Vaikystėje ir paauglystėje Nerijus itin žavėjosi muzika. Baigė muzikos mokyklą, grojo fortepijonu, tapo Balio Dvariono konkurso laureatu ir dalyvavo daugelyje džiazo festivalių.
Neblogai Nerijui sekėsi ir mokykloje, kur buvo tik vienas „kabliukas“ – chemija. „Mokykloje buvo vienintelis dalykas, kurio aš nesupratau – chemija. Ir tikrai nesuvokiau, kodėl aš jos nesuprantu“, – prisiminė pašnekovas. Tada Nerijus nenumojo ranka į tai, kas nesiseka. Ėmė pats ieškoti informacijos knygose, domėtis, gilintis ir ilgainiui situacija pasikeitė kardinaliai – chemija patiko vis labiau, o muzika tapo tik pomėgiu.
„O chemijos mokytoju tapau dėl to, kad norėjau mokytis pats ir savo žinias perteikti kitiems. Žinoma, gal ir todėl, kad mano mama yra mokytoja. Įstojau į Vilniaus edukologijos universitetą ir tuo visus labai nustebinau“, – atviravo Leipalingio progimnazijos mokytojas.
Mokykloje buvo vienintelis dalykas, kurio aš nesupratau – chemija. Ir tikrai nesuvokiau, kodėl aš jos nesuprantu.
Taps prestižine profesija
Pats Nerijus sprendimu tapti pedagogu džiaugiasi iki šiol, negana to, tiki ir šios profesijos atgimimu. „Nors mokytojo profesija šiuo metu nėra populiari, tačiau, vykdant švietimo reformą ir skiriant dėmesį gabių ir motyvuotų asmenų pritraukimui į pedagogines profesijas, tobulinant darbuotojų kompetencijas, gerinant darbo aplinkos sąlygas ir materialinę gerovę, sudarant galimybes jauniems pedagogams siekti karjeros ir panašiai, tai tik laiko klausimas, kada mokytojo specialybė taps prestižine“, – viliasi chemijos mokytojas.
„Esu mokytojas-idėjininkas, aktyvistas ir svarbiausia – optimistas. Visada tikiu tuo, ką ir dėl ko darau, tai mane motyvuoja. Matant mokinių susidomėjimą, žinių siekimą, nuoširdžias šypsenas ir mokymo rezultatą – neįmanoma nesižavėti šiuo darbu. Dirbdamas su jaunais žmonėmis, ne tik nepasensi, bet ir nesustosi tobulėti“, – kalbėjo jaunas pedagogas.
Nerijus tikino, kad yra linkęs ieškoti naujų mokymo ir bendravimo su mokiniais būdų, palaiko naujas idėjas. Viena iš tokių – tiesiog pasitikti mokytojus ryte, dar tik ateinančius į mokyklą. „Jau treti metai, kai kartu su mokyklos direktore ir kasdien nuo 7.30 val. iki skambučio pasitinkame į mokyklą ateinančius mokinius, mokytojus, tėvus. Noriu, jog mokinys žinotų, kad kasdien jis yra laukiamas. Taip pat norisi, kad jau nuo ankstyvo ryto mokykloje būtų daug besišypsančių veidų. Pastebėjome, kad vaikai nebevėluoja į pamokas, visada pasisveikina, pabendraujame ir gerai nusiteikę pradedame pamokas“, – pasakojo Nerijus.
Chemija – netradiciškai
Vienas iš pagrindinių chemijos mokytojo Nerijaus tikslų – dėstyti šį dalyką netradiciškai. „Leipalingio progimnazijoje per pamokas stengiuosi vaikams paskirti įvairias užduotis, jie turi jas atlikti ir apsiginti darbus. Intensyviai vyksta darbas grupėse. Juk visi žinome, kad viena, kai pasakoja mokytojas, o kita, kai vaikai patys gali dalyvauti procese. Man norisi chemijos mokykloje mokyti kitaip, netradiciškai“, – kalbėjo mokytojas.
Matant mokinių susidomėjimą, žinių siekimą, nuoširdžias šypsenas ir mokymo rezultatą – neįmanoma nesižavėti šiuo darbu.
Jaunas pedagogas tikino, kad reikia vaikus sugebėti sudominti, pateikti netradiciškai, ieškoti naujų mokymo formų, pateikti įdomių gyvenimiškų pavyzdžių. „Aš labai daug pasakoju, stengiuosi, kad jie ne nusirašinėtų viską, ką pateikiu skaidrėse – man svarbiau, kad jie mąstytų, diskutuotų ir suprastų esmę. Manau, kad bendraujant su mokiniais, svarbu yra gebėti pripažinti ir savo klaidas, atsiprašyti – tik tada tave mokinys gerbs“, – pastebėjo pašnekovas.
Patirties, kaip ugdyti vaikus, jaunas mokytojas semiasi ir iš užsienio. Prieš keletą metų jis apsilankė Australijos Melburno Kew mokykloje, kurioje susipažino su demokratine Australijos švietimo sistema, kurioje mokiniai orientuoti ne į ko nors išmokimą, o labiau į įgūdžių dirbti komandoje ugdymą. „Melburno mokykloje mokosi daugiau kaip 20 skirtingų tautybių mokinių, ir mokytojų gebėjimas ugdyti tarpkultūrinėje aplinkoje man suteikė daug patirties ir suformavo optimistinį požiūrį į kiekvieno mokinio gebėjimus“, – aiškino jaunas mokytojas.
Svarbu ir užklasinė veikla
Leipalingio progimnazijos pedagogas įsitikinęs, kad dirbti mokytoju – būtinas pašaukimas. „Pirmiausia pedagogas turi turėti pedagogines (ne dalykines!) kompetencijas ir, žinoma, pašaukimą dirbti mokytoju. Prievarta geru ir šiuolaikiniu mokytoju netapsi. Šių dienų pedagogas turi būti universalus: ne vieno ar kelių dalykų žinovas.
Pedagogas taip pat turi aktyviai dalyvauti neformaliose veiklose, nes taip galima labiau pažinti šiuolaikinį jaunimą, jo poreikius, pamąstymus ir siekius. Pats kartu su Druskininkų, Varėnos, Kauno, Vilniaus jaunimu organizuoju miestų bendruomenėms įvairius renginius: jaunųjų vairuotojų varžybas, saugaus eismo pamokas, boulingo varžybas, kino vakarus, automobilių parodas ir kt.“, – atkreipdamas dėmesį į užklasinės veiklos svarbą pasakojo Nerijus.
Jo teigimu, kryptingai panaudotos neformaliosios veiklos suteikia galimybes formuotis jaunimo elgesio kultūrai, todėl, įtraukdamas jaunimą į aktyvią praktinę veiklą, mokytojas skleidžia ir dorovines vertybes.
Sparčiai besikeičiant švietimo sistemai, anot Nerijaus, itin svarbu pradėti ruošti universalius mokytojus, kurie butų iniciatyvūs ir novatoriškai padėtų ugdytis naujųjų technologijų amžiaus vaikams. „Kartu su kitais Lietuvos jaunaisiais pedagogais diskutavome apie tai, kokios dr. Meilės Lukšienės idėjos bus svarbios po šimtmečio švietimo sistemoje. Atkreipiau dėmesį, kad informacinės technologijos gali trikdyti vaikų socialinius įgūdžius ir tarpasmeninius santykius, todėl būtina išsaugoti gyvą bendravimą tarp mokytojo ir vaiko, tiesioginį žinių perteikimą“, – dėstė Nerijus.
lgalaikiam mokytojų kvalifikacijos tobulinimui ir naujų specialistų pritraukimui į švietimą skiriamos 2014–2020 m. Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijos.