Norėčiau tikėti, kad jos rengėjai, o ypač visuomenininkai, moksleiviai, studentai ir profesoriai, teikę jai pasiūlymus, dirbo atsakingai ir galvodami apie valstybės ateitį. Iš tikro liūdna ir pikta pasidaro žinant, kad Seime ši strategija gali būti iškraipyta ir sudarkyta.
Prisimenu, kaip praeitų metų liepos mėnesį „Lietuva 2030“ strategija buvo svarstoma A. Medalinsko vadovaujamame diskusijų forume. Ten susirinko intelektualai, visuomenininkai, disidentai bei buvę politiniai kaliniai ir tikrai įdomioje diskusijoje buvo kritikuojami šio dokumento trūkumai. Susirinkusieji kaip vieną iš pagrindinių trūkumų įvardijo Lietuvos ir lietuviškumo stoką. Buvo liejamos nuoskaudos, kad nors vyriausybei vadovaujanti Tėvynės sąjunga skelbiasi patriotiška valstybine jėga, tačiau jų rengta Lietuvos vystymosi strategija puikiai tiktų bet kuriai kitai valstybei, tuo labiau, pasitarnautų įkuriant „globalią ir visiems atvirą valstybę Lietuvoje“, nutylint, kad visiems atviroje valstybėje lietuvių bus mažuma. Seimą pasiekusi strategija atsižvelgė į visuomenės pasiūlymus, išryškino lietuviškumą bei skyrė didesnį dėmesį tautos istorijai.
Svarstant dokumentą Seimo komitetuose, tik viename iš jų strategija užkliuvo būtent dėl pabrėžiamo lietuviškumo bei tautiškumo. Nesunku atspėti, kad tai – Seimo Europos reikalų komitetas, kuriame buvo priimti vieno tokio Petro Auštrevičiaus pataisymai. Anot liberalo, joje neturi likti tokių nuostatų kaip „Lietuvių tauta didžiuojasi savo praeitimi, senomis laisvę mylinčios tautos tradicijomis, brangina savo krašto kalbą ir kultūrą. Pasaulio lietuviai aktyviai dalyvauja valstybės gyvenime ir prisideda prie jos ūkio ir kultūros klestėjimo“ arba „Lietuvos tauta yra gyvų tradicijų visuomenė. Ji semiasi stiprybės iš praeities, tausoja ir kuria lietuvių kalbą ir kultūrą, puoselėja kitas tradicines Lietuvos kalbas ir kultūras“. Išbraukus šias be galo svarbias nuostatas, įtrauktas primygtinai prašant visuomenės atstovams, iškreipiama reikšminga strategijos dalis. P. Auštrevičius nebeslėpdamas demonstruoja priešiškumą Lietuvai ir lietuviams. Metų pradžioje jis paskelbė sukūręs Europos federalistų sąjungą Lietuvoje, sieksiančią vienos europinės valstybės, su bendra konstitucija ir viršnacionaline valdžia (Briuselyje ar Berlyne?). Gerokai anksčiau tas pats P. Auštrevičius Lietuvai suderėjo stojimą į ES, dėl to uždarant Ignalinos atominę elektrinę bei pakertant savarankiško žemės ūkio pagrindus.
Vis dažniau tenka įsitikinti, jog iš buvimo Europos Sąjungoje Lietuvai yra daugiau žalos nei naudos, o pataikaujant Briuselio biurokratams, nacionalinė valstybė vis dažniau tampa nepatogiu kliuviniu. Nors oficialioji politika teigia sauganti visas tautas ir valstybes, tačiau darbai tam prieštarauja. ES nevengia pabarti valstybes, tokias kaip Vengrija, kurios imasi vykdyti bent kiek savarankiškesnę politiką. Į Vokietijos ir Prancūzijos ekonominiam diktatui nepaklūstančias valstybes iš karto nukreipiamas finansinių rinkų spaudimas, juodinama valstybių reputacija, kyla skolinimosi kaina. Aktyviausi Europos advokatai Lietuvoje yra P. Auštrevičiaus bendrapartiečiai, kurie prisidengia liberaliomis (ar komunistinėmis?) vertybėmis ir skelbia visų tautų ir visų žmonių lygybę, žmogaus teisių triumfą prieš bendruomenę. Bet juk čia yra mūsų Lietuva, kurioje gyvena mūsų tauta, turinti savo istoriją, papročius ir tradicijas. Nejaugi mes turime nusižeminti prieš svetimuosius savo pačių žemėje?
Dirbdamas Europos reikalų komitete ne kartą stebėjausi, kad institucija, turinti filtruoti ES direktyvas ir ieškoti naudingų Lietuvai sprendimų, besąlygiškai paklūsta viskam, kas ateina su ES etikete. Dabar jau tvirtai žinau, kad šis komitetas dirba ne Lietuvai, o Europos Sąjungai ir visais įmanomais būdais siekia išniekinti mūsų valstybiškumą bei tautiškumą. Europos dienos minėjimas gegužės 9-ąją bus tarsi liūdnas priminimas, kad kasmet vis labiau prarandame savitumą ir savarankiškumą, o Lietuvoje vis mažiau jėgų, galinčių tam pasipriešinti.
