Dviejų savo noru karinę tarnybą pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalione atliekančių jaunuolių – Armanto ir Karolio – mamos prisimena, kad minčių apie šį savo sūnų gyvenimo etapą kildavo jau gana seniai.
„Auginant sūnų, apie tai net ir nenorėdama susimąstai. Juo labiau kad Karoliui nuo pat vaikystės patiko ir šautuvai, ir kariniai žaidimai, ir su tėčiu karinius filmus žiūrėdavo. Tiesa, tuomet tokias mintis bandydavau nuvyti, nes tikėdavausi, kad gal pasirinks ar studijuoti, ar darbo ieškos – kariuomenė tikrai nebuvo prioritetų viršūnėje“, – prisimena Karolio mama Vitalija.
Auginant sūnų, apie tai net ir nenorėdama susimąstai.
Jai antrina ir Armanto mama Lina, teigianti, jog visuomet žinojo, kad sūnui gali tekti atlikti karinę prievolę. Vis tik moteris pripažįsta niekuomet nesusimąsčiusi apie tai, kad Armantas karo tarnybą pasirinks savo noru.
„Pirmą kartą apie sūnaus ketinimus atlikti karinę tarnybą iš karto po gimnazijos baigimo iš jo išgirdome dešimtoje klasėje. Tiesa, tuo metu to nepriėmėme labai rimtai, tikėjomės, kad galbūt jo nuomonė pasikeis. Tad galutinis jau dvyliktoje klasėje tuomet besimokiusio Armanto apsisprendimas mus tikrai nustebino“, – prisipažįsta jo mama.
Tėvai ir sveikina, ir pyksta
Pasveikinę tokį savo sūnaus sprendimą, Armanto tėvai sako jautę ne tik džiaugsmą dėl tvirtos jo nuomonės, bet ir pasididžiavimą dėl to, kad augindami įdiegė jam teisingas vertybes – pagarbą ir pareigos bei atsakomybės jausmą.
Tuo tarpu Karolio tėvai ant sūnaus už tokį sprendimą netgi šiek tiek pyktelėjo. Tiesa, mama patikslina, kad taip nutiko ne tiek dėl paties sprendimo, kiek dėl netikėtumo.
„Mokykloje Karolis labai aktyviai sportavo – žaidė rankinį, su komanda važinėdavo į varžybas kituose miestuose ir iš esmės savo ateitį siejo su sportu. Staigus šios krypties, apie kurią buvome tikrai daug kalbėję, pasikeitimas mus ir nustebino, ir supykdė – tuomet atrodė, kad jis pernelyg lengvabūdiškai atsisako viso to įdirbio ir savo planų“, – pasakoja Vitalija.
Pasak jos, pati kariuomenė baimės nekėlė, mat tarp artimųjų jau buvo keli tarnaujantys giminaičiai ir netgi vienas karininkas. Moteris neneigia, kad apie privalomąją karinę tarnybą teko girdėti visokių nuomonių ir gandų. Populiariausias įsitikinimas, pasak jos, buvo, kad šie devyni mėnesiai tėra tuščiai praleisti, iš jaunuolio gyvenimo išmesti metai.
„Tačiau bendraujant tiek su tarnybą atlikusiais giminaičiais, tiek su dar sovietinėje kariuomenėje tarnavusiu Karolio seneliu, pamažu vis labiau stiprėjo įsitikinimas, kad sūnaus sprendimas yra visiškai teisingas – ne vien dėl pilietinės pareigos atlikimo, bet ir dėl to, ką tie devyni mėnesiai duos jam pačiam: discipliną, motyvaciją ir asmenybės formavimąsi“, – savo nuomone dalijasi Karolio mama.
Ryškūs teigiami pokyčiai
Pirmosios dienos tarnyboje buvo sunkios visiems. Griežta dienotvarkė, kur kas didesnis fizinis krūvis ir specifinė kariuomenės tvarka kėlė stresą tiek Armantui ir Karoliui, tiek jų įspūdžius išklausydavusiems tėvams. Tačiau jau po kelių savaičių pastarieji pastebėjo, kad sūnūs vis dažniau su malonumu ir pasididžiavimu pasakoja apie sėkmingai atliktas užduotis, susirastus naujus draugus ir savo kasdienybę batalione.
Vis dažniau su malonumu ir pasididžiavimu pasakoja apie sėkmingai atliktas užduotis, susirastus naujus draugus ir savo kasdienybę batalione.
„Pradėjo ryškėti ir asmenybės pokyčiai – kiekvieną savaitgalį Karolis į namus grįžta vis rimtesnis, brandesnis, atsikratęs ankstesnio vaikiškumo, kur kas aiškiau ir laisviau dėsto savo mintis bei planus, taip pat tapo tvarkingesnis ir atsakingesnis“, – sūnaus pasikeitimu džiaugiasi Vitalija.
Apie surimtėjusį sūnų užsimena ir Lina, pabrėždama, kad visi stebimi pokyčiai yra tik į gerąją pusę. Pasak jos, nors akivaizdu, kad Armantas turi nemažai iššūkių, bet į juos žvelgia jau kitaip nei anksčiau – rimčiau, atsakingiau ir labiau pasitikėdamas savo jėgomis.
Kariuomenei verta ruoštis iš anksto
Matydamos teigiamus pokyčius savo vaikuose, abi pašnekovės nuoširdžiai rekomenduoja ir kitoms mamoms apsvarstyti šį savo atžalų gyvenimo patirties variantą. Tiesa, Lina atkreipia dėmesį į vieną detalę, kuriai, jos nuomone, turėtų būti skiriama šiek tiek daugiau dėmesio dabar.
„Prieš privalomąją karinę tarnybą tikrai nepakenktų šiek tiek daugiau dėmesio skirti savo vaikų fiziniam ir emociniam pasiruošimui – tai jiems padėtų lengviau prisitaikyti prie pasikeitusios dienotvarkės bei kariuomenės tvarkos. Galbūt netgi paskutinėse mokyklų klasėse galėtų būti šiek tiek pastiprintas fizinis rengimas“, – svarsto Armanto mama.
Tuo tarpu Karolio mama įsitikinusi, kad visi tėvai galėtų ir netgi turėtų tiek su savo sūnumis, tiek su dukterimis kalbėtis apie karinės tarnybos atlikimą. Moteris įsitikinusi, kad kariuomenės patirtis jauniems žmonėms leidžia kur kas lengviau įveikti vėlesnius gyvenimo iššūkius ir šio etapo baimintis tikrai nereikėtų. Pasak Vitalijos, nepasiteisino nei vienas jos nuogąstavimas ir dabar dėl Karolio ji jaučia vien džiaugsmą ir pasididžiavimą.
