J.Hrycakas su „Postimees“ karo situaciją Ukrainoje apžvelgia kas 100 dienų – tai jau devintasis leidinio pokalbis su žymiu istoriku.
Šis interviu buvo duotas rugpjūčio 8 d., prieš visuomenei sužinant, kad Ukrainos kariuomenė įsiveržė į Rusijos Kursko sritį.
– Pastarąjį kartą kalbėjomės gegužės pradžioje. Tai buvo labai liūdnas metas: Rusijos kariuomenė užėmė Avdijivką ir žengė toliau į priekį, tęsėsi raketų atakos prieš elektrines ir t.t. Nuo to laiko pagalba ginkluote atsigavo, tačiau jos vis dar nepakanka. Rusijos kariuomenė vis dar lėtai šliaužia į priekį per visą frontą, o Ukrainos kariuomenė negali jos sustabdyti. Kokiomis nuotaikomis gyvena Ukrainos visuomenė 900-ąją karo dieną? Prieš šimtą dienų manėte, kad peržengėte žemiausią nuotaikos tašką.
– Padėtis fronte nepasikeitė į gerąją pusę. Tačiau man atrodo, kad karine prasme Ukraina jau peržengė žemiausią tašką, kuris buvo pavasarį. Tada mums dar labai trūko amunicijos. Nesakau, kad nebėra nerimo ir netikrumo jausmo, bet nebėra tokios slogios nuotaikos [visuomenėje], kokia buvo pavasarį.
Iš pastebimų pokyčių, žinoma, svarbus tas, kad Rusija atakavo beveik visas dideles elektrines raketomis. Birželį ir liepą elektros energijos trūkumas buvo stipriai juntamas. Ypač didžiuosiuose miestuose, kai buvo karšta – didžiąją dienos dalį nebuvo elektros energijos.
