Habilituotas medicinos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikos profesorius Vytautas Usonis archyvuose saugo, jo žiniomis, paskutinio Lietuvoje nuo žaibinio hepatito mirusio vaiko ligos istoriją.
Jo gyvybę klastinga liga pasiglemžė likus pusmečiui iki visuotinio skiepijimo, kuris buvo pradėtas 1998 metais.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) siekė, kad iki 1997 metų visos šalys imtų skiepyti nuo hepatito B.
Iki tol kiekvienais metais ši liga nusinešdavo bent kelių vaikų gyvybes.
V.Usonis su epidemiologais anuomet suskaičiavo, kad vos gimusių vaikų skiepijimas per metus apsaugodavo 30-50 naujagimių.
Tiek jų paprastai susirgdavo, po kelis mirdavo.
Geriausia apsauga – skiepas per pirmas gyvenimo valandas
PSO pažymi, kad skiepijimas yra ne tik esminė žmogaus teisės į sveikatos priežiūrą dalis, bet ir asmens, visuomenės ir valdžios pareiga, nes skiepijimai kasmet padeda išvengti 2,5 mln. žmonių mirčių.
Mūsų šalyje vaikai valstybės lėšomis skiepijami nuo 14 užkrečiamųjų ligų.
Šios vakcinos – tik rekomenduojamos, tačiau, pavyzdžiui, paskiepyti nuo hepatito B bent dešimtyje Europos Sąjungos (ES) valstybių privaloma.
Skiepas nuo virusinio hepatito B – pirmasis, kurį naujagimis Lietuvoje gauna jau pirmą gyvenimo dieną, diena kita vėliau skiepijama nuo tuberkuliozės.
V.Usonio teigimu, skiepyti jau tokius mažučius vaikus būtina dėl to, kad, išsivysčius žaibiniam hepatitui, išgyventi beveik nėra galimybių – mirtingumas nuo šios ligos siekia daugiau nei 90 proc.
Prasidėjus visuotiniam skiepijimui nuo jos nemirė nė vienas kūdikis.
Prasidėjus visuotiniam skiepijimui nuo jos nemirė nė vienas kūdikis.
Užsikrėsti kūdikis gali dar būdamas įsčiose nuo sergančios mamos arba – kur kas dažniau – gimdamas. Mat hepatito B virusas plinta per kraują, tad judėdamas gimdymo takais vaisius galėtų užsikrėsti esant bent menkiausiai žaizdelei.
Kaip tik todėl mažyliai skiepijami kuo skubiau. Antra dozė įskiepijama sulaukus mėnesio, trečia – pusės metų.
Jungtinėse Valstijose skiepijama panašiai – iškart po gimimo, 1-2 mėnesių ir 6-18 mėnesių.
Kitos šalys turi kitokius kalendorius.
Pavyzdžiui, Vokietijoje pirmo skiepo nuo hepatito B kūdikis sulaukia tik 2 mėnesių, bet po to dar dukart skiepijamas kas mėnesį.
Jungtinėje Karalystėje skiepijami 8, 12 ir 16 savaičių sulaukę mažyliai, bet esant rizikai, kad užsikrėtusi mama galėjo perduoti virusą kūdikiui, jie papildomai skiepijami vos gimę, 4 savaičių ir metų.
Italijoje vaikai pirmą skiepo dozę gauna tik 3 mėnesių.
Aiškindamas, kodėl taip skiriasi kalendoriai ir kodėl skausmingas dūris naujagimiams numatytas jau pirmomis gyvenimo valandomis, profesorius pabrėžė, jog tai susiję su epidemiologine situacija.
„Kol paplitimas buvo didelis, kol visko nežinojome ir neturėjome kitų priemonių, tiesiog visi naujagimiai buvo skiepijami. Tos 12 valandų – svarbios, tai – praktiškai šimtaprocentinė apsauga nuo mirties ir 90-95 proc. apsauga nuo užsikrėtimo.“
Siūlo skiepyti tik galėjusius užsikrėsti
Kaunietis hematologas Eduardas Vaitkus užsimojo "apsaugoti" mažylius nuo esą nereikalingo badymo.
Savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ jis paskelbė sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui adresuotą pareiškimą dėl skiepų nuo virusinio hepatito B.
Anot jo, tai būtina, kai motina serga šia virusine liga.
Medikas spėja, kad per metus pasitaiko 10–15 tokių atvejų. Tačiau skiepijami maždaug 30 tūkst. naujagimių.
„Iš farmacinio biznio pozicijos viskas aišku – yra skirtumas parduoti 50 skiepų ar 100 000 skiepų per metus (1 asmeniui – 3 dozės). Valstybės kompensuojami skiepai“, – rašo E.Vaitkus.
Buvęs ilgametis Kauno Klinikų gydytojas, sveikatos apsaugos ministro ir Kauno klinikinės ligoninės direktoriaus patarėjas, partijos „Drąsos kelias“ kandidatas 2020 metų Seimo rinkimuose aiškina, kad „naujagimiai yra skiepijami nuo viruso, kuris perduodamas SEKSO metu ar vartojant intraveninius narkotikus“. Šis skiepas veiksmingas bent 15 metų.
Kitaip tariant, kai paskiepyti vaikai pradeda seksualinį gyvenimą, skiepai dažnai nebesaugo.
Pareiškimą pasirašęs kaip „Lietuvos pilietis, gydytojas, hab.dr.“, E.Vaitkus primena, jog „ne taip seniai ir SAM, ir ULAC (Sveikatos apsaugos ministerijos ir Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro – red. past.) tinklalapyje buvo MELAGINGAI teigiama, kad skiepų pagalba Lietuvoje apie 10 kartų sumažėjo sergamumas virusiniu hepatitu B.“
2019 metų vasarą ULAC išties pranešė, kad Lietuvoje nuo 1990 metų buvo fiksuojamas sergamumo ūminiu hepatitu B mažėjimas.
Nuo 2001-ųjų sergamumas sumažėjo nuo 10,9 iki 0,5 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Tai esą neabejotinai reikėtų sieti su vakcinacija.
Šis rodiklis ES/EEE šalyse per dešimtmetį (2008-2017 metais) sumažėjo beveik dvigubai – nuo 1,1 iki 0,6 atvejo 100 tūkst. gyventojų.
Tai esą atspindi bendras pasaulines tendencijas, galimai susijusias su sėkmingu nacionalinių vakcinacijos programų įgyvendinimu.
Bet sergamumas lėtiniu hepatitu B per tą patį laikotarpį padidėjo nuo 6,7 iki 10,2 atvejo 100 tūkst. gyventojų.
Daugiau kaip pusė (58 proc.) iš 27 tūkst. naujai registruotų susirgimo atvejų 2017 metais buvo lėtiniai B hepatitai.
Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ELPKC) duomenimis, dauguma susirgusiųjų buvo 25-34 metų amžiaus.
ELPKC statistika paneigė ir E.Vaitkaus įžvalgą apie užsikrėtimo būdus.
Tik 40 proc. susirgusiųjų ūmiu hepatitu B šia infekcija užsikrėtė per heteroseksualius ar homoseksualius lytinius santykius.
16 proc. atvejų buvo siejama su hospitaliniu perdavimu, dešimtadalis užsikrėtė per sužalojimus, panaši dalis – vartodami švirkščiamuosius narkotikus.
Nepaisant to, E.Vaitkus savo pareiškime siūlo nėščiąsias tirti dėl hepatito B ir privalomai (nors dabar šis skiepas nėra privalomas – red. past.) skiepyti tik tuos naujagimius, kuriems gimimo metu buvo rizika užsikrėsti, kartu prašo nebekompensuoti valstybės lėšomis visų naujagimių skiepijimo nuo virusinio hepatito B.
Mediko įrašas sulaukė 1,3 tūkst. reakcijų ir daugiau nei 210 komentarų, juo buvo pasidalinta 550 kartų.
Lytiniai santykiai dar nereiškia ligos
„Ne lytiniu keliu plinta hepatitas B, o iš kraujo į kraują – iš užkrėsto žmogaus kraujo į sveiko žmogaus kraują, – paaiškino V.Usonis. – Lytinis plitimo kelias yra tik vienas iš būdų, kai yra labai glaudus kontaktas. Gali būti mikrotraumų ir, jei vienas iš partnerių yra infekuotas, gali užkrėsti.“
Lygiai taip pat virusu užsikrėtusi moteris gimdymo metu gali užkrėsti naujagimį.
Kontaktas tarp mamos ir gimstančio kūdikio gal net didesnis. Nėščioji gali patirti mikrotraumų, tad gimdymo takais judantis vaikelis, kurio oda dar labai gležna, stipriai rizikuoja užsikrėsti.
„Tą lytinį plitimo kelią reikėtų į labai dideles kabutes įdėti ir lytinio plitimo kelią suprasti teisingai“, – pabrėžė portalo 15min pašnekovas.
Lytiniai santykiai dar nereiškia, kad žmogus užsikrės.
Vaizdžiai tariant, santykio reikia ne tarp žmonių, o tarp sergančiojo ir sveikojo kraujo. Tad būdų užsikrėsti – ne vienas.
Kartais užtenka ir aistringo bučinio ar pasinaudoti sergančio žmogaus, kuriam, pavyzdžiui, kraujuoja dantenos, šepetėliu.
Tai nėra higieniška, bet gali nutikti ir netyčia, pavyzdžiui, supainiojus šepetėlius arba vaikui pasičiupus senelio ar močiutės šepetėlį.
„Visiška netiesa, kad vakcina buvo kurta sekso darbuotojams, – tvirtino profesorius, apsigynęs dvi disertacijas apie hepatitus, vieną – kaip tik apie skiepijimą. – Ypač pirmosios kartos vakcinos, kurių buvo ribotas kiekis, pirmiausia buvo skiriamos didžiausios rizikos žmonėms, kuriems buvo perpilamas kraujas, atliekama hemodializė, onkologiniams ligoniams. Tik vėliau, atsiradus naujos kartos vakcinoms, skiepijamųjų ratas plėtėsi, buvo įtrauktos ir sekso darbuotojos.“
Galima vėlinti, bet reikia kruopštesnių tyrimų
Net jei naujagimiui neišsivysto žaibinis hepatitas, yra tikimybė, kad virusas ilgus metus gyvens organizme be rimtesnių požymių, o jauname amžiuje pasireikš kaip lėtinis hepatitas arba kepenų cirozė.
„Lietuvoje šitų dalykų praktiškai nebėra. Dėl skiepijimo programų nuo 1998 metų, mūsų skaičiavimais, jau yra užaugusi karta, neimli hepatito B virusui. Įskaitant gestacinio amžiaus moteris, nes kurį laiką buvo vykdoma paauglių skiepijimo programa. Labai apytikriai skaičiuojant, Lietuvos gyventojai iki 30 metų amžiaus turėtų būti saugūs“, – pažymėjo profesorius.
Kai hepatitas B mūsų šalyje dar buvo paplitęs, buvo stebimi keli grėsmės pikai.
Pirmiausia – kūdikiai, ne tik pagimdyti hepatitu B infekuotų moterų, bet ir, pavyzdžiui, neišnešioti naujagimiai, kuriems pirmaisiais gyvenimo mėnesiais reikia atlikti daug įvairių medicinos procedūrų, pažeidžiant kūno dangas.
Po santykinai ramaus periodo kitas rizikingas amžius buvo paauglystė:
„Kiauri dantys, reikalinga odontologinė pagalba. Amūrai pradeda skraidyti, šiaip traumatiškas amžius, daug kitokių pažeidimų, dėl kurių infekuoto žmogaus kraujas gali patekti į sveikojo.“
Dar vienas pakilimas buvo fiksuojamas vyresniame amžiuje, kai kildavo grėsmė užsikrėsti žmonėms, kurie serga lėtinėmis ligomis ir kuriems atliekama daug visokių procedūrų, pavyzdžiui, hemodializė.
V.Usonio žodžiais, net tiems, kurie gimė anksčiau ir nebuvo paskiepyti iškart, prasminga tuo pasirūpinti nors ir dabar, juoba, kad vakcina nėra brangi.
Nepriklausomai nuo amžiaus, visi skiepijami pagal tą pačią schemą „0 – 1 – 6“ – šiandien, po mėnesio ir po šešių mėnesių.
Užaugus hepatitui B neimlių žmonių kartai, esą jau galima keisti vakcinavimo strategiją.
Bet, kol išlieka tikimybė, kad gimdyvė gali sirgti, ir toliau reikia užtikrinti kūdikių saugumą.
Tiesa, įsitikinus, kad ji sveika, kūdikiui šį skiepą būtų galima porai mėnesių atidėti ir skirti kartu su kitomis vakcinomis (kaip tik tuo metu mažyliai pirmąkart paskiepijami nuo penkių ligų).
Tam reikėtų dar kruopščiau tikrinti nėščiąsias. Periodinė besilaukiančių moterų apžiūra gali padėti nustatyti hepatitą B.
Šios ligos inkubacinis periodas – 3-6 mėnesiai, tad užtenka tyrimą atlikti nėštumo trečią trimestrą. Tikimybė susirgti per likusį laiką labai maža.
Bet didžiausios rizikos grupėse esančios moterys (sekso darbuotojos, intraveninių narkotikų vartotojos, turinčios įvairių socialinių bėdų) šias apžiūras dažnai praleidžia ir neretai pirmą kartą akušerę pamato jau atvykusios gimdyti.
Dabar yra ir kitų priemonių – jau gimdymo įstaigoje, įtariant hepatitą B, galima per kelias valandas atlikti kraujo tyrimą ir, radus ligos žymenų, naujagimį paskiepyti iškart po gimimo.
Skiepas – neaktyvus, todėl ligos nesukelia
Virusinis hepatitas B yra hepatito B viruso sukeltas kepenų uždegimas.
Virusas pažeidžia kepenis, sukeldamas uždegimą, kuris gali progresuoti į kepenų cirozę ir pirminį kepenų vėžį.
Daugiau kaip trečdalis pasaulio gyventojų esą turi VHB infekcijos serologinių žymenų (t.y. turėjo sąlytį su virusu, bet pasveiko), o 350 mln. yra lėtiniai infekcijos nešiotojai.
Lietuva priklauso vidutinio endemiškumo zonai – skaičiuojama, kad nešiotojų yra 80 tūkst.
Europoje kasmet virusiniu hepatitu B užsikrečia apie 1 mln. žmonių.
Užsikrėtus didžiausia viruso koncentracija nustatoma kraujyje, mažesnė – kituose organizmo skysčiuose (spermoje, makšties išskyrose, žaizdos eksudate, seilėse, išmatose, tiesiosios žarnos gleivinėje)
Šio viruso infekcinės savybės šimtą kartų didesnės nei imunodeficito viruso (ŽIV), tad juo užsikrėsti kur kas lengviau.
ULAC įspėja, kad hepatitu B galima užsikrėsti ne tik per visų rūšių lytinius santykius, bet ir per kraują (perpilant užkrėstą kraują ar jo produktus, per nesterilias adatas/švirkštus, atliekant tatuiruotes, veriant auskarus, naudojantis užsikrėtusio asmens dantų šepetėliu, skutimosi mašinėle ar peiliukais, manikiūro reikmenimis, kuriais gali būti pažeista oda arba gleivinės).
Užsikrėtusi motina gali perduoti infekciją vaikui nėštumo ar gimdymo metu. VHB negalima užsikrėsti čiaudint, kosint ar sveikinantis.
PSO pabrėžia vakcinavimo nuo hepatito B vos gimus svarbą. Tai esą efektyviausias būdas apsisaugoti nuo šios ligos plitimo visame pasaulyje.
Ši vakcina yra neaktyvi (mirusi), tad negali sukelti ligos, ir saugi.
Po skiepo galintis pasireikšti šalutinis poveikis – paraudusi oda ir nedidelis skausmas dūrio vietoje.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Facebook“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
