Dalis skiepų priešininkų piktinasi, esą nuo naujos tariamai „suplanuotos beždžionių raupų pandemijos“ jiems siūloma „dar neišrasta vakcina“.
Tačiau tai nėra tiesa. Vakcina nuo raupų skaičiuoja jau beveik keturias dešimtis metų.
Kaip informuoja Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC), raupai – tai sunki infekcinė liga, kurią sukelia raupų virusas, priklausantis Orthopoxvirus genčiai, Poxviridae šeimai.
Raupų protrūkiai buvo registruojami mažiausiai 3000 metų, tačiau dėl sėkmingos pasaulinės raupų vakcinacijos kampanijos raupai buvo likviduoti.
1977 metais Somalyje buvo nustatytas paskutinis natūraliai įvykęs užsikrėtimo atvejis.
1978 metais užregistruotas paskutinis mirties atvejis nuo raupų Birmingeme (Anglija), susijęs su laboratorijos veikla.
1979 metų gruodį Tarptautinė raupų likvidavimo sertifikavimo komisija paskelbė apie raupų likvidavimą pasaulyje, tai buvo patvirtinta 1980 metų gegužės 8 dieną vykusioje 33-ojoje Pasaulio sveikatos asamblėjoje.
Šimtmečius skaičiuojanti vakcina
Raupai – viena mirtiniausių žmonijos ligų ir vienintelė, kurią pavyko visiškai išnaikinti skiepų dėka.
Socialiniuose tinkluose kai kuria vartotojai melagingai skleidžia informaciją apie tariamai naują ir „eksperimentinę“ vakciną nuo beždžionių raupų.
Iš tiesų skiepai nuo šios ligos atrasti net ne prieš dešimtis, o prieš daugiau nei du šimtus metų.
Vakcina nuo raupų, kurią 1796 metais pristatė Edwardas Jenneris, buvo pirmoji sėkmingai sukurta vakcina.
Jis pastebėjo, kad melžėjos, kurios anksčiau buvo užsikrėtusios karvių raupais, įgavo imunitetą žmogiškiesiems raupams.
Raupų vakcina buvo pagrindinis įrankis likviduojant ligą. Ji pagaminta iš gyvo viruso.
Likvidavus raupus, vakcina nėra naudojama masinei vakcinacijai dėl jos keliamų pašalinių reakcijų.
Šiuo metu gali būti skiepijami mokslininkai, dirbantys su raupų virusu, ir kiti asmenys, priskiriami didelei rizikos grupei.
Šis virusas neplinta taip lengvai kaip SARS-COV-2, todėl mokslininkai nesitiki, kad protrūkis peraugs į pandemiją, tokią kaip COVID-19.
Yra keletas vakcinų, skirtų raupų profilaktikai, kurios apsaugo ir nuo beždžionių raupų. Naujesnė vakcina, kuri buvo sukurta raupams (MVA-BN – dar žinoma kaip Imvamune, Imvanex, Jynneos), 2019 metais buvo patvirtinta naudoti beždžionių raupų prevencijai, tačiau šių vakcinų naudojimas nėra itin paplitęs.
Anot PSO, žmonės, kurie anksčiau buvo skiepyti nuo raupų, taip pat turės tam tikrą apsaugą nuo beždžionių raupų.
Ankstesni duomenys iš Afrikos rodo, kad raupų vakcina yra bent 85 proc. veiksminga apsaugant nuo beždžionių raupų.
Tačiau jaunesni nei 40–50 metų amžiaus žmonės greičiausiai negavo šio skiepo, nes skiepijimas nuo raupų baigėsi 1980 metais, kai ligą pavyko išnaikinti.
Naujieji seni raupai?
Beždžionių raupai pirmą kartą buvo aptikti 1958 metais, kai beždžionių, laikomų tyrimams, kolonijose įvyko du į raupus panašios ligos protrūkiai, iš čia ir kilo pavadintas „beždžionių raupai“.
1970 metais Kongo Demokratinėje Respublikoje (KDR) buvo užregistruotas pirmasis žmogaus, susirgusio beždžionių raupais, atvejis.
Kaip informuoja Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), beždžionių raupai yra zoonozinis ortopokso virusas, paprastai sukeliantis lengvą virusinę ligą, kurios požymiai ir simptomai panašūs į raupų, tik mažesnis mirtingumas.
Nors sergama daugiausia Vakarų ir Centrinėje Afrikoje, pastaraisiais metais buvo pranešta apie su kelionėmis ir gyvūnų importu susijusius atvejus.
Šiuo metu pranešami susirgimų atvejai yra susiję su Vakarų Afrikos beždžionių raupų linija, kurios mirtingumas yra maždaug 1 proc. ir turi naujų, anksčiau nematytų mutacijų.
Beždžionių raupų simptomai prasideda praėjus 5–21 dienai (vidutiniškai 6–16 dienų) po kontakto (užsikrėtimo), tačiau nauji duomenys rodo, kad, kai kuriais atvejais, simptomai pasireiškia tik po kelių savaičių.
Ligos pradžioje būdingas karščiavimas, negalavimas, limfadenopatija ir galvos skausmas.
Galimi ir netipiniai simptomai, pavyzdžiui, karščiavimo nebuvimas. Per 1–5 dienas po pirminių simptomų atsiranda bėrimas, dažnai prasidedantis veide arba lytinių organų srityje, o vėliau plintantis į kitas kūno dalis, ypač rankas ir kojas.
Bėrimas lėtai vystosi iš dėmių į pūslelines papules, vezikules, kurios gali išopėti, kol galiausiai susidaro šašai ir jie išnyksta.
Bėrimas gali būti supainiotas su pirmine varicela zooster infekcija, išplitusia gonokokine infekcija, šankeriu ar herpes simpex infekcija.
Užsikrėsti galima per tiesioginį sąlytį su beždžionių raupų viruso sukeltais odos pažeidimais ar šašais, kontaktuojant su užterštais drabužiais ar patalyne arba per oro lašelius.
Pasenusios naujienos
Socialiniuose tinkluose platinamoje melagienoje tvirtinama, esą nuo beždžionių raupų vos per parą išgydo vaistas doksiciklinas (doxicycline), tačiau tai – gerokai pasenusi informacija.
Vilniaus universiteto medicinos fakulteto vaikų ligų klinikos vedėjas, profesorius, habilituotas mokslų daktaras Vytautas Usonis 15min paaiškino, kad šis vaistas tikrai buvo naudotas beždžionių raupams gydyti, tačiau jau ilgą laiką to nedaroma, nes įrodyta, kad preparatas nėra efektyvus.
Europoje beždžionių, raupų ir karvių raupų gydymui patvirtintas antivirusinis vaistas tecovirimatas (taip pat parduodamas prekiniu pavadinimu Tpoxx).
JAV jis patvirtintas tik raupams gydyti. Tyrimų su gyvūnais metu tecovirimatas gerokai padidino gyvūnų, kuriems buvo suleista labai didelė beždžionių raupų dozė, išgyvenamumą.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Facebook“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle.
