„Tai tikrai ne mano vienos nuopelnas. Vienai man nebūtų pavykę“, – tikina Ieva, tapusi „Metų vilties“ nominacijos laureate TV3 rengiamuose projekto „Lietuvos garbė“ apdovanojimuose.
Gautą „Lietuvos garbės“ statulėlę ji norėtų padalyti į daugybę mažų gabalėlių ir padovanoti visiems, kurie prisidėjo, aukojo, palaikė. Ne tik finansiškai, bet ir morališkai.
Sveikata pašlijo po tėčio mirties
Su regos nervo vėžio kamuojama dvimete Auguste Ieva susipažino Kauno klinikose, kur cukriniu diabetu nuo mažens serganti plungiškė praleido visą pusmetį – nuo 2011-ųjų vasaros pabaigos iki 2012-ųjų sausio.
Iki tol savo ligą Ieva buvo įpratusi vertinti labiau kaip gyvenimo būdą, o ne sveikatos sutrikimą. Tačiau prieš dvejus metus po sunkios ligos mirus tėčiui, Ievos būklė smarkiai pablogėjo – paauglė ilgam pateko į medikų rankas.
„Sušlubavo viskas. Net gydytojai iš pradžių nežinojo, kas darosi mano mergaitei“, – skaudžius išgyvenimus prisiminė Ievos mama Jūratė Krivickienė.
Tačiau net gulėdama ligoninėje Ieva negalėjo rūpintis tik savo gerove. Iš prigimties svetimo nelaimei neabejinga mergina pastebėjo gretimoje palatoje gydomą gležną mergaitę – Augustę.
„Visada mylėjau mažus vaikus: jie man atrodo kaip stebuklas – tyri, atviri. Daug laiko praleidome su Auguste ligoninėje, susidraugavau ir su jos mama. Augustė labai fotogeniška, o aš mėgstu fotografuoti. Ligoninėje kartu sutikome ir Kalėdas. Tačiau prieš Naujuosius metus man leido grįžti namo, o Augustė liko ligoninėje“, – pasakojo Ieva.
Pirmas laimikis – 50 litų
Grįžusi į Plungę Ieva niekaip negalėjo pamiršti mažosios draugės, kovojančios su piktybiniu augliu, išaugusiu iš regos nervo. Ieva žinojo, kad Augustei gali padėti Vokietijoje atliekama protonų pluošto terapija.
Ligoninėje kartu sutikome ir Kalėdas. Tačiau prieš Naujuosius metus man leido grįžti namo, o Augustė liko ligoninėje.
Tačiau šis aplinkinių audinių nepažeidžiantis metodas, kai spinduliai nukreipiami tiesiai į auglį, labai brangus. Buvo apskaičiuota, kad Augustės gydymui užsienyje reikėtų apie 200 tūkst. litų. Be vyro paramos likusi mergaitės motina Jolita Matkevičienė tokios sumos neturėjo ir net neįsivaizdavo, kur galėtų gauti.
Ieva nusprendė žūtbūt pagelbėti į aklavietę patekusiai moteriai ir jos dukrai.
„Įdėjau Augustės nuotrauką ir jos istoriją į „Facebook“ svetainę, tikėdamasi, kad atsiras gerų žmonių, galinčių paremti sergančią mergaitę. Iš pradžių sulaukiau daugybės klausimų, ar tai ne mano sesutė. Po to ėmiau susirašinėti su keleriais metais už mane vyresnėmis merginomis, kurios panoro prisidėti prie mano iniciatyvos. Jos sakė, kad eis su manimi iki galo. Visada šalia buvo ir geriausia mano draugė Eligija“, – kalbėjo Ieva.
„Pamenu, pernai Velykų išvakarėse Ieva su drauge atsispausdino lapus su Augustės nuotrauka ir pareiškė, kad belsis į žmonių širdis. Grįžta šlapios, sužvarbusios. Klausiu: „Vaikai, kaip jums sekėsi? Ar jus bent įsileidžia į namus? “Sako: „Surinkome apie 50 litų, o reikia 200 tūkst. litų.“ Atsidusau: „Vaikai, aš nuleidžiu rankas.“ Bet jos rankų nenuleido“, – dukros ir jos bendraamžių užsispyrimu iki šiol stebisi Ievos mama.
Kreipėsi į tikinčiuosius
Ieva su Eligija pynė apyrankes, vadinamąsias draugystės juosteles, ir pardavinėjo už „kiek kas gali“.
„Sėdėjome namuose ir kurpėme planus, kaip viską greičiau ir geriau padaryti: kur dar nueiti, nuvažiuoti, kur kreiptis“, – prisiminė Ieva.
Taip kilo mintis lankytis tėvų susirinkimuose mokykloje ir papasakojus liūdną Augustės istoriją rinkti aukas. Merginos beldėsi į valstybinių institucijų duris, suko ratus aplink prekybos centrus, paramos Augustei prašė ir bažnyčiose.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Ieva ir Augustė ligoninėje |
Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio vienuolyno ir parapijos klebonas brolis Gediminas Numgaudis OFM iki šiol prisimena pirmąjį susitikimą su Ieva: „Nedrąsiai užėjo prieš Mišias į raštinę ir susigraudenusi pradėjo pasakoti apie Augustę. Sužinojau, kad susipažino Kauno klinikose, kur ir pati gulėjo. Tada ir supratau, kad tai ta pati Ieva, kurią jau pusmetį nešiojuosi maldoje. Mat Ievos mama man skambino ir prašė pasimelsti už dukrą, kuri labai serga.“
Kunigas leido Ievai po pamaldų iš sakyklos kreiptis į tikinčiuosius ir papasakoti Augustės istoriją. Ieva kalbėjo apie tai, kaip jai rūpi mergaitės ateitis, jos gydymas.
„Mačiau, kad ji tai darė iš meilės, aš atpažinau joje tą galią ir padrąsinau paramos akcijai. Labai retai tenka susidurti su žmonėmis, kurie, patys būdami bėdoje, nori padėti kitam. Galiu tik pasvajoti, kad daugiau tokių jaunų žmonių atsirastų“, – kalbėjo brolis G.Numgaudis.
Užsienio lietuvių dosnumas
Iš viso grynųjų pinigų Ieva su bičiulėmis surinko apie 3 tūkst. litų. Tačiau žinia apie plungiškių iniciatyvą sklido iš lūpų į lūpas, ji pasiekė net užsienyje gyvenančius lietuvius.
Todėl Augustės sąskaita banke nuolat pildėsi. Šiandien joje sukaupta apie 300 tūkst. litų.
„Laiškus rašė žmonės iš Anglijos, Airijos, Norvegijos. Jie netgi pradėjo siųsti Augustei drabužėlių ir kitų dovanų, – džiaugėsi Ieva ir prisipažino nesitikėjusi tokio rezultato. – Supratau, kad yra labai daug gerų žmonių. Širdyje tikėjau, kad mums pavyks. Iš pradžių neįsivaizdavau, kaip viską organizuoti, tačiau tiesiog žinojau, kad ką nors privalau daryti.“
Ieva neabejoja, kad Augustė pasveiks. Tiesa, ji vis dar labai silpna: nors dėl chemoterapijos auglys sumažėjo, vaistai nuodija mergaitės organizmą, ją vargina alergijos ir kitoks šalutinis vaistų poveikis.
Tačiau Augustei reikia dar šiek tiek pakentėti: protonų pluošto terapija Vokietijoje taikoma vaikams tik nuo trejų metų. Treji Augustei sukaks gegužę. Tačiau medikai rekomenduoja palaukti dar ilgiau. Jei įmanoma – iki ketverių metų, kai vaiko smegenys būna labiau išsivysčiusios.
Svajoja tapti misioniere?
Tuo metu Ieva dabar stengiasi mokytis ir prisivyti bendraklasius. Be to, ji lanko karatė treniruotes ir pianino klasę muzikos mokykloje.
„Net neįsivaizduoju, kuo norėčiau būti. Tiek daug visko patinka! Ir viską norisi išbandyti! Kaip ir visi, turiu svajonių, bet, jei apie jas kitiems pasakoji, svajonės praranda savo energiją, todėl stengiuosi jas pasilaikyti sau“, – šyptelėjo „Lietuvos garbės“ laureatė.
Mačiau, kad ji tai darė iš meilės, aš atpažinau joje tą galią ir padrąsinau paramos akcijai.
Ievos mama prasitarė, kad dukra norėtų tapti misioniere – keliauti po pasaulį ir padėti vargstantiems, likimo nuskriaustiems žmonėms.
„O aš, kaip mama, pirmiausia galvoju apie savo vaiką ir aiškinu: „Kad padėtum kitiems, pirmiausia pats turi būti sveikas.“ Tačiau ožiaragiams nepavadovausi. Sakoma, kad jiems gyventi gerai, bet su jais – nelabai“, – juokėsi J.Krivickienė.
Moteris tik apgailestauja, kad Ieva aplinkiniais rūpinasi labiau nei savimi: „Štai dabar ji lankosi Plungės vaikų globos namuose, kur palaiko draugiją be tėvų dėmesio likusiai Vaidutei. Klausia, ar vasarai galėsime ją pasiimti į namus.“
„Vaida – toks nuostabus vaikas. Nueinu, ji mane apsikabina ir šaukia: „Čia mano Ieva!“ Apima fantastiškas jausmas“, – įspūdžiais dalinosi penkiolikmetė.
Pirmyn stumia maksimalizmas
Ieva su mama gyvena nuosavame name šalia Plungės. J.Krivickienė su seserimi Rita turi nedidelį verslą – naujam gyvenimui prikelia dėvėtus drabužius. „Tai ne tik verslas, bet ir hobis“, – sakė 50 metų J.Krivickienė.
Ji prisipažino, kad dukrai skiepyti pilietiškumo jausmo ji neturėjo laiko. Tas jausmas, matyt, įgimtas.
 |
| Ramūnas Greičius, Ieva Krivickaitė ir Renata Šakalytė-Jakovleva |
„Ieva ėmė su liga tvarkytis pati ir man reikia ją paleisti, todėl pradedu gyventi ramiau. Nors ir dabar kasnakt keliuosi 3 val. ir matuoju cukraus kiekį jos kraujyje – paauglystėje jis labai neprognozuojamas. Ievos visi pirštai subadyti... – atsiduso J.Krivickienė ir nepraleido progos padėkoti Kauno klinikų Vaikų endokrinologijos skyriaus vedėjai Editai Jašinskienei. – Ten Ievą visi pažįsta kaip savo vaiką, labai mumis rūpinosi.“
Pasak mamos, pagrindinis Ievos trūkumas – maksimalizmas: „Ji blogai jaučiasi, jei ko nors nežino ar nemoka, jei yra ne lyderė. Dukrai sunku susitaikyti su mintimi, kad dėl ligos ji negali visko atlikti tobulai ir pasiekti aukštumų. O mano požiūris kitoks – kartais reikia nuleisti kartelę.“
Jolita Matkevičienė, Augustės mama
„Ievutė yra tas žmogus, kuris man padėjo pačiu reikalingiausiu momentu. Ji padarė Augustės nuotraukų, išplatino jos istoriją internete. Į tai sureagavo ir spauda, ir televizija, todėl žinia apie mūsų problemas pasklido labai plačiai.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Augustė |
Tačiau į Vokietiją taip ir neišvažiavome. Auglys dėl chemoterapijos sumažėjo. Norima šį gydymą tęsti ir laimėti laiko, kol Augustei sueis ketveri, nes tada visiškai išsivysto vaiko smegenys ir protonų terapija nebūna tokia pavojinga.
Po to mūsų dar laukia Augustės akių gydymas, tačiau tai – ateityje. Žmonės manęs klausia, ar reikia dar aukoti pinigų. Aš sakau, kad lėšų ateityje turbūt reikės, bet šiandien nenoriu jų prašyti. Negaliu imti pinigų į priekį. Bijau, kad kas nors pagalvos, jog siekiu pasipelnyti.“
Dovanų lietus
Už nominaciją „Metų viltis“ Ievai atiteko ne tik tradicinė „Lietuvos garbės“ statulėlė, bet ir daugybė su jos hobiais – karatė, kinu, fotografija ir kelionėmis – susijusių dovanų.
Merginą pasveikino jos mėgstamiausia sportininkė, triskart Europos kiokušin karatė vicečempionė Rūta Brazdžionytė.
Žinodami apie jos aistrą fotografuoti, renginio organizatoriai plungiškei suteikė išskirtinę galimybę ne tik atvykti į kiokušin karatė pasaulio čempionatą, bet ir tapti akredituota šių varžybų fotografe. O Europos kino akademijos narys, filmą „Tadas Blinda“ nufilmavęs kino operatorius Ramūnas Greičius (nuotr.), mergaitei įteikė kino pliauškę su joje įrašytu Ievos vardu ir pakvietė ją pabūti operatoriaus asistente tikroje kino aikštelėje bei savo akimis pamatyti, kaip gimsta kino menas.
