Viena iš vertingiausių – 400 metų senumo knyga
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje atidaryta paroda, skirta Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metams. Tarp eksponatų – ir senieji kelionių aprašymai, religiniai leidiniai, įvairūs dokumentai.
Priklausomai nuo jų turinio, totorių rankraščiai skirstomi į Koranus, tefsirus (Korano vertimas), kitabus (knygas), chamailus (maldaknyges), tedžvidus (Korano skaitymo taisykles). Kitabas – vienas iš svarbesnių rašytinių žanrų.
Konstantinas Selimovičius, sukaupęs apie 200 rankraščių kolekciją, sako, kad dauguma jų surinktos iš jo paties giminės. Pasak pašnekovo, Lietuvos totoriai buvo ir yra Lietuvos aukštuomenė: „Ir mes turime labai gilią istoriją, susijusią su Lietuvos nepriklausomybe. Todėl tai labai svarbu tiek mums, tiek visuomenei.“
Kalbėdamas apie savo sukauptą kolekciją, pašnekovas akcentavo, kad tai yra knygos, maldaknygės: „Beje, jos naudojamos iki šiol. Tai ritualiniai dalykai per laidotuves, vestuves, krikštynas.“
Vienas iš vertingiausių K.Selimovičiaus turimų eksponatų – 400 metų senumo knyga.
„Turiu didelę kolekciją – retai kada kas tokią turi. Tačiau šiek tiek jų turi kiekviena šeima. Lietuvoje yra apie 3 tūkst. totorių, ir kiekvienas namuose kažką turi. Gal nedaug, bet turi.
Maldos rašytos arabų abėcėlės rašmenimis, o paaiškinimai – tuteišų kalba.
Pačios maldos rašytos arabų abėcėlės rašmenimis, o paaiškinimai –
tuteišų kalba“, – sakė K.Selimovičius.
Pačios knygos yra įvairaus dydžio, pradedant nuo visai nedidelių, lengvai telpančių į delną. Dydis, kalbėjo K.Selimovičius, priklausė nuo knygos turinio ir kiek jo būdavo: „Vienas norėjo daugiau, kitas – mažiau. Nes buvo svarbu, kad būtų patogu. O vienam buvo patogu didesnės raidės, kitam – kad tiktų kišenėje nešioti. Ir jas darė tokias, kokių žmogus pageidavo.“
Kaip akcentavo K.Selimovičius, Lietuvos totorių rankraštinis paveldas sovietmečiu buvo itin slepiamas. Ne išimtis – ir jo paties šeima. Totorių kitabuose yra surašytos ne tik maldos, bet ir tų religijos, apeigų paaiškinimai – kaip viskas vykdavo seniau.
„Šia tema – totorių rankraštiniu paveldu – labiau domisi išsilavinę žmonės, o kuo daugiau sužino – tuo labiau tampa įdomu,“ – kalbėjo K.Selimovičius. Jo nuomone, totorių rankraštinis paveldas turėtų būti labiau pristatytas visuomenei.
„Būtina šiuos raštus versti į lietuvių kalbą, tačiau tam reikėtų ir paramos iš Lietuvos pusės“, – sakė K.Selimovičius.
Lietuvos totorių vardynas dar tik pradėtas tyrinėti
Docentė dr. J.Čirūnaitė yra parašiusi straipsnį apie Lietuvos totorių pavardžių formavimąsi XV–XVII amžiuje. Kaip pastebi J.Čirūnaitė, Lietuvos totorių vardynas dar tik pradėtas tyrinėti, o pirmasis šio darbo ėmėsi istorikas Stanislovas Kričinskis.
Docentė, remdamasi įvairiais šaltiniais, apžvelgė Lietuvos totorių asmenvardžių raidą iki pavardžių atsiradimo.
Lietuvos totoriai – vertėjai, diplomatai, palaikę ryšius su Perekopo (Krymo) ir Užvolgio chanatais – istorijos šaltiniuose minimi jau XV amžiuje.
„Lietuvos Metrikos“ 5 tome, apimančiame 1427–1506 m. laikotarpį, Lietuvos totoriai paminėti 34 kartus. Beveik visi užrašymai – vardu be tėvavardžio. Vien vardais, be tėvavardžių, XV amžiuje taip pat paprastai buvo užrašomi asmenys iš Perekopo ir Užvolgio chanatų bei moldavai.
- Vns. gal. Лягим Бердея, толмача (4; 157) „Legim Berdėjų, vertėją“; vns. naud. Толъмачу Черкасу „vertėjui Čerkasui“.
Su tėvavardžiais buvo užrašomi bajorai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, asmenys iš Maskvos, Pskovo ir Novgorodo kunigaikštysčių.
Kiek kitokius duomenis J.Čirūnaitė rado „Lietuvos Metrikos“ 4 tome, apimančiame 1479–1491 m., kur beveik pusė totorių turėjo tėvavardį. Vis dėlto iš 127 Lietuvos totorių, kurių užrašymai rasti XV a. dokumentuose, tėvavardį turėjo tik trečdalis.
XVI amžiaus pradžioje „Lietuvos Metrikos“ 8 tome (apimančiame 1499–1514 m. laikotarpį) Lietuvos totoriai minimi 143 kartus, čia jau daugiau nei pusė jų užrašyta su tėvavardžiu. Tačiau beveik pusė visų XVI amžiaus pradžios totorių užrašyta vien vardu.
XVI amžiaus viduryje padėtis keitėsi
Lietuvos totorių vardyne tėvavardžių gausėjo, tačiau labai iš lėto. Totorių, turinčių tėvavardžius, buvo daug mažiau, nei juos turinčių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų, kurių tėvavardis jau buvo susiformavęs.
Vis dėlto XVI amžiaus viduryje padėtis keitėsi – 1565 m. LDK kariuomenės sąraše iš 117 totorių įvardijimų tėvavardį turėjo jau 110, 1567 m. LDK kariuomenės sąraše iš 431 totorių įvardijimo su tėvavardžiu užrašyti 388.
1631 m. Totorių valdų revizijoje su tėvavardžiais užrašyti beveik visi totoriai, išskyrus tuos atvejus, kai paminimi broliai, pvz., Sielim Szczęsnowicz z bratem Isupem „Selimas, Ščensno sūnus, su broliu Isupu“.
Apibendrindama šaltinius, J.Čirūnaitė savo tyrime teigia, jog XVI a. viduryje – XVII a. pradžioje Lietuvos totorių tėvavardį galima laikyti susiformavusiu.
Lietuvos totorių vardyne įsitvirtino -sk- tipo priesaga
XVI a. pabaigoje dalyje Lietuvos totorių įvardijimų atsirado antrasis patronimas (tokių įvardijimų užuomazgų totorių įvardijimuose būta ir 1567 m. dokumente, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų vardyne tokių įvardijimų yra jau XV amžiuje). Pirmąjį patronimą reikėtų laikyti tėvavardžiu, o antrąjį (užrašytą vardininku arba kilmininku) – tėvo tėvavardžiu.
- Pvz., asmens, vardu Маликъбаша Ордынецъ „Malikbaša Ordietis“, sūnus – Осанъ Маликъбашичъ „Osanas, Malikbašos sūnus“, o šio sūnus – Маско Осановичъ Маликъбашича „Masko, Osano sūnus, Malikbašos anūkas“.
Tėvo tėvavardis (senelio vardo priesaginis vedinys), t. y. asmenvardis, jungiantis tris šeimos kartas, į anūko įvardijimą dažniausiai būdavo užrašomas kilmininku.
- Pvz., Янко Абдышевичъ Мелеховича; Обдула Абрагимовичъ Мелеховича.
Patronimai – pirmasis arba antrasis – tai potencialios pavardės. Dalis jų XVII a. pabaigoje pradėjo virsti pavardėmis.
-sk – tipo priesagų vediniai totorių vardyne atsirado gana vėlai, jei lygintume su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų įvardijimais.
Totorių sąrašuose įvardijimas su tokia priesaga atsirado 1567 m., o 1631 m. totorių valdų revizijoje su šia priesaga sudaryta jau nemaža dalis asmenvardžių – 84.
XVII amžiuje -sk – tipo priesaga tvirtai įsitvirtino Lietuvos totorių vardyne.
Pirmoji Lietuvos totorių pavardė atrasta 1631 m. dokumente.
XVI amžiaus Lietuvos totorių įvardijimams buvo būdinga vardų gausa (nemažai įvardijimų turėjo po du, paprastai tiurkiškus, vardus). Dažniausiai netiurkiškos kilmės asmenvardžių, kurie neturėjo priesagų ir kurių nebeišėjo pavadinti vardais, totorių vardyne atsirado 1631 m. dokumente.
- Pvz., Kalina: Heliasz Kalina; Pułtor: Adam Pułtor; Bulhak: Fiedor Bulhak; Rubaj: Suliman Denisławowicz Rubaj.
XVII a. pabaigoje šie asmenvardžiai, neturintys priesagų, ėmė virsti pavardėmis.
Teismų bylose didesnė tikimybė rasti pavardžių nei kariuomenės sąrašuose
Pirmoji Lietuvos totorių pavardė atrasta 1631 m. dokumente. Tai į krikščionybę perėjusios totorių šeimos antroponimas Bułhak, susidaręs nubyrėjus patroniminei asmenvardžio priesagai. Su reguliariu Lietuvos totorių pavardžių srautu susidurta XVII amžiaus antroje pusėje.
- Pvz.: 1659 m. – Ibryčiai. Tėvas – kniaz Ianusz Ibrycz, sūnus – vns. kilm. Achmiecia Ianiewicza Ibrycza.
- 1663 m. – Rafalovičiai. Tėvas – Adam Adrachmanowicz Rafałowicz, sūnus – vns. naud. Radzyfowi Adamowiczu Rafałowiczu.
- 1667 m. – Senkevičiai. Tėvas – Ходца Сенъкевичъ, sūnūs – dgs. įn. зъ князями Гелиашом и Речыпою Ходцовичами Сенъкевичами.
XVII amžiaus antroje pusėje iš viso užrašyta 14 pavardžių, visos jos išrinktos iš teismų dokumentų. Teismų bylose dažnai buvo minimi visi šeimos nariai, todėl čia buvo didesnė tikimybė rasti pavardžių nei, pavyzdžiui, kariuomenės sąrašuose ar kituose gyventojų surašymo dokumentuose.
Iš XVII amžiaus antroje pusėje užrašytų pavardžių mūsų laikus pasiekė Rafalovičių, Senkevičių, Zagolskių, Jasinskių, Navrų, Rudzevičių, Safianovičių, Sobolevskių pavardės. Mūsų dienų nepasiekė šios pavardės: Siundziudai, Kašeidarovičiai, Šolkovskiai, Senkaiščiai, Rudevičiai.
Galima spėti, jog ypač intensyviai Lietuvos totorių pavardės turėjo formuotis XVIII amžiuje.
Iš XVII amžiuje užrašytų 15 totorių pavardžių daugiausia buvo patroniminių – septynios. Keturios pavardės – -sk – tipo priesagų vediniai. Pavardžių, kilusių iš asmenvardžių, kurie neturi priesagų, buvo taip pat keturios. Panašiai pasiskirstė ir mūsų dienas pasiekusios totorių pavardės (40,8 proc. – patroniminės, 33,4 proc. – -sk – tipo, 25,8 proc. – be priesaginių afiksų).
Galima spėti, jog ypač intensyviai Lietuvos totorių pavardės turėjo formuotis XVIII amžiuje – vienos tik atsiradusios išnykdavo, kitos naujai susidarydavo.
Kaip rašo J.Čirūnaitė, galbūt vyko vienokie ar kitokie priesagų numetimo ar keitimo procesai. Yra žinoma atvejų, kai jau, regis, susiformavusi priesagų neturinti pavardė kitoje kartoje įgyja patroniminę priesagą.
- Pvz., 1784 m. užrašyto dat. sg. Alkieju Mustofu sūnus nepaveldi tėvo antrojo asmenvardžio, kuris patiria modifikaciją – sūnaus įvardijime yra užrašomas su patronimine priesaga: Abdułkierym Mustoficz.
Kadangi LDK totorių įvardijimai buvo dvinariai arba trinariai, pavardė formavosi arba iš antrojo, arba iš trečiojo asmenvardžio. Vyriškos lyties asmens, paveldėjusio pavardę iš tėvo, įvardijime pavardė galėjo būti arba antroje arba trečioje įvardijimo pozicijoje.
Pasak J.Čirūnaitės, apžvelgus visus šaltinius, galima daryti išvadas, jog Lietuvos totorių patronimai formavosi vėliau negu LDK bajorų luomo asmenų patronimai; XVI a. viduryje dalies Lietuvos totorių vardyne atsirado antrasis patronimas – tėvo tėvavardis; -sk – tipo asmenvardžių Lietuvos totorių vardyne atsirado XVI a. viduryje, o ypač pagausėjo XVII a. pradžioje; asmenvardžių, kurie neturi priesagų ir nėra vardai, Lietuvos totorių vardyne atsirado XVII a. pradžioje.
Titulais ir kitais bendriniais žodžiais, vėliau galinčiais virsti pavardėmis, Lietuvos totoriai kartais buvo pavadinami, į įvardijimus neįtraukiant asmenvardžių, o masiškai Lietuvos totorių pavardės ėmė rastis XVII a. antroje pusėje. Pavardėmis virto patronimai, -sk – tipo asmenvardžiai ir asmenvardžiai, kurie neturi priesagų ir nėra vardai.
Lietuvos totorių pavardės formavosi arba iš antrojo, arba iš trečiojo įvardijimo nario ir vyriškos lyties asmens, paveldėjusio pavardę iš tėvo, įvardijime eidavo arba antroje, arba trečioje pozicijoje.
Moterų įvardijimas: kuo daugiau asmenvardžių – didesnė tikimybė, kad tarp jų bus vardas
J.Čirūnaitė parengė studiją apie Lietuvos totorių moterų vardyną iki pavardžių atsiradimo (XVI–XVII a.). Tiriamoji medžiaga buvo surinkta iš XVI–XVII a. istorijos šaltinių: vienuolikos „Lietuvos Metrikos“ knygų, 1631 m. totorių valdų revizijos, 1585–1613 m. Trakų pakamorės teismo aktų ir Aktų apie Lietuvos totorius. XVI a. dokumentai buvo parašyti rusėnų kalba, o XVII a. – lenkų kalba. Surinkti 476 moterų įvardijimai (XVI a. – 179, XVII a. – 297).
Medžiaga rinkta daugiausia iš XVI–XVII a. teismų bylų, bet panaudoti ir kito pobūdžio šaltiniai – gyventojų surašymo dokumentai, administraciniai aktai.
„Moterų įvardijimo ilgis buvo 1–7 asmenvardžiai, o vienas įvardijimas – net 10 asmenvardžių: jį sudarė du vardai ir aštuoni šeimos asmenvardžiai“, – sakė J.Čirūnaitė.
- Осановой Усейновича Хади Енихановънъ Шабановне Мамтековой Габылевич, Нусце Енихавне Шабановне „Asano, Useino sūnaus, žmonai Chadei, Jenichano Šabano dukteriai, [buvusiai] Mamteko, Gabilo sūnaus, žmonai Nuskai, Jenichano Šabano dukteriai“.
Neištekėjusios totorės moterys būdavo užrašomos vardu ir iš tėvo asmenvardžių sudarytais antroponimais. Ištekėjusios totorės XVI a., jeigu buvo minimos kartu su sutuoktiniu, būdavo užrašomos vardu ir iš tėvo asmenvardžių sudarytais antroponimais.
Jeigu buvo minimos su antruoju sutuoktiniu, galėjo būti užrašomos iš pirmojo sutuoktinio asmenvardžių sudarytais antroponimais, o jeigu minimos be sutuoktinio, dažnai būdavo užrašomos iš jo asmenvardžių sudarytais antroponimais.
Sudarant moterų įvardijimus, dažnai buvo laikomasi vyriškų įvardijimų, iš kurių asmenvardžių buvo sudaryti moterų antroponimai, asmenvardžių eiliškumo: pirmiausia būdavo užrašomas asmenvardis iš vyriško vardo, po to – asmenvardis iš vyriškojo patronimo arba iš jo sudarytas priesagos vedinys, galiausiai – -sk – tipo antroponimas.
Vidutinio ilgumo įvardijimo būduose iš pradžių paprastai būdavo užrašomas moters vardas ir asmenvardžiai iš tėvo antroponimų, paskui – asmenvardžiai iš sutuoktinio antroponimų.
Ilguosiuose įvardijimo būduose, kuriais būdavo užrašomos pakartotinai ištekėjusios moterys, paprastai pirmiausia būdavo užrašomas moters vardas ir antroponimas iš tėvo įvardijimo, paskui antroponimai iš pirmojo vyro įvardijimo, gale – antroponimai iš antrojo vyro įvardijimo. Moterys galėjo būti užrašomos ir nestandartiškai – nesilaikant prieš tai nurodyto eiliškumo.
XVI–XVII a. Lietuvos totorių moterų įvardijimo ilgis nebuvo nusistovėjęs. Įvardijimus sudarė nuo vieno iki septynių asmenvardžių (išskyrus jau minėtą vieną, kuris buvo dešimties asmenvardžių ilgio).
XVI a. vyravo dvinariai įvardijimai (54,2 proc.), gerokai mažiau buvo vienanarių, keturnarių, trinarių, visai mažai – penkianarių ir šešianarių įvardijimų, o dešimtnaris įvardijimas – tik vienas.
XVII a. taip pat vyravo dvinariai įvardijimai, o vienanarių, trinarių ir ilgesnių įvardijimų buvo daug mažiau. XVI a. vidutinis moterų įvardijimo ilgis buvo 2,2 asmenvardžio, XVII a. – 2,9 asmenvardžio.
Moterų asmenvardžius sudarė vardai ir iš šeimos narių asmenvardžių sudaryti antroponimai. Vardas buvo svarbi, bet neprivaloma moteriško įvardijimo dalis. Su vardu užrašyta 79,4 proc. moterų (XVI a. – 84,9 proc., XVII a – 76,1 proc.).
Tarp įvardijimo ilgio ir vardo pavartojimo yra ryšys: kuo daugiau įvardijime asmenvardžių, tuo didesnė tikimybė, kad tarp jų bus vardas.
XVI a. visi trijų asmenvardžių ir ilgesni įvardijimai užrašyti su vardu, XVII a. visi keturių asmenvardžių ir ilgesni įvardijimai užrašyti su vardu. Mažėjant įvardijime asmenvardžių, juose mažėja ir vardų.
Vardas įvardijime dažniausiai būdavo užrašomas pirmoje pozicijoje, bet galėjo būti užrašomas ir bet kurioje kitoje įvardijimo vietoje.
Iš vyriškų vardų, taip pat iš priesagų neturinčių vyriškų asmenvardžių (tėvo, sutuoktinio, sūnaus) moterų antroponimai buvo sudaromi su priesagomis -овна/-евна, -анка, -овая /-евая, -иная, -ова/-ева, taip pat iš šių asmenvardžių galėjo būti sudaromi galūnės vediniai.
Su prievardžiais užrašyta 52,7 proc. įvardijimų. Vyravo luomo prievardžiai: jie sudarė 65,8 proc. visų prievardžių (XVI a. – 42,7 proc., XVII a. – 78,0 proc.).
- Pvz.: кнeгиня, кнежна, kniahini ,,kunigaikštienė, kunigaikštytė“; панна, пани, pani, ей млсть пани, Ieymosc pani „panelė, ponia, jos malonybė ponia“; влановая, Уляновъна, Ułanowa, Ułanowna „ulano žmona, duktė“; Мурзянка, Murzina, Murziczowa „murzos duktė, žmona, marti“; carewiczowa „caraitienė, arba chanaitienė“; Земянка, ziemianka, ziemianka I. K. msci „žemvaldė, Jo Karališkosios malonybės žemvaldė“; Mieszczanka „miestietė“ (1 užrašymas).
Antra pagal gausumą prievardžių grupė buvo šeiminės padėties ir giminystės prievardžiai.
- Pvz.: вдова, удова, wdowa „našlė“ (28 užrašymai), дочка „duktė“ (8 užrašymai), жона, żona „žmona“ (5 užrašymai), матъка „motina“ (1 užrašymas). Prievardžių vieta įvardijime nebuvo fiksuota.
Trečia pagal gausumą prievardžių grupė – nurodantys tautybę.
- Pvz.: татарка, tatarka, татарка господарская, татарка его кop. млсти, tatarka Iego krol. msci „totorė, valdovo totorė, Jo Karališkosios malonybės totorė“.
Ketvirta pagal gausumą prievardžių grupė – pareigybę nurodantys prievardžiai.
- Pvz.: хоружиная, хоружанка, хоружиная татарcкая, chorążyna tatarska, chorążanka tatarska „(totorių) vėliavininko žmona, duktė, Mоllina „mulos žmona“, rotmistrowa Ie-o krol. msci kozackiey chorągwi „Jo karališkosios malonybės kazokų vėliavos rotmistro žmona“, Маршалковая татарская „totorių maršalo žmona“, писаровьна арапъская „raštininko arabų kalba duktė“.
Pasak J.Čirūnaitės, XVI–XVII a. funkcionavo slaviška Lietuvos totorių moterų įvardijimo sistema, kurią galima apibūdinti kaip negriežtą standartą.
