Vieni pirmųjų
Fizinio lavinimo mokytoja I. Juršėnaitė tikina, kad mokykla, kurioje ji dirba, įtraukties keliu pasuko labai seniai, o atsakymas, kodėl, anot jos, labai paprastas – pedagogė nesupranta, kaip galima skirstyti vaikus, juk jie visi yra tos pačios bendruomenės nariai.
„Tuo metu vieni vaikučiai, turintys specialiųjų poreikių, mokėsi specialiosiose mokyklose, kiti – atskirose klasėse, ir tai buvo atspirties taškas – viską apjungėme.
Dabar mūsų mokykloje ypatingi vaikai kartu su įprastos raidos mokiniais ugdomi tose pačiose klasėse, pagal savo galimybes jie dalyvauja visuose renginiuose, ir (nusijuokia) fizinio lavinimo pamokose, kurių dažna ugdymo įstaiga jiems nesiūlo. O veltui, nes fizinio lavinimo pamokos yra būtent tos, kuriose jie dažnai pirmą kartą patiria sėkmę, pažangą“, – remdamasi asmenine patirtimi pasakojo I. Juršėnaitė.
Anot mokytojos, per tuos dešimtmečius įtraukiojo ugdymo naudą pajuto visi mokyklos bendruomenės nariai: ypatingų vaikų įsiliejimas į mokyklos gyvenimą praturtina ir bendraklasių patirtis, ir visų mokinių, jų tėvų, mokytojų socialinius gebėjimus, plečia suvokimą, empatiją.
„Tikrai pastebime, kaip auga vaikų įvairovės suvokimas, kaip jie išmoksta padėti, atliepti, klausytis, rūpintis kitu, o vaikas mokydamas ar padėdamas kitam, pats išmoksta daugiau ir geriau. Visi procesai turi pliusų ir minusų, tačiau, manau, kad įtrauktis privalumų visiems turi tikrai daugiau“, – kalbėjo mokytoja.
Pradžia nebuvo lengva
Prisimindama pačią darbo su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais pradžią, I. Juršėnaitė sako, kad iššūkių būta. Dar, pasak jos, reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad tuomet ir mokymosi, metodinės medžiagos ar dalijimosi gerąja patirtimi galimybės buvo labai ribotos, nes mokykla buvo viena pirmųjų įtraukiojo ugdymo principus taikyti pradėjusių Lietuvoje.
„Gerai pamenu, kad pradėjus dirbti labai norėjosi šiems vaikams padėti, padaryti už juos. Dabar suprantu, kad to daryti nereikėtų, tik tada, kai tikrai reikia. Dažnai darydami už juos, neleisdami jiems patiems bandyti, klysti, neleidžiame jiems ir augti, tobulėti. Tuomet pradėjau dirbti su vaikais, turinčiais fizinę negalią, vieni sunkiau judėjo, kiti sėdėjo vežimėlyje. Tik kai įgijau patirties, žinių, supratau, kur maždaug yra ta riba. Aišku,patirtis ateina su laiku, bet visgi svarbiausia čia tai, ar pedagogas nori eiti šia linkme, ar pats nori mokytis“, – įsitikinusi pašnekovė.
Klaidinga nuomonė, pasak I. Juršėnaitės, kad fizinio lavinimo pamoka yra ta, kurią specialiųjų poreikių vaikai „apeina“. Kartais taip mano tėvai, kartais tai atrodo lyg savaime suprantama, tačiau, anot fizinio ugdymo mokytojos, – tai klaidinga. Nes ši pamoka, dažnai būna ta, kurioje pirmiausia ypatingieji vaikai patiria sėkmę.
„Labai svarbu, kad visi pamokoje žinotų, kas ir kaip yra. Pavyzdžiui, bendraklasiai irgi turi žinoti, kaip ir kodėl ypatingajam vaikui yra kitokia užduotis, kas jam yra sunku ir kodėl. Ir specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam vaikui paaiškinama, ko iš jo tikimasi. Po truputį jie pasiekia netikėtų dalykų. Sakykime, po daugybės bandymų jam pavyksta pagaliau atmušti tinklinio kamuolį, ir, suvokdami, kiek tai jam kainavo, bendraklasiai ima jam ploti, džiaugtis už jį. Tai tiesiog labai svarbūs dalykai – visiems, ne tik tam vaikui, kuriam pavyko“, – neabejojo pedagogė.
Anot mokytojos, visada yra būdų, kaip vaiką įtraukti į pamoką atsižvelgiant į jo gebėjimus – kiekvieno mūsų jie skirtingi. „Jei vaikas negali žaisti krepšinio, jis gali teisėjauti, skaičiuoti žaidžiančių klasės draugų rezultatą ar pan. Labai svarbu pažiūrėti plačiau ir pamatyti tas galimybes. Juk visi nori būti svarbūs, matomi ir kartu su kitais. Bet jei reikėtų aptarti esminius dalykus, kas svarbu dirbant su ypatingais vaikais ir būtent fizinio ugdymo pamokose, tai aiškumas, pamokos eiga ir taisyklės.
Mes visada apsitariame, kaip atrodys pamoka, kas ir ką darys. Paprastai specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams tai labai svarbu, taip užbėgama už akių netikėtoms situacijoms, o pats procesas naudingas ir kitiems vaikams. Jiems irgi aišku, kas, kaip, kodėl vyksta“, – įžvalgomis dalijosi mokytoja.
„Įdėti“ į klasę negana
Kalbėdama apie įtraukųjį ugdymą I. Juršėnaitė tikino, kad svarbiausias dalykas, į kurį vertėtų atkreipti dėmesį – tikroji įtrauktis. Anot pedagogės, tikrai neužtenka ypatingą vaiką tiesiog pasodinti bendroje klasėje tarp kitų vaikų.
„Jis turi dalyvauti veiklose, užsiėmimuose. Suprantama, kai kur vaikas įsitrauks labiau, kai kur – mažiau, tačiau visada galima sugalvoti formą, būdą, kaip jį įtraukti, padėti jam įsitraukti. Labai svarbu, kad tai būtų ne šiaip sėdėjimas.“
Labai svarbu, kad tai būtų ne šiaip sėdėjimas.
Pedagogė taip pat kalbėjo apie tėvų požiūrio svarbą. „Jei tėvai namuose kalba apie tai, kad visi be išimties esame skirtingi, turime savo poreikių, nevienodų gebėjimų, vaikai yra kur kas atviresni. Kita vertus, kartais to atvirumo daugiau reiktų tėvams – juos labiau nei vaikus gąsdina kitoks klasiokas. Sykiu negalime visko palikti tik mokytojams ir mokyklai – susimuša, lieja emocijas, pyksta arba neįveikia vieno ar kito pratimo, uždavinio ir įprastos raidos vaikai, ne visada viską nulemia būtent specialieji poreikiai. Tėvų ir mokyklos bedradarbiavimas – ypatingai svarbus“, – aiškino pedagogė.
Paklausta, koks būtų esminis patarimas mokytojams, mokykloms, besiruošiančioms įtraukčiai, I. Juršėnaitė pasidalino keliais. Pirma, nemanyti, kad vieni ar kiti dalykai yra neįmanomi, net jei susiduriama su sunkumais, reikia juos spręsti, ir spręsti kartu su bendruomene, o tai tikrai atneš sprendimus. O antra, nemanyti, kad esame visažiniai – nebijoti kreiptis pagalbos, semtis žinių, klausti – pradedant pedagogais kolegomis, administracija, tėvais, o galiausiai ir specialistais bei kitomis priemonėmis.
„Kai manęs paklausėt, kodėl mes taip užsidegę šia kryptimi, net nežinau, ką atsakyti. Tiesiog nežinau, kaip galima skirstyti vaikus, mes visi esame vienos bendruomenės nariai“, – tikino fizinio lavinimo pedagogė.
