pareigūnai, net kalbėdamiesi su Rusijos atstovais, visada pabrėžia, jog tiesiog bando išsiaiškinti tam tikrus netikslumus. Jie tikina, kad nėra naivūs ir suvokia visų sunkumų priežastis.
Tiesa, Paryžiuje vis tiek manoma, kad dialogas produktyvesnis nei sėdėjimas vietoje ir laukimas nieko nekeičiant dabartinėje laikysenoje.
Prancūzija supranta, kad viskas priklausys nuo Rusijos reakcijos. Jei Maskva nieko nekeis ir kaip tik pasinaudos dialogu kaip maskuote, Prancūzija tikrai pripažins, kad toks požiūris klaidingas. Kol kas tiesiog norima pabandyti.
Ir, beje, Prancūzija niekada nesakė ir nesvarstė, kad reikėtų panaikinti sankcijas Rusijai. Prancūzija kaip tik kalba apie partnerių solidarumą.“
I.Lasserre: „E.Macronas pats sau prieštarauja“
„Pagrindinė Macrono idėja – noras savotišku elektrošoku pabudinti Europą. Jis atvirai sako, kad pasaulis yra pavojingas ir kad jame yra aibė grėsmių, bei priduria, jog Europai reikia pradėti mąstyti ir veikti strategiškai.
Macronas bando įtikinti europiečius padėti Prancūzijai pietuose – Afrikoje. Jis nori, kad Europos šalys daugiau skirtų gynybai, bet ne vien pirkdamos amerikietišką ginkluotę – kaip Lenkija.
Anot Macrono, jei nebūsime aktyvesni, išvis niekuo nebūsime – būsime priklausomi arba nuo jau nebepatikimos Amerikos, arba nuo Kinijos.
Man problemiškos jo mintys apie Rusiją. Nemanau, kad Macronas naivus – jis pragmatiškas, gal kiek ciniškas. Bet jis tikrai bando nutiesti tiltą Rusijos link, taip tikėdamasis pagerinti padėti Sirijoje ar Ukrainoje.
Vis dėlto taip elgdamasis Macronas pats prieštarauja savo prašymams Europai laikytis vieningiau. Jis kaip tik skaldo Europą, o tai nesąmonė.
Macronas, panašu, tikisi, jog Putinas padarys nuolaidų vien dėl to, kad su juo bus kalbamasi. Jis mato ir progreso norintį Volodymyrą Zelenskį Ukrainoje.
Bet nemanau, kad jam pavyks. Viskas bus kaip visada – pabandys, neišeis, ir viskas. Normandijos ketverto susitikimas nebus sėkmingas. Tačiau Macronas nori pabandyti, nes yra tikras, kad Rusija priklauso Europai – jis mano, kad tereikia kantrybės. Man sunku tai suprasti.
Jo diagnozė teisinga – juk europiečiai tikrai neskiria pakankamai dėmesio gynybai. Vizija – kad žemynas turi stiprinti pajėgumus ir veikti autonomiškiau – irgi. Bet be Putino.
Man tik nepatinka reakcija į Macrono svarstymus kai kuriose šalyse. Antai Angela Merkel prieš metus pasielgė taip, kaip dabar Macronas – diagnozė buvo tokia pati.
Tada Merkel pareiškė, kad NATO turi didžiulę problemą – Donaldą Trumpą. Bet dabar jai jau viskas gerai. Taip elgtis neatsakinga.
Pridursiu mananti, kad Paryžius turėjo iš anksto pasikalbėti su Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, nes dabar Macronas izoliuotas. Jis turėjo nuraminti jūsų regioną – juk negalima ignoruoti Rusijos grėsmės.“
-
NATO jubiliejus – aistrų dėl E.Macrono komentarų akivaizdoje: klysta jis ar ne?
-
Ką reiškia JAV sprendimas mažinti finansinį indėlį į NATO?
-
Prancūziškų ambicijų kupinas Emmanuelis Macronas rodo kortas: Rusija nebėra NATO priešė?
-
Turkijos prezidentas užsipuolė E.Macroną dėl komentaro apie NATO „smegenų mirtį“
-
JAV nesureikšimo E.Macrono perspėjimų dėl NATO problemų
