Taip festivalyje „Mėnuo juodaragis“ prasidėjo Lietuvoje vos keletą kartų per metus vykstantis rąstplėšio žaidimas. Žaidimas, kuriame kasmet dalyvauti susirenka vis daugiau dalyvių, o žiūrovų neišbaido net ir pliaupiantis lietus.
Senasis karių žaidimas, kuriame svarbiausia ne jėga
Lietuviškų ristynių federacijos prezidentas Tomas Gervė sako, kad rąstplėšis yra komandinio žaidimo pradžia. „Rąstplėšis yra Šiaurės Europoje žinoma komandinio sporto užuomazga. Tik vietoj kamuolio naudojamas rąstas“, – teigia senųjų sporto žaidimų tradicijų tęsėjas.
Rąstplėšis pristatomas kaip senovės karių tradicija. Jis lavina gebėjimą dirbti komandoje ir susitarti tarpusavyje, kaip panaudoti taktiką ir veikti drauge. Pasak T.Gervės, jėgos elementas šiame žaidime yra labai svarbus, tačiau tikrai nėra lemiantis veiksnys.
„Jeigu komanda tarpusavyje nesukoordinuoja veiksmų – jėgos elementas nieko neduoda. Išradingesni, labiau koordinuoti laimi ir rąstą nutempia kur reikia“, – dėmesį atkreipia Lietuviškų ristynių federacijos prezidentas.
Taisyklės paprastos, bet dėl to lengviau netampa
Rąstplėšis, kaip ir kiti senieji jėgos žaidimai, neturi griežtų taisyklių. Kaskart susibūrus jas galimas pritaikyti prie esamos situacijos. Tiek pasunkinti, tiek palengvinti ar tiesiog sukurti netikėtumo faktorių.
Žaidimas vyksta stačiakampio formos aikštelėje. Iš jos turėtų būti pašalinti akmenys, šakos. Šiek tiek pasunkinant žaidimą galima aikštelę numatyti šlapioje pievoje arba pelkėje. Aikštelės galuose paguldomas daiktas, pvz., skydas arba pažymima nedidelė vieta, kuri atstos „vartus“.
Suburiamos dvi komandos, kurios narių skaičius nėra ribojamas. Optimalus variantas, jeigu jas sudaro po 8–10 žaidėjų. Visi komandos nariai išsirikiuoja tiesia linija palei aikštelės galinę ribą. Pagrindinis žaidimo įrankis yra 2–3 metrų ilgio rąstas. Jis gali būti nežievintas, tačiau svarbu, kad šakos būtų nukirstos prie pat kamieno.
Norint pasunkinti žaidimą, rąstą galima nužievinti, sušlapinti vandeniu arba įtepti aliejumi. Komandoms išsirikiavus, teisėjas aikštės viduryje į orą išmeta rąstą. Vyrai link jo bėgti gali pradėti tik šiam palietus žemę.
Žaisti reikia pusnuogiams
Kiekvienos komandos tikslas – rąsto galu pasiekti priešininkų komandos skydo metalinį centrą. Jeigu paliečiama rąsto vidurine ar kita dalimi arba rąsto galas paliečia skydą, bet ne jo antskrydį – taškas neskaičiuojamas.
Kovojant negalima spirti, smūgiuoti, užlaužti rankų ar kojų, smaugti, draskyti, naudoti kovų menus. Galimos imtynės, bet be laužimų ar kitų žalojančių veiksmų. Rąstą galima apsikabinti, užgulti kūnu, stumti, traukti. Skydą galima uždengti savo kūnu ir taip stengtis apsaugoti nuo priešininko. Imtynės ir susirėmimas leidžiami tik bendroje kovoje dėl rąsto.
Atskiros dviejų žmonių kovos yra draudžiamos. Jeigu rąstas prispaudė vieną iš žaidėjų arba jam gresia trauma – patys žaidėjai arba teisėjas laikinai stabdo žaidimą. Visi atsitraukia nuo rąsto per tam tikrą atstumą ir po ženklo vėl viską pradeda iš naujo. Žaidėjai rungiasi basi. Patogumo dėlei ir be viršutinių drabužių. Patartina taip pat nusiimti auskarus, grandinėles ir kitus papuošalus.
Lietuviai mėto rąstą, o afganistaniečiai – jautį
Jėgos žaidimai iki šiol populiarūs kai kuriose pasaulio šalyse, o ypač atšiauriose vietovėse. Analogai iki šių dienų išlikę tiek Šiaurės Kaukaze, tiek Vidurinėje Azijoje. Tai daugiau piemenų tradicija. Pvz., Šiaurės Kaukaze vyrai turi prikimštą ožio skūrą. O pats žaidimas vyksta labai panašiai – vieni iš kitų bando atimti ožį. Afganistane iki šių dienų yra išlikusi puštūnų tradicija, kuomet afganistaniečiai negyvą jautuką bando vienas iš kito atimti, kol iš jo nieko nelieka.
T.Gervė sako, kad svarbu atgaivinti senuosius lietuvių žaidimus, tarp jų ir rąstplėšį. Vyro nuomone, tam yra net kelios priežastys. Pirmoji priežastis – tokio tipo paveldo išsaugojimas padeda formuoti kultūrinį identitetą ir atrasti mūsų pačių išskirtinumą.
Antroji priežastis, kodėl verta žaisti senuosius žaidimus, – fizinis aktyvumas. „Liaudies sporto tradicijos nėra profesionalios. Iš principo kovoti gali bet kas. Kuo daugiau žmonių pabando, tuo daugiau gauna gerų emocijų, o nuolat praktikuodami įgyja pasitikėjimo savimi ir sustiprėja psichologiškai“, – teigia T.Gervė.
