„Braziliškoji“ koronaviruso atmaina pasiekė Lietuvą: kuo ji pavojingesnė už mums jau „žinomas“

Apie pirmą užsikrėtimą viruso variantu P.1 (taip vadinama „braziliškoji“ atmaina) antradienį pranešė Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (NVSPL). Skelbiama, kad užkratas rastas iš užsienio grįžusio asmens organizme.

Nerimą kelia penkios atmainos

Jau žinomi ar atsirandantys viruso variantai skirstomi į tris grupes: dėmesio vertus, keliančius nerimą ir turinčius rimtų pasekmių (pastariesiems dar nepriskiriama nė viena atmaina).

Variantas P.1 kartu su B.1.1.7 (aptiktu Jungtinėje Karalystėje) ir B.1.351 (aptiktu Pietų Afrikos Respublikoje, PAR) bei dviem, aptiktais Jungtinėse Valstijose, priskiriami keliantiems nerimą.

„P.1 yra viena iš trijų „klasikinių“ rūpestį keliančių atmainų, – NVSPL pranešime cituojamas genominis epidemiologas dr. Gytis Dudas. – P.1 („braziliškosios“) atmainos keliamas pavojus panašus į B.1.351 („Pietų Afrikos“).

Daugiausiai dėl abiejų atmainų turimos E484K mutacijos S baltyme mažėja neutralizuojančių antikūnų efektyvumas ir didėja tikimybė užsikrėsti, jei buvo persirgta atmainomis, neturinčiomis šios mutacijos arba pasiskiepijus šiuo metu registruotomis vakcinomis.

Nuotr. iš asmeninio albumo/Dr. Gytis Dudas

Tiesa, tyrimai rodo, kad šis efektas P.1 atveju yra šiek tiek silpnesnis nei B.1.351.“

Pirmą kartą nustatė Japonijoje

Dauguma žinomesnių SARS-CoV-2 variantų yra pavojingesni už originalų (vadinamąjį laukinį) virusą, 2019 m. aptiktą Uhane. Mat jie yra 20-50 proc. užkrečiamesni, dažniau sukeliantys mirtimi pasibaigiančią ligą, atsparesni vakcinoms, persirgus ar pasiskiepijus įgyti antikūnai į jas reaguoja nepakankamai stipriai, skiepai nuo jų saugo menkiau, liga sunkiau pasiduoda gydymui, ją ne visada pavyksta tinkamai diagnozuoti įprastais būdais, pavyzdžiui, PGR testais.

PAR atmaina lengviau užsikrėsti gali net paskiepyti ar COVID-19 persirgę žmonės. Tiesa, kol kas nėra įrodymų, kad šia atmaina užsikrėtę žmonės sirgtų sunkiau.

„Braziliškasis“ kiek primena PAR variantą – jis taip pat geba dažniau užkrėsti net persirgusius, šiek tiek dažniau – ir pasiskiepijusius žmones). Abiejose atmainose buvo aptikta mutacijų panašiose viruso spyglio baltymo, kuris padeda virusui įsibrauti į žmogaus organizmo ląsteles, vietose. Tiesa, genetiniai tyrimai rodo, kad P.1 atsirado nepriklausomai nuo B.1.351.

Beje, P.1 pirmą kartą buvo nustatytas Japonijoje keturiems iš Brazilijos atvykusiems žmonėms, netoli Tokijo esančiame Hanedos oro uoste atliekant įprastus testus. Todėl šis viruso variantas dar vadinamas „japoniškuoju“ ir laikomas viruso linijos B.1.1.28 atšaka.

Viena studija parodė, kad didžiausiame Amazonės regiono mieste Manause nuo gruodžio pabaigos net 42 proc. ėminių buvo rasta P.1. Skaičiuojama, kad nuo spalio SARS-CoV-2 užsikrėtė maždaug 75 proc. tenykščių gyventojų, po poros mėnesių buvo užfiksuotas susirgimų šuolis.

Zumapress / Scanpix nuotr./Brazilija per koronaviruso pandemiją

„Braziliškoji“ atmaina turi 17 unikalių mutacijų, įskaitant tris tokias, kurios turi įtakos viruso prisijungimui prie žmogaus organizmo ląstelės. Viena iš jų, pavadinta D614G, buvo aprašyta JAV dar pandemijos pradžioje. Mutacija atkeliavo iš Europos, esama įrodymų, kad viruso atmainos su šia mutacija plito sparčiau nei kitos.

Kitą mutaciją – E484K – turi ir Lietuvoje nustatyta SARS-CoV-2 atmaina. Ji taip vadinama, nes atsiranda 484-oje pozicijoje, kai glutamo rūgštį (E) pakeičia natūraliuose baltymuose randama aminorūgštis lizinas (K). Būtent šia vieta virusas jungiasi prie ląstelėje esančio receptoriaus – angiotenziną konvertuojančio fermento (ACE2).

Mokslininkų manymu, E484K siejama su didesniu atsparumu vakcinai. Šią mutaciją turintys variantai esą gali pasprukti nuo natūraliai – persirgus ar pasiskiepijus įgyto imuniteto (mažiausiai vienos monokloninių antikūnų formos).

Kitaip tariant, ar po ligos, ar po skiepo susiformavę antikūnai bent 10 kartų silpniau kovoja su šią mutaciją turinčiu virusu, taigi įmanoma užsikrėsti ir pakartotinai, ir pasiskiepijus.

Antikūnai saugo organizmą nuo užkrato prisijungdami prie kiekvieno viruso spyglio baltymo, esančio jo paviršiuje, taip neleisdami jam įsiskverbti į ląsteles. Jei pasikeitus virusui užpuola gerokai didesnis kiekis užkrato, antikūnai nebegali prisijungti tiksliai prie visų viruso dalių.