Džiugina net maži laimėjimai
Lietuvoje iki šiol nepavyksta pasiekti dar 2008 m. Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategijoje užsibrėžto tikslo – padidinti suaugusiųjų mokymosi visą gyvenimą rodiklį iki 15 proc. Eurostato duomenimis, 2019 m. Lietuvoje mokėsi vos 7 proc. suaugusiųjų (25–64 m.), per dešimtmetį rodiklis padidėjo vos 2,4 procentinio punkto, o Estijoje per šį laikotarpį besimokančiųjų suaugusiųjų rodiklis padvigubėjo nuo 10,5 iki 20,2 proc.
Siekiant išsiaiškinti, kodėl stringa neformaliojo suaugusiųjų švietimo plėtra Lietuvoje, buvo atliktas kokybinis tyrimas – kaip šalies regionuose įgyvendinamas neformalusis suaugusiųjų švietimas.
Viena iš tyrimą atlikusių mokslininkų Mykolo Romerio universiteto Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto prof. dr. Irena Žemaitaitytė pirmiausia ragina pasidžiaugti augimu – koks jis bebūtų, o tada jau kalbėti apie priežastis.
„Aš siūlyčiau pasidžiaugti, kad skaičiai vis dėlto padidėjo. Ilgą laiką besimokančių suaugusiųjų procentas svyravo tarp 5,7–5,9, o dabar jau turime šiek tiek virš 7 proc. Aišku, gal, palyginti su kitais, ne tokie dar gražūs mūsų rodikliai, bet mes kalbėjomės su tais, kurie labai domisi suaugusiųjų švietimu, vienoje diskusijoje iškilo klausimas – ar tikrai korektiškai Lietuvoje renkami duomenys?
„Aš siūlyčiau pasidžiaugti, kad skaičiai vis dėlto padidėjo
Žinoma, ta Europos institucijų statistika, kuri sako, kad besimokančių suaugusiųjų turime kiek daugiau nei 7 proc., renkama vienodai. Bet vis dėlto, aš manau, kad situacija Lietuvoje nėra tokia bloga – manau, kad ne visi suaugę atpažįsta patį mokymąsi. Jeigu mes klausiame, ar jie mokosi – paprastai jie tai sieja su mokykla, su universitetu, o kadangi juos jau yra baigę ir atsako – ne, nesimokau“, – komentavo mokslininkė.
I. Žemaitaitytė tikina, kad jai, kaip besisukančiai šioje srityje, atrodo, jog besimokančių suaugusių žmonių Lietuvoje yra nemažai, nors, aišku, visada norisi dar daugiau. „Aš asmeniškai visada labai noriu akcentuoti tą neformalų, neprofesinį mokymąsi. Kitaip tariant – neretai mes matome suaugusįjį kaip „darbinį arklį“ – kol jis dirba, tegu mokosi, investuojame į jį, o vėliau jau – kaip nori. Noriu atkreipti dėmesį, kad labai puiku, jog Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatyme yra įvardintas trečiojo amžiaus universitetas, jam turbūt netrukus ims pavydėti ir visi kiti universitetai. Vien Vilniuje, kai kuriuose fakultetuose yra per 2500 tūkst. klausytojų. Tikrai yra tų vyresnio amžiaus žmonių, kurie labai įsitraukia į mokymąsi“, – apie geruosius pavyzdžius kalbėjo profesorė.
Pašnekovė akcentavo ir labai gerą tendenciją, kurią įžvelgė ateičiai: „Ką rodo įvairūs tyrimai – ir Lietuvoje, ir pasaulyje, kai žmogus baigia aukštąjį mokslą, jis įgyja kompetenciją mokytis. Apie tai dabar kalba ir darbdaviai, sako – duokite mums žmogų, kuris nori, geba mokytis. O jei jam trūksta specifinių žinių, jie tikrai jį išmokys. Taigi tie, kurie yra baigę aukštąjį mokslą, dažnai ir vėliau įsitraukia į švietimą – ir neformalų, ir trečio amžiaus švietimą.“ Pasak pašnekovės, Lietuvoje labai puikūs aukštąjį mokslą pasirenkančių žmonių rodikliai, taigi, tikėtina, kad ateityje ir neformalųjį švietimą rinksis vis daugiau žmonių.
Kitaip tariant – neretai mes matome suaugusįjį kaip „darbinį arklį“ – kol jis dirba, tegu mokosi, investuojame į jį, o vėliau jau – kaip nori.
Kokybės siekimas
Kalbėdama apie atliktą tyrimą I.Žemaitaitytė dalijosi įžvalga, kad dažniausiai neformalusis švietimas priklauso nuo neformaliojo švietimo koordinatorių vaidmens, to kiek jiems suteikiama resursų. „Jų funkcija yra atsiradusi jau 2014 m. įstatyme, kuo tikrai džiaugiamės, nes tai rodo savivaldybių dėmesį suaugusiųjų neformaliajam švietimui. Ką rodo tyrimas – kad tose aktyviose savivaldybėse, kur tikrai skiriamas dėmesys, tai yra ne formaliai numesta funkcija kažkam būti atsakingam už neformalų švietimą, o tikras darbas. Matyti, kad žmogus tam turi visą etatą, aktyviai įsitraukęs, tada matai, kad ir švietimas aktyviai vyksta. Žinoma, jei ši funkcija žmogui priskirta tik prie jo visų kitų turimų pareigybių – tai jau sudėtingesnis atvejis“, – komentavo pašnekovė.
Kalbant apie neformalaus švietimo paslaugų spektrą, anot profesorės, galima sakyti, kad tikrai lyderiauja trečiojo amžiaus universitetai, kalbų mokymasis, neformalus švietimas – ir vairavimo mokyklos, dar ir šokio studijos. Didinant neformaliojo suaugusiųjų švietimo sklaidą prisidės ir šią savaitę prasidėjusi kasmetinė Suaugusiųjų mokymosi savaitė.
Svarbiausia – atliepti poreikį
Kartu tyrimą atlikusi MRU Edukologijos ir socialinio darbo instituto doc. dr. Alina Petrauskienė dalindamasi mintimis didžiausią dėmesį atkreipė į pasiūlą, poreikį ir prieinamumą.
„Aišku, jeigu lygintume su Europos Sąjungos šalimis, tas skaičius nėra toks, kokį galbūt norėtume matyti. Neformalus švietimas labai smarkiai susijęs su pasiūla ir prieinamumu, šie dalykai yra kone svarbiausi. Jeigu yra pasiūla, tai suaugę žmonės, įskaitant ir vyresnio amžiaus, ir naudojasi tomis paslaugomis, tačiau labai svarbu, kad tos paslaugos atlieptų jų poreikius. Gal tai ir yra pats svarbiausias dalykas – paslaugos turi būti prieinamos ir suteikti žmonėms tai, kas jie mano, kad jiems naudinga“, – kalbėjo A.Petrauskienė.
Paklausta, ar lietuviams trūksta motyvacijos, docentė vėl akcentavo pasiūlą, kuri ir yra didžiausias motyvatorius: „Šiuo klausimu, sakyčiau, kad visi mes esame žmonės – mes nesame kažkuo kitokie nei kitų Europos šalių gyventojai. Esmė, manau, vis tiek yra, kokias paslaugas neformalus švietimas siūlo, kokią įvairovę. Ar šios paslaugos pasiekia konkrečius žmones, kaip jos juos pasiekia konkrečiose vietose?“
Esmė, manau, vis tiek yra, kokias paslaugas neformalus švietimas siūlo, kokią įvairovę.
Man labiausiai įsiminė tai, kalbėjo A.Petrauskienė, kad daliai neformalaus švietimo koordinatorių savivaldybėse šis darbas, galima sakyti, yra primestas. „Kaip tyrimas ir rodo – toks tarsi šalia kitų pareigybių. Pats jo planavimas, koordinavimas, poreikių įvertinimas – kokių mokymų reikėtų, koks organizatorių tinklas, kaip pagerinti prieinamumą – viskas šalia pagrindinio darbo. Jei ši funkcija yra ne pirmaeilė, matome ir nelabai gerus rezultatus, tačiau jei žmogus dirba tam atsidavęs – rezultatai iškart kitokie“, – aiškino pašnekovė.
Sunku pasiekti regionus
Praktiškai suaugusiųjų švietimą regionuose įgyvendinanti VšĮ „Edukaciniai projektai“ vadovė Gintarė Černikienė, „Epale“ ekspertė Šiaulių rajone atviravo, kad vieni didžiausių iššūkių yra savotiška suaugusiųjų baimė ir neformaliojo ugdymo paslaugų regionuose (ypač žmonių, gyvenančių mažuose kaimuose) neprieinamumas
„Manau, kad žmonės turi visokių baimių – mano, kad, pavyzdžiui, skaigtmeninių įgūdžių tobulinimas tai yra sudėtingas, nesuprantamas, tai kam gi tada to reikia? Suaugusiems labai dažnai trūksta ir vidinės motyvacijos. Jie dažnai tiesiog nemato prasmės – kam tai daryti. Aišku, yra ir išimčių, nes dabar neformaliojo ugdymo paslaugų spektras platus, atliepiantis tikrai įvairius poreikius“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak G.Černikienės, konkrečiai dirbant su skaitmeninių įgūdžių tobulinimu, matyti, kad ir kai kurie specialistai, kurie moko senjorus, ilgalaikius bedarbius, negalią turinčius asmenis – ne visada patys naudojasi visomis išmaniųjų telefonų prietaisų funkcijomis, ne visada jas žino, taigi – pradžia ir čia. Reikia tobulinti ir pačių specialistų kompetencijas. „Galiausiai, labai svarbu, kad žinotume, kokio lygio žmonės ateina ir kokie jų poreikiai. Štai neseniai startavome su mokymais, kuriuose pradėjome nuo visiškai paprastų dalykų – kas yra vaizduoklis ir pan. Ir atėjusieji buvo labai patenkinti, nes dalis jų tiesiog bijo – bijo paspausti tą pelės klavišą, nes ką nors ne taip padarys, ką nors atspausdins sugadins ar pan. Taigi bandome jaukintis technologijas, kai reikia, ir visai po truputį. Kaip sakiau, labai svarbu įvertinti tikrąjį poreikį“, – tikino vadovė.
Paklausta apie iššūkius, pašnekovė sakė, kad sunkiausia pasiekti tuos žmones, kuriems reikia tokių paslaugų kaip, pavyzdžiui, internetinė bankininkystė. reikia mokytis, Gal ir jie norėtų mokytis, tačiau labai sunku juos pasiekti – rajonuose ar kaimiškose vietovėse. „Dabar paprasčiausiam dalykui reikalinga internetinė bankininkystė, štai stovi žmonės eilėse, norėdami išsiimti galimybių pasą, internetu negali, jei neturi bankininkystės, nes reikia patvirtinti tapatybę. Mieste mes dar galime tuos žmones pasiekti, o regionuose jau sunku.“
Į klausimą, kaip būtų galima gerinti neformalaus suaugusių švietimo situaciją šalyje, visos pašnekovės atsako vieningai – pirmiausia, įsiklausyti į poreikį. Tikėtina, kad atsiradus veikloms, kurios iš tiesų yra labai įdomios ir naudingos suaugusiems, susidomėjimas bus didesnis. Aišku, galbūt reikėtų aktyvinti ir „kartą paragavus, negali sustoti principą“, kitaip tariant – dėti dideles pastangas, bent kartą suaugusius atvesti, prisikviesti į neformaliojo ugdymo erdves, o antrą kartą, tikėtina dalis jau ateis ir patys.
Labai svarbus ir prieinamumo aspektas – kuo geresnis prieinamumas, būtent regionuose, kur daug atokių vietovių – tuo geresni ir rezultatai. Galiausiai, pasak I. Žemaitaitytės, yra jau svarstoma ir suaugusiųjų neformalaus ugdymo krepšelių sistema – tokiu principu, kaip ir mokyklinukų, tai paskatintų žmones pagalvoti – kaip galėčiau panaudoti tą krepšelį ir paskatintų pamėginti, o tada jau ir dažniau naudotis.
Į klausimą, kaip būtų galima gerinti neformalaus suaugusių švietimo situaciją šalyje, visos pašnekovės atsako vieningai – pirmiausia, įsiklausyti į poreikį. Tikėtina, kad atsiradus veikloms, kurios iš tiesų yra labai įdomios ir naudingos suaugusiems, susidomėjimas bus didesnis. Aišku, galbūt reikėtų aktyvinti ir „kartą paragavęs, negali sustoti principą“, kitaip tariant – dėti dideles pastangas, bent kartą suaugusius atvesti, prisikviesti į neformaliojo ugdymo erdves, o antrą kartą, tikėtina dalis jau ateis ir patys.
Labai svarbus ir prieinamumo aspektas – kuo geresnis prieinamumas, būtent regionuose, kur daug atokių vietovių – tuo geresni ir rezultatai. Galiausiai, pasak I. Žemaitaitytės, yra jau svarstoma ir suaugusiųjų neformalaus ugdymo krepšelių sistema – tokiu principu, kaip ir mokyklinukų, tai paskatintų žmones pagalvoti – kaip galėčiau panaudoti tą krepšelį ir paskatintų pamėginti, o tada jau ir dažniau naudotis.
„Epale“ – tai Europos suaugusiųjų švietimo specialistų mokymosi elektroninė platforma, vienijanti suaugusiųjų švietėjus visoje Europoje.
Lietuvoje projektą administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
