Ilgai puoselėta 34 metų vilnietės Ramintos (vardas pakeistas, bet redakcijai žinomas – red. past.) svajonė išsipildė – po pagalbinio apvaisinimo ji skaičiuoja 20-tą nėštumo savaitę. Tai buvo antroji jai atlikta pagalbinio apvaisinimo procedūra – pirmoji baigėsi nesėkme.
Pirmą kartą buvo išauginti 9 embrionai. Trys stipriausieji buvo perkelti į jaunos moters gimdą, kiti neišgyveno. Kaip sako Raminta, įvyko natūrali gamtos atranka.
Liūdna, tačiau po pirmosios procedūros gimdoje neįsitvirtino ir nė vienas iš trijų įsodintų embrionų. „Mums neliko, ką saugoti“, – konstatuoja Raminta.
Antrojo bandymo metu buvo surinkta daugiau kiaušialąsčių, išaugo net 16 embrionų: „Įsodino du, prigijo vienas, 8 liko užšaldyti.“
Galvojama tik apie dvejus metus
Užšaldyti embrionai saugomi Santaros klinikų Vaisingumo centre. Už jų saugojimą kas mėnesį Raminta mokės po 30 eurų. Ir taip – iki gyvenimo galo, mat dabar galiojantis Pagalbinio apvaisinimo įstatymas embrionus įpareigoja saugoti amžinai.
Ta amžinybės sąvoka glumina ir nevaisingas poras, ir joms padėti pasiryžusius medikus. Kyla daugybė klausimų, pavyzdžiui, kam tektų finansinė prievolė už embrionų saugojimą po tėvų mirties – žmonės juk neamžini.
Tačiau tiesa ta, kad visi šie klausimai vaikų trokštančioms susilaukti poroms iš pradžių yra antraeiliai. Apie embrionų saugojimo naštą šeimos biudžetui negalvojama – svarbiausia pastoti ir išnešioti sveiką vaikelį.
Be to, poroms labiausiai užsifiksavę, kad už embrionų saugojimą reikia mokėti tik dvejus metus. Raminta paskaičiavo, kad tai jai atsieis 720 eurų.
Atiduoti kitiems? Niekada!
Santaros klinikų Vaisingumo centro vyresnioji gydytoja embriologė dr. Živilė Gudlevičienė sako, kad dvejų metų laikotarpis poroms įstringa dėl to, kad būtent toks minimalus terminas nustatytas poroms galvoti, svarstyti ir nuspręsti, ką daryti toliau. Po dvejų metų nuo embrionų sukūrimo dienos poros gali rašyti prašymą embrionų atsisakymui.
Pagal valstybinę embrionų donorystės programą tokiu atveju embrionai turėtų būti pervežti į universitetinę kliniką, kuri juos, jei pora papildomai pasirašytų ir sutikimą, galėtų panaudoti donorystei. Kitaip tariant, partneriai, kuriems buvo atlikta pagalbinio apvaisinimo procedūra, ir liko nepanaudotų embrionų, laikomų lytinių ląstelių banke, savo parašu gali leisti juos „įsivaikinti“ kitoms nevaisingoms poroms.
Kaip tokiu atveju išvengti kraujomaišos tikimybės?
Ši donorystė būtų neatlygintina ir dažniausiai anonimiška, todėl tokiu keliu gimęs vaikas niekada nesužinotų, kas yra jo genetiniai tėvai.
„Bet juk tai yra tas pats, kas kokiam nors svetimam, nepažįstamam žmogui atiduoti savo vaiką!“ – tokia galimybė Ramintą tiesiog šiurpina. Dėl moralinių nuostatų ji ir jos vyras jokiu būdu nesutiktų to daryti.
„Be to, kaip tokiu atveju išvengti kraujomaišos tikimybės?“ – retorinį klausimą kelia Raminta.
Identiška genų sandara
Ž.Gudlevičienė neslepia: embrionų donorystės klausimu ji būtų labai atsargi. Tokią galimybę svarstančioms poroms ji pateikia iliustratyvų pavyzdį.
„Įsivaizduokite, kad gyvenote Vilniuje, tačiau vieną dieną persikraustote į Kaišiadoris. Esate naujakuriai, pradedate susipažinti su kaimynais. Ir štai, toje pačioje laiptinėje atsiveria buto durys ir išeina vaikas, kurio išvaizda, veido bruožai šokiruojančiai panašūs į jūsų vaiko. Juk tai kitai moteriai įsodinto embriono paveldėtų genų rinkinys yra toks pats kaip jūsų vaiko, nes embrionai buvo sukurti tuo pačiu metu, naudojant tų pačių partnerių lytines ląsteles tą pačią dieną“, – pacientams pasakoja Ž.Gudlevičienė.
Visais atvejais reikalinga labai patyrusių psichologų pagalba tiek poroms, atsisakančioms savo embrionų, tiek ir besiruošiančioms juos priimti.
Tačiau priimant sprendimus kai kurioms šeimoms tokius moralinius ir psichologinius aspektus nusveria finansiniai.
Nuo praėjusių metų balandžio, kai įsigaliojo Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, Santaros klinikų Vaisingumo centre embrionus šaldė 70 porų. Šiemet – jau 65. Šaldoma nuo 1 iki net 20 likutinių embrionų. Vidutiniškai vienai porai tenka apie 5 embrionus.
„Per tą laiką atsirado dvi šeimos, kurios labai aiškiai pasakė, kad neturi pinigų mokėti už saugomus embrionus ir išreiškė norą vos suėjus 2 metų terminui juos donuoti. Esu pasižymėjusi, kad tie žmonės laukia donorystės programos“, – sakė Ž.Gudlevičienė.
Embrionų ląstelės miršta
Raminta pripažįsta: svajonė pastoti tokia didelė, kad visi kiti temos aspektai nueina į antrą planą: „Tuo metu nelabai vertini, kas bus, jei tau liks nepanaudotų embrionų. Ir tik pastojusi imi skaičiuoti, kad embrionų saugojimas gali tapti finansine našta šeimai, ypač jei ketini apsiriboti vienu vaiku.“
Atsirado dvi šeimos, kurios labai aiškiai pasakė, kad neturi pinigų ir išreiškė norą embrionus donuoti.
Tiesa, Raminta ir jos vyras – ne iš tokių. Jei pirmasis nėštumas ir gimdymas bus sklandus, šeima planuoja turėti du, o idealiu atveju – ir tris vaikus.
„Todėl aš džiaugiuosi, kad mums liko embrionų. Saugosime juos kitoms apvaisinimo procedūroms“, – paaiškino moteris. Tačiau čia pat susizgribo ir ėmė garsiai svarstyti: „O kas bus, jei antrąkart pastosiu natūraliai ir specialistų pagalbos neprireiks?“
Šiuo metu 30 eurų mėnesinis mokestis už embrionų saugojimą Ramintai nesudaro problemų. Tačiau ilgalaikė perspektyva nedžiugina, juk šiuos pinigus verčiau išleisti realiems jau augančių atžalų poreikiams.
Juolab kad pagal įstatymą pagalbinio apvaisinimo procedūra nemokamai atliekama tik moterims iki 42 metų.
Be to, pastojimo tikimybė naudojant užšaldytus embrionus tesiekia iki 20 proc.
Dar vienas momentas – embrionų galiojimo laikas. Nors jis nėra apibrėžtas, užsienio šalių mokslininkai kalba, kad optimalu juos saugoti 10 metų, mat vėliau jų ląstelės biologiškai pamažu miršta.
Paversti mokesčių administratoriais
„Viliuosi, kad tiesiog bus susivokta arba pasikeis valdžia, kuri priims logišką sprendimą dėl embrionų saugojimo terminų“, – lūkesčių neslepia Raminta.
To paties laukia ir porų nevaisingumo problemas sprendžiantys gydytojai. Ž.Gudlevičienė neslepia, kad jau dabar tenka susidurti su nuo mokestinės prievolės už embrionų saugojimą išsisukinėjančiais pacientais.
Žibalo į ugnį šliūkšteli ir valdžios atstovai, garsiai kalbantys apie tai, jog embrionų saugojimo išlaidas turėtų prisiimti šias paslaugas teikiančios gydymo įstaigos.
„Aš visiškai suprantu, kad šeimoms tai gali būti per brangu, ypač jei nėra motyvacijos saugoti, nes daugiau vaikų neplanuojama susilaukti. Tačiau skystas azotas, kuriame laikomi užšaldyti embrionai, garuoja ir garuoja, jį reikia nuolat pildyti, o tai – nemenkos sąnaudos“, – aiškina Ž.Gudlevičienė.
Prieš savo valią medikai yra paversti mokesčių administratoriais.
Embrionų tranzitas įmanomas. Išgabens ten, kur embrionus leidžiama utilizuoti.
„Galime tik patarti poroms pasižiūrėti, kur embrionų saugojimas yra pigesnis, ir juos pervežti. Pavyzdžiui, Baltijos Amerikos klinikoje nustatytas 60 eurų mėnesinis mokestis, pas mus – 30 eurų, o Vaisingumo klinika internetinėje svetainėje nurodo, kad ten metinis mokestis sudaro 100 eurų. Tai, kiek žinau, pigiausia galimybė“, – skaičiuoja Ž.Gudlevičienė.
Pastebėjus, kad vis daugiau porų stengiasi išsisukti nuo embrionų saugojimo mokesčio, Santaros klinikų teisininkai ir administracija sprendžia, kokius saugiklius įtraukti į tarp centro ir pacientų pasirašomą sutartį, kad be pasekmių pabėgti nuo mokestinės prievolės nebūtų įmanoma.
Gali būti, kad nemokūs pacientai bus atiduoti į antstolių rankas, jiems bus skaičiuojami delspinigiai.
Ieškos įstatymo landų?
Vaisingumo asociacijos vadovė Rūta Vyšniauskaitė-Marcinkevičienė neabejoja, kad, jei Pagalbinio apvaisinimo įstatyme įteisintas amžinas embrionų saugojimas nebus atšauktas, pacientai ims ieškoti landų, kaip įstatymą apeiti.
Antraip bus prieita iki absurdų: „Protingos ribos turi būti. Negi močiutė, kuriai 70 metų, iš savo pensijos turės mokėti už embrionų saugojimą? Koks tikslas?“
Rūta Vyšniauskaitė-Marcinkevičienė įsitikinusi, kad toli gražu ne kiekviena šeima sutiks prisiimti moralinę naštą ir norės padovanoti savo sukurtą potencialią gyvybę kam nors kitam.
Kaip išeitis gali būti pasirinktas vadinamasis biologinis laidojimas. „Tai – orus embrionų perkėlimas į gimdą pačiomis nevaisingiausiomis dienomis, kai moters organizmas visiškai nepasiruošęs ir mažiausia tikimybė pastoti“, – aiškino Vaisingumo asociacijos vadovė.
Ji neatmeta tikimybės, kad šeimos, neišgalinčios mokėti už amžiną embrionų saugojimą, nuspręs juos išvežti į kitą šalį, kurioje embrionų naikinimas leidžiamas: „Embrionų tranzitas įmanomas. Išgabens ten, kur embrionus leidžiama utilizuoti.“
A.Širinskienė: „Legendos apie kraujomaišą kuriamos dirbtinai“
Parlamentarės, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narės Agnės Širinskienės tokie argumentai neįtikina. Anot jos, šeimos dar prieš procedūrą turi galvoti apie tai, kiek embrionų joms reikės.
„Nesuprantu, kokia čia problema – įstatymas leidžia įvairius pasirinkimus. Amžino embrionų saugojimo norma ir buvo priimta būtent dėl to, kad nebūtų skatinama šaldyti perteklinių embrionų. Šeimos gali prašyti sukurti ribotą embrionų skaičių ir jų nešaldyti.
Nesuprantu, kokia čia problema – įstatymas leidžia įvairius pasirinkimus, – sako A.Širinskienė.
Todėl neteisinga skųstis. Poros, priimdamos sprendimus, pirmiausia turi įvertinti savo finansines galimybes ir labai gerai pagalvoti. Reguliavimas, nepaliekant prievolės valstybei apmokėti embrionų saugojimo, buvo pasirinktas, kad skatintų šeimas susimąstyti, kad bus tam tikros finansinės pasekmės, ir įsipareigojimai, jei jos susikurs daugiau embrionų ir laikys juos savo reikmėms“, – kalbėjo ji.
Pasak Seimo narės, jei šeimos vengia įsipareigojimų, tai yra pagalbinio apvaisinimo paslaugas teikiančių įstaigų rizika, kurią jos turi prisiimti.
Tuo tarpu teiginius apie galimą kraujomaišą leidus embrionus „įvaikinti“ Seimo narė vadino legendomis.
„Legendos apie kraujomaišą kuriamos dirbtinai, norint sukelti visuomenės susirūpinimą, kad situacija nereguliuojama. Tačiau tokių rizikų tikrai nėra.
Embriono atsekamumas nuo sukūrimo iki panaudojimo yra absoliučiai reguliuojamas poįstatyminiais aktais. Laikantis visų teisės aktų sukelti kraujomaišos nėra net teorinės galimybės“, – aiškino ji.
Gimė pusšimtis mažylių
Pagalbinio apvaisinimo paslaugas šeimoms, negalinčioms susilaukti vaikų, nemokamai teikia ir valstybinės, ir privačios Lietuvos gydymo įstaigos: Santaros klinikos, Baltijos ir Amerikos terapijos ir chirurgijos klinika, „Northaway“ medicinos centrai“, „Vaisingumo centras“, Lietuvos, JAV ir Izraelio vaisingumo klinika, „Jolsana“.
Ligonių kasos gegužės pradžioje skelbė, kad praėjus pirmiesiems pagalbinio apvaisinimo kompensavimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšomis metams šeimoms pavyko susilaukti 53 naujagimių.
Viliuosi, kad tiesiog bus susivokta arba pasikeis valdžia, kuri priims protingus sprendimus.
„Iš 632 moterų, kurioms nuo 2017 m. balandžio iki šių metų balandžio buvo nemokamai atliktos pagalbinio apvaisinimo procedūros, 40 sėkmingai pagimdė vaikučius. Naujausiais duomenimis, viena šeima pagausėjo iš karto trimis mažyliais, net vienuolikai porų gimė dvynukai, o dar 28 susilaukė po vieną naujagimį“, – sakė Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) Paslaugų ekspertizės ir kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Audronė Čibirienė.
Per pirmuosius pagalbinio apvaisinimo finansavimo PSDF lėšomis metus iš viso pacientų vaistams ir paslaugoms apmokėti išleista 1,1 mln. eurų.
Per šį laikotarpį beveik 2000 nevaisingų žmonių (1092 moterims ir 878 vyrams) buvo suteiktos 4876 įvairios pagalbinio apvaisinimo paslaugos, kurioms kompensuoti iš PSDF biudžeto buvo skirta daugiau nei 644,3 tūkst. eurų.
Pilną šių paslaugų paketą sudaro akušerio ginekologo konsultacijos, pagalbinio apvaisinimo procedūros ir embriono preimplantacinė genetinė diagnostika (atliekama tik esant indikacijoms prieš embriono perkėlimą į moters kūną).
Ligonių kasos taip pat kompensuoja ir vaistus, kurie neretai būna reikalingi kiaušidžių stimuliacijai, kad moterys galėtų pastoti.
Per metus tokius vaistus vartojo 716 pacienčių, o PSDF išlaidos jiems apmokėti siekė apie 457 tūkst. eurų.
