Apie besikeičiančias darbo sąlygas ir pandemijos keliamus išgyvenimus nuotoliniu būdu kalbamės su LSMU ligoninės Kauno klinikų gydytoja-rezidente dermatovenerologe Alina Vilkaite.
– Kokiomis nuotaikomis, jausmais pastaruoju metu gyvenate?
– Šiuo metu gyvenu gana geromis nuotaikomis. Kadangi, aš pati šiuo metu ilsiuosi, o į darbą pas infekuotus pacientus, sergančius COVID-19 virusu, grįšiu tik po poros dienų, jausmuose išlieka nemažai nerimo ir nežinomybės dėl pačios pandemijos. Tad stengiuosi medituoti, atlikti kvėpavimo pratimus, kad šiek tiek nurimti, sumažinti įtampą.
Iš tiesų, pačioje pandemijos pradžioje to nerimo ir nežinomybės buvo žymiai daugiau. Iš pokalbių su kolegomis supratau, kad visi gyvename panašiomis nuotaikomis ir jausmais. Ir pasirodo, kad ne aš viena jaučiu baimę, įtampą ir stresą. Kai aplinkui tokia nežinomybė – tvyro baimė, kad ir mažytė panika, natūralu, kad tai liečia ir mūsų jausmus.
Tačiau šių dienų situacija yra pozityvi tuo, kad nepaprastai suvienijo mūsų kolektyvą. Vienas kito palaikymas, pagalba atnešė ir saugumo, ir pasitikėjimo jausmą. Be galo tuo džiaugiuosi. Galbūt daugelis mūsų nedrįsta ar bijo apie savo jausmus, emocijas ir išgyvenimus kalbėti, tačiau aš manau, kad reikia stengtis kuo atviriau juos išsakyti, kad visi jaustumėmės laisvesni bei labiau pasitikintys tiek savimi, tiek kitais.
– Dermatovenerologijos skyrių, kuriame dirbate, sujungė su kitu ir jis tapo pirmuoju COVID-19 skyriumi. Kas paskatino dirbti jame?
– Likimas. Aišku, mes visi turėjome galimybę pasirinkti, nelikti ar likti ir prisitaikyti dirbti kitomis sąlygomis. Turėjome galimybę darbą tęsti ir kituose padaliniuose. Aš ir pati svarsčiau apie šią galimybę – gavau kvietimą dirbti 1818 COVID-19 karštojoje linijoje, kurioje būčiau išvengusi tiesioginio kontakto su infekuotais pacientais.
Visgi pasirinkau likti, nes man labai svarbu padėti žmogui, kuriam to reikia. Taip pat jutau didelį norą ir toliau dirbti savo kolektyve, kuriame tikiu, iš tiesų yra mano vieta būti, todėl ir nusprendžiau likti ir dirbti pirmame COVID-19 skyriuje.
– Su kokiais iššūkiais jums ir kolegoms teko susidurti prisitaikant dirbti pirmame COVID-19 skyriuje?
Tikriausiai, vienas iš iššūkių buvo įgyti tam tikrų naujų žinių. Iš pradžių trūko žinių, kaip naudoti, kad ir tas pačias apsaugines priemones, kaip gydyti virusu sergančius pacientus, tad teko jas pagilinti. Žinoma prireikė ir psichologinio pasiruošimo. Reikėjo išmokti dirbti stresinėse situacijose, prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių sąlygų bei ramiai reaguoti į esamą situaciją. Tačiau su laiku paprasčiausiai atėjo suvokimas, kad turi daryti tai, ką gebi geriausiai – gydyti pacientus ir stengtis jiems suteikti visą reikiamą pagalbą.
– Alina, iš kur savyje antrandate drąsos, ryžto, motyvacijos – juk dirbate pačiame įvykių epicentre?
– Apie tai, iš tiesų, aš pati ne kartą svarsčiau. Tačiau dabar manau tai net nėra motyvacijos klausimas. Aš visada turėjau tikslą – padėti žmonėms. Ir dabar manau tam yra pats tinkamiausias metas. Todėl aš jaučiuosi laiminga, nes tikiu, kad ne tik mano, bet ir mūsų visų kasdienis tikslas yra jaustis laimingam ir vertam taip jaustis.
Manau, vien tai, kad pasirinkau studijuoti mediciną ir to siekiau, rodo norą padėti žmonėms. Žinoma, tuo metu man tai atrodė tiesiausias kelias. Aišku, dabar suprantu, kad padėti kitiems galima ir kitais būdais, tačiau gydymas ir medicina vis tiek išlieka pirmoje pagalbos žmogui pozicijoje.
Pamenu, kartą, budint nuotoliniu būdu, man paskambino, kad jau atveža infekuotus pacientus. Tuo metu mane užplūdo adrenalino jausmas, tačiau tai buvo tas geras adrenalino jausmas. Nors ir kojos, ir rankos dreba, ir tu nežinai nei ko tikėtis, nei kaip, bet žinai, kad turi daryti tai, ką gebi geriausiai – padėti žmogui. Būtent tas pojūtis ir veda mane į priekį. O pats pojūtis išties įdomus, jis ne tik veda į priekį, bet ir tarsi leidžia pažinti save iš naujo, nes net esant stresinėje situacijoje stengiesi padaryti viską, ką gali geriausio, kad tam, kuriam pagalbos reikia – ją suteiktum. Būtent tada aš jaučiuosi laiminga ir tai ne tik veda mane į priekį, bet ir neleidžia sustoti.
Pamenu, kartą, budint nuotoliniu būdu, man paskambino, kad jau atveža infekuotus pacientus. Tuo metu mane užplūdo adrenalino jausmas.
– Ko palinkėtumėte sau, kolegoms dirbantiems priešakinėse linijose?
– Šiuo metu iš tiesų teko labai daug pamatyti, pajausti ir išgyventi. Aš manau, pirmiausia, šiuo sudėtingu mums visiems laikotarpiu palinkėčiau nepamiršti savęs ir investuoti kiek yra įmanoma daugiau tiek į savo fizinę, tiek ir psichologinę gerovę. Juk tik mes patys būdami sveiki, laimingi, ramūs bei savimi tikintys galėsime teikti maksimalią pagalbą ir kitam žmogui. Šis palinkėjimas manau, tinka tiek mums, medikams, tiek skaitytojams. Taip pat nepamirškime tarpusavio palaikymo, supratimo ir to mus visus vienijančio bendrystės ryšio, kuris padeda išlikt stipriems net pačiu sudėtingiausiu laikotarpiu.
Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame el.p. akimirkos@ugdantikomunikacija.lt.
