Padėti tam, kam to reikia
Norą, o galbūt pašaukimą, padėti tiems, kam labiausiai tos pagalbos reikia, Ž.Ramanauskienė pajuto dar vaikystėje. Tada būdama dar visai mergaitė turėjo neįgalią draugę, kuri buvo paralyžiuota, tačiau Žana stengdavosi jai padėti.
„Ji visada laukė, kada aš grįšiu iš mokyklos ir mes kartu žaisime mokyklą. Aš būdavau mokytoja, o mano draugė ir lėlės – mokiniais. Matydama, kaip ji džiaugiasi, kaip spindi jos akys, jau tada žinojau, kad ištiesiu pagalbos ranką tiems, kam jos labai reikia“, – prisiminė mokytoja.
Pedagogė pamąsto, kad vaidybiniai žaidimai atspindi, kuo vaikas taps suaugęs. Taigi – matyt, nenuostabu, kad ji tapo mokytoja, ir būtent vaikų su specialiaisiais poreikiai mokytoja.
Vaidybiniai žaidimai atspindi, kuo vaikas taps suaugęs.
Mokytojauti Ž.Ramanauskienė pradėjo Kaišiadorių pagalbinėje mokykloje – internate, kuriame tais laikais gyveno ir mokėsi atskirti nuo savo bendraamžių, už tvoros laikomi vaikai.
„Dėsčiau muziką, organizavau vaikų mišrų chorą, o vėliau lėlių teatrą. Vaikai labai aktyviai dalyvavo užklasinėje veikloje, mokėsi bendrauti, būti komandos dalimi. Ten išleidau į gyvenimą savo pirmąją auklėtinių laidą. Dabar mano mokinukai dirba įvairius darbus, augina vaikus ir yra puikūs žmonės“, – pedagoginio darbą pradžią prisiminė moteris.
Vėliau, 1991-aisiais Šiaulių pedagoginiame institute Ž.Ramanauskienė baigė defektologijos fakultetą ir įgijo oligofrenopedagogo kvalifikaciją – tapo vaikų specialiąja pedagoge, kuria ir dirba iki šiol.
Kiekvienam vaikui – individualus dėmesys
Mokyklos bendruomenė Ž.Ramanaskienę įvardija kaip vieną labiausiai atsidavusių pedagogių, o tai atneša iš tiesų įspūdingų rezultatų. Vaikai, iš kurių nebuvo tikimasi kūrybinių pasiekimų, su Vilniaus „Santaros“ mokyklos pedagoge, regis, atgyja. Pati mokytoja sau laurų prisiimti nedrįsta, tiesiog pasakoja apie savo mokymo procesą – svarbiausia, pajusti, kiek gali kiekvienas vaikas, ir skirti jam individualaus dėmesio.
„Mokymasis yra sunkus darbas. Nuo to, kaip jis organizuotas, kokios sudarytos sąlygos, priklauso mokymo ir mokymosi bei mokinio tobulėjimo sėkmė. Savo, kaip specialisto, darbe didelį dėmesį skiriu mokomosios medžiagos atrankai, žinau kiekvieno savo mokinio galimybes, realųjį žinių lygį, mokymosi spragas. Individualizuoju, diferencijuoju medžiagą dirbant porose, grupėje.
Žinau kiekvieno savo mokinio galimybes, realųjį žinių lygį, mokymosi spragas.
Specialiąją pedagoginę pagalbą teikiu ir bendroje klasėje, kai kartu vienoje fizinėje erdvėje dirba klasės/dalyko mokytojas ir specialusis pedagogas. Toks mokymosi proceso organizavimo būdas užtikrina individualizuotą pagalbą specialiųjų poreikių turintiems mokiniams jų neatskiriant nuo bendraamžių, o suteikiant galimybę veiksmingiau dalyvauti bendroje klasėje vykstančioje veikloje“, – apie savo darbo metodus kalbėjo pedagogė.
Planuodama darbą, kaip pati pasakoja, Ž.Ramanauskienė gerai apgalvoja, kokias užduotis ir tinkamas priemones parinkti vaikui, kuriam sunkiai sekasi skaityti, kaip padėti vaikui, turinčiam elgesio sutrikimų ar turinčiam įvairiapusių raidos sutrikimų?
„Taikau kūrybinius metodus, remiuosi mokslininkų G.Petty ir D.Buechl mokymo strategijomis, nes strategijos moko mokinius bendradarbiauti, aktyviai, tikslingai ir savarankiškai mokytis. Kiekvienas vaikas vertinamas individualiai, vaikams keliami mažesni reikalavimai lyginant su klase, tačiau pakankamai dideli jiems patiems ir taip, kad tai neišskirtų jų iš kitų, bet skatintų kuo geresnio asmeninio rezultato.
Vertinimas, atitinkantis mokinio pastangas, didina mokymosi motyvaciją. Plano struktūrinės dalys yra kiekvienoje pamokoje. Pratybų metu didelį dėmesį skiriu korekcinėms užduotims, padedančioms lavinti sutrikusias funkcijas“, – apie mokymo procesą pasakojo mokytoja.
Priemonių gaminimas reikalauja daug fantazijos ir kūrybiškumo, tada vaikas geriau įsisavina medžiagą, juk vaizdumas duoda svarbios informacijos.
Ž.Ramanauskienė pridūrė, kad kartais mokymosi priemones su vaikais gaminasi ir patys.
„Priemonių gaminimas reikalauja daug fantazijos ir kūrybiškumo, tada vaikas geriau įsisavina medžiagą, juk vaizdumas duoda svarbios informacijos. Kiekviena pamokos minutė turi būti labai detaliai suplanuota.
Pirmiausia iš savęs reikalauju labai aukšto rezultato ir manau, kad su specialiųjų poreikių mokiniais turi dirbti aukščiausios klasės specialistai, patys geriausi mokytojai. Labai apmaudu, kad specialieji pedagogai mokyklose vis dažniau atlieka korepetitoriaus pareigas“, – kalbėjo pedagogė.
Motyvacijos svarba
Kalbėdama apie specialiųjų poreikių mokinių papildomą ugdymą Ž.Ramanauskienė atkreipė dėmesį į tai, kad jis atlieka ne tik edukacines, bet ir socialines funkcijas, įgalina tenkinti komunikavimo, savirealizacijos poreikius.
„Nemaža dalis specialiųjų poreikių mokinių laisvalaikio pomėgių orientuoti į pasyvią veiklą, pavyzdžiui, TV žiūrėjimą, žaidimą kompiuteriu, be to, aktyvumą riboja motyvacijos stoka.
Dauguma specialiųjų poreikių mokinių, pasak pedagogės, mieste nelanko jokių papildomų būrelių, būtent todėl „Santaros“ mokykloje buvo įkurta teatro studija „Želmenėliai“, kurioje dalyvauja ir vaidina nemaža dalis specialiųjų poreikių mokinių.
„Vaikai mokosi bendrauti, koreguojami jų psichiniai procesai, emocijos, intelektas. Vaidindami mokosi įveikti baimes, savikritiškai vertinti savo poelgius, mokosi savarankiškumo. Darbas vyksta komandomis. Viena komanda piešia ir gamina dekoracijas, kita padeda kurti sceninius kostiumus, trečia vaidina scenoje. Toks komandinis darbas ugdo atsakingumo jausmą, pasitikėjimą savimi.
Vaikai mokosi bendrauti, koreguojami jų psichiniai procesai, emocijos, intelektas.
Po kiekvienos premjeros organizuojame įdomią kelionę, kur aptariame savo spektaklio detales“, – pasakojo moteris.
Kiekvienas dalyvis, mokytojos teigimu, būna įvertintas. „Po kiekvieno spektaklio mano jaunieji artistai auga ir tobulėja. Esame daugybės Vilniaus miesto konkursų nugalėtojai. Kviečiami rodyti savo spektaklius į miesto ugdymo įstaigas, reabilitacijos centrus“, – džiaugėsi mokytoja.
Negana to, Ž.Ramanauskienė organizuoja ir dar vieną būrelį – „Svajonių pasaulis“. „Jį organizuoti mane paskatino ilgalaikis bendravimas su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimų. Vaikai autistai gyvena savame pasaulyje, nedalomame ir nekeičiamame. Savo svajones, mintis jie išreiškia spalvomis. Piešiniuose jie atspindi savo psichologinę būseną, savijautą. Piešimas jiems lyg meno terapija. Piešiant lavėja stambioji, smulkioji motorika, dėmesio koncentracija, kalbinė raiška“, – atviravo moteris. O svarbiausia, pasak jos, kad vaikai bendrauja, kad visi būna kartu.
Geras psichologas
2015 m. Ž.Ramanauskienė išleido ketvirtąją auklėtinių laidą. „Tai buvo puikus jaunimas. Kartu 10 vasarų praleidome vaikų stovykloje Šventojoje, kur patys organizuodavome spektaklius, konkursus, turistinius žygius ir kiekvienais metais koncertuodavome reabilitacijos centre po sunkių ligų besigydantiems žiūrovams. Mano auklėtiniai užaugo kūrybiškai atsakingi, nuoširdūs, gebantys visada ateiti žmonėms į pagalbą“, – neabejojo mokytoja. Taip pat pridūrė, kad mokiniai atranda laiko užbėgti į mokyklą pasidalinti savo džiaugsmais ir rūpesčiais, kas jai – didžiausia padėka.
Paklausta, koks turi būti šių dienų mokytojas, Žana vardijo ne vieną bruožą: „Šiuolaikinis mokytojas turi būti geras psichologas, veržlus, kūrybiškas, nestokojantis humoro jausmo, nebijantis naujovių, nuolat keliantis savo profesines kompetencijas, turi būti gabus ir dirbdamas su visais mokiniais. Geras savo dalyko žinovas, nes pamoka yra viso namo pamatas.“
Ilgalaikiam mokytojų kvalifikacijos tobulinimui ir naujų specialistų pritraukimui į švietimą numatytos 2014-2020 Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijos.
