Kaltinimai šiuo žiauru nusikaltimu pateikti S.Halimi kaimynui iš žemutinio aukšto – 27 metų amžiaus Kobiliui Traore, prancūziškų ir malietiškų šaknų turinčiam musulmonui.
Prancūzijos pareigūnai S.Halimi nužudymą traktavo kaip su terorizmu nesusijusį nusikaltimą, todėl žydų bendruomenė nedelsdama ėmė protestuoti.
Audringą vietos žydų reakciją dar labiau pakurstė kaimyno liudijimas, kad, puldamas S.Halimi, vienintelę tame pastate gyvenusią žydę, K.Traore šaukė „Allahu akbar“ („Alachas yra didis“).
„Radikalus islamistas“
Praeitą savaitę Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, keletą mėnesių visiškai ignoravęs šį klausimą, pažadėjo „aiškumą dėl S.Halimi nužudymo“.
Šalyje, kurią pastaraisiais metais sukrėtė teroristinių išpuolių virtinė, „aiškumas“ reiškia kur kas daugiau nei žiaurių tam tikros bylos detalių atskleidimą.
Visuomenė ima kelti sudėtingus klausimus, kuriuos galima laikyti tiek politiniais, tiek egzistenciniais: kas paverčia nusikaltimą teroristiniu išpuoliu? Kas nusprendžia, ką įvardyti terorizmu, o ką – tiesiog žmogžudyste?
Visuomenė ima kelti sudėtingus klausimus, kuriuos galima laikyti tiek politiniais, tiek egzistenciniais: kas paverčia nusikaltimą teroristiniu išpuoliu? Kas nusprendžia, ką įvardyti terorizmu, o ką – tiesiog žmogžudyste?
Remiantis Prancūzijos įstatymais, terorizmu laikomas bet koks smurtinis nusikaltimas, kurio tikslas – „rimtai sutrikdyti viešąją tvarką pasitelkiant bauginimą ar terorą“.
Įstatymai nurodo, kad Prancūzijos vyriausiasis prokuroras Paryžiuje nusprendžia, ar pradėti tyrimą dėl terorizmo. Šiuo metu šias pareigas eina Francoisas Molinsas.
F.Molinsas atsisakė S.Halimi nužudymą traktuoti kaip teroristinį išpuolį ir nusikaltimą iš antisemitinių paskatų.
Toks vyriausiojo prokuroro sprendimas sukrėtė didžiausią Europoje Prancūzijos žydų bendruomenę. Daugelis jos atstovų mano, kad nusikaltimai vertinami skirtingai dėl politinių priežasčių.
„Tai visiškai ideologiška“, – sako Gillesas-Williamas Goldnadelas, S.Halimi advokatas ir gerai žinomas konservatyvių pažiūrų komentatorius prancūzų laikraščiui „Le Figaro“.
G.W.Goldnadelas teigia, kad K.Traore „turėjo radikalaus islamisto požymių, tačiau kažkodėl nenorima vadinti daiktus tikraisiais vardais“.
G.W.Goldnadelas teigia, kad K.Traore „turėjo radikalaus islamisto požymių, tačiau kažkodėl nenorima vadinti daiktus tikraisiais vardais“.
„Radikalaus islamisto“ apibrėžimas Prancūzijoje taip pat kelia aršias diskusijas.
S.Halimi kaimynai tikina girdėję K.Traore nužudytos žydės bute cituojant Korano ištraukas.
Birželio pradžioje prancūzų laikraštis „Liberation“ paviešino K.Traore policijos bylą. Joje teigiama, kad nužudymu įtariamas vyras praeityje įvykdė keletą smulkių nusikaltimų, o jo polinkio į smurtą charakteristika beveik identiška apibūdinančiai kitus terorizmu įtariamus asmenis.
Teroristinių išpuolių virtinė
Keletui kitų pastaruoju metu Prancūzijoje atliktų smulkaus masto nusikaltimų buvo suteiktas teroristinio išpuolio statusas.
Pavyzdžiui, birželį šalia Paryžiaus Dievo Motinos katedros plaktuku ginkluotas vyras puolė policijos pareigūnas.
Nors manoma, kad K.Traore nusikaltimo metu šaukė „Allahu akbar“, plaktuku pareigūnus puolęs vyras šaukė „Tai už Siriją!“. Vis dėlto incidentas prie Dievo Motinos katedros, kurio metu niekas nežuvo, laikomas teroristiniu išpuoliu.
Kai Prancūzijos prezidento rinkimų išvakarėse balandį Paryžiaus Eliziejaus laukuose buvo nužudytas policininkas, incidentas nedelsiant buvo pavadintas teroristine ataka. Toks pat apibrėžimas galioja ir bandymui kovą šaudyti Paryžiaus Orli oro uoste.
Vis dėlto S.Halimi nužudymas teroristiniu išpuoliu nelaikomas.
Vyriausiojo prokuroro F.Molinso biuras neatsakė į „The Washington Post“ prašymą pakomentuoti situaciją.
Kai kurie saugumo analitikai nurodo, kad anksčiau išvardyti išpuoliai buvo vykdomi siekiant sutrikdyti viešąją tvarką, kadangi buvo taikomasi į judrias viešas vietas ir transporto mazgus.
„Neužtenka paprasto fakto, kad kažkas kažką nužudė iš religinių paskatų, – sako Jeanas-Charlesas Brisardas, Prancūzijos terorizmo analizės tyrimų centro direktorius. – Nusikaltimas turi turėti tam tikrą noro sutrikdyti viešąją tvarką lygį.“
W.Attalas: „Supraskite, mūsų šeima kovoja už tai, kad žmonės pripažintų islamistines ir antisemitines šio nusikaltimo paskatas. Norime, kad būtų pripažinta, jog jis (K.Traore) nužudė ją žinodamas jos žydišką kilmę ir tai, kad ji buvo viena namuose.“
Nužudytos S.Halimi kūnas buvo išmestas per balkoną į viešą vietą. Moters šeimos nariai mano, kad toks žiaurus „spektaklis“ nurodo, kas gresia kitiems žydams.
S.Halimi brolis, 62 metų amžiaus Williamas Attalas „The Washington Post“ sakė, kad jo šeima siekia, jog nusikaltimas būtų viešai pripažintas antisemitiniu išpuoliu. W.Attalo teigimu, dėl neapykantos žydams buvo nužudyta jo mama, sesuo ir senelė.
„Supraskite, mūsų šeima kovoja už tai, kad žmonės pripažintų islamistines ir antisemitines šio nusikaltimo paskatas. Norime, kad būtų pripažinta, jog jis (K.Traore) nužudė ją žinodamas jos žydišką kilmę ir tai, kad ji buvo viena namuose“, – pridūrė W.Attalas.
Kenčia ir musulmonai
Prancūzijos žydų bendruomenė mano, kad šis nusikaltimas – dar vienas pavyzdys, jog Prancūzijos valdžia atsisako pripažinti dabartinę antisemitizmo šalyje realybę.
Daugeliui šis atvejis primena 2006-aisiais įvykdytą nusikaltimą. Tuomet nusikalstama imigrantų grupuotė iš Paryžiaus priemiesčių pagrobė ir nužudė 23 metų amžiaus mobiliųjų telefonų pardavėją Ilaną Halimi (nesusijusį su S.Halimi).
I.Hilami imigrantų auka tapo dėl žydiškos kilmės, tačiau iš pradžių Prancūzijos pareigūnai atsisakė tai pripažinti.
Prancūzijos intelektualai: „Akla politika privalo baigtis, o mūsų lyderiai turi suvokti, kas dedasi šalyje.“
„Akla politika privalo baigtis, o mūsų lyderiai turi suvokti, kas dedasi šalyje“, – teigiama po S.Halimi mirties išplatintame laiške, kurį pasirašė 17 garsių Prancūzijos intelektualų.
„Prancūzijoje visada kartojasi ta pati istorija, – sako žurnalistas ir intelektualas Bernardas-Henris Levy. – Tarsi antisemitizmas neegzistuotų, ypač tautinių mažumų bendruomenėse.“
Prancūzijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, plačiai aprašytas pastaruoju metu vykęs Prancūzijos žydų persikėlimas į Izraelį sulėtėjo, 2016-aisiais pranešimų apie antisemitinius aktus sumažėjo beveik 59 proc.
Be to, pastaraisiais metais Prancūziją sukrėtusi teroristinių išpuolių virtinė nebuvo nukreipta specialiai į žydus.
Vis dėlto netrūksta pranešimų apie pavienius antisemitinio smurto atvejus. Jų aukos užpuolikus dažniausiai apibūdina kaip kilusius iš Šiaurės ar Vakarų Afrikos.
Prancūzijoje taip pat gyvena didžiausia Europoje musulmonų populiacija, kuriai kritikos negaili visas politinis spektras, ypač prieš migrantus nusiteikusi partija „Nacionalinis Frontas“.
Tiesa, prieš musulmonus nukreiptas smurtas taip pat tapo moderniosios Prancūzijos realybe.
E.Katzas: „Labai teisinga ir garbinga nenorėti pernelyg generalizuoti, tačiau kartais tai gali nueiti per toli.“
Analitikai sako, kad išrinkti pareigūnai, nenorėdami skleisti neapykantos kupinos retorikos ir pateisinti smurto, vengia antisemitizmu kaltinti įvairių tautų ir religijų atstovus.
„Labai teisinga ir garbinga nenorėti pernelyg generalizuoti, tačiau kartais tai gali nueiti per toli“, – teigė Ethanas Katzas, pripažintos knygos apie žydų ir musulmonų santykius autorius ir istorijos profesorius Sinsinačio universitete.
„Tradiciniai politikai nerado būdo kalbėti apie šiandien Prancūzijoje egzistuojančią antisemitizmo problemą, įskaitant kai kurias šalies vietoves, kuriose gyvena musulmonai“, – pridūrė E.Katzas.
S.Halimi šeima ir daugybė kitų žmonių susiduria su tikra tragedija: antisemitizmo, išliekančio rimta grėsme, ignoravimu.
„Neįvardydami šios ligos neturime galimybių nuo jos pabėgti“, – sakė advokatas G.W.Goldnadelas.
