Jo nuotrauką rasite čia. Dalijamės G.Nathansono pasakojimu:
„Vėlokai įstojau mokytis. Buvau 74-erių. Baigiau universitetą eidamas 78 metus. Baigiau istorijos bakalaurą Birkbecke, Londono universitete.
Užaugau karo metu Didžiojoje Britanijoje ir neturėjau galimybės mokytis. Buvau evakuotas du kartus dar būdamas vaiku – kartą, kai buvau penkerių, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, antrą kartą – 1940-aisiais, dvejiems metams buvau išsiųstas į Lankašyrą.
Kai išgirdau skaitomą savo vardą, pakilau ant scenos, galėdamas tvirtai pasakyti, kad aš iš tikrųjų įgyvendinau didžiausią savo troškimą.
Mečiau mokyklą būdamas 15-os, iš viso mokiausi 11 skirtingų mokyklų. Kartais klasėje būdavo 60 vaikų. Jei būdavai ypač gabus, sėdėdavai priekyje. Ne tokie gabūs įsitaisydavo viduryje, o likusieji – gale. Aš visuomet sėdėdavau gale.
Po karo 42 metus dirbau taksi vairuotoju, tačiau visuomet puikiai suvokiau, kad neturiu išsilavinimo. Taigi įstojau į Birkbecką, kur galėjau mokytis vakarais.
Greitai supratau, kad pasivyti tai, ko neišmokau dar vaikystėje, nebus lengva. Nė nesupratau savo pirmosios paskaitos. Man visada patiko istorija, perskaičiau daugybę istorijos knygų, tačiau niekada nebuvau studijavęs istorijos.
Aš nežinojau, kas yra bibliografija ar istoriografija, arba kaip įvilkti į tam tikrą kontekstą – tai buvo man nežinoma sfera.
Su mokytojų pagalba ėmiau su visu tuo dorotis. Kai man kildavo abejonių, mane padrąsindavo mano dėstytoja, sakydama, kad tikrai pabaigsiu studijas ir ištiesdama man pagalbos ranką, kai jos reikėjo. Kiti studentai taip pat man padėjo. Dauguma studentų buvo 20 metų amžiaus, viena moteris 60-metė. Studentų amžiaus vidurkis buvo apie 40. Jie buvo labai malonūs. Visuomet bendraudavome el. paštu, o po paskaitų kartu eidavome į barą ko nors išgerti. Jie man padėjo labai daug.
Tai nebuvo lengva kelionė, tačiau aš džiaugiuosi turėjęs galimybę pajusti studentiško gyvenimo skonį. Nuo to momento, kai pravėriau koledžo duris, aš šypsojausi, o žmonės šypsojosi man. Aš jaučiau, kad kiekvienas kuratorius, IT darbuotojas, bibliotekininkas, durininkas ir valgyklos darbuotojas mane palaikė ir man pagelbėjo.
Mane rėmė ir drąsino mano šeima. Mano žmona Carole atidėjo viską į šalį tam, kad padėtų man įgyti bakalauro laipsnį. Ji užleido man valgomąjį, kuriame skaičiau knygas, straipsnius, užrašus.
Diena, kai sužinojau, kad pagaliau baigiau aukštąją mokyklą, buvo kupina emocijų. Niekada negali būti tikras, kad tai padarysi, kol neišlaikai paskutinio egzamino. Kai pamačiau rezultatus kompiuterio ekrane, paskambinau Carole. Mes abu verkėme. Negalėjau tuo patikėti.
Planavau pirkti kepurę ir mantiją, todėl, kad, kai kitais metais vyksiu į Naująją Zelandiją aplankyti sūnaus galėčiau ją dėvėti ir nusifotografuoti su juo šitaip apsirengęs. Aš net praradau kalbos dovaną likus trims dienoms iki diplomų įteikimo ceremonijos, kai atidaręs duris ant savo namų slenksčio pamačiau sūnų, stovintį priešais mane. Jis, padedamas brolio, slapta susiplanavo kelionę iš Naujosios Zelandijos į mano ceremoniją.
Diplomų įteikimo ceremonija buvo vienas iš tų gyvenimo momentų, kuriais labiausiai didžiuojuosi. Mano žmona, du sūnūs, mano bendramoksliai ir kuratoriai tą svarbią akimirką buvo su manimi. Kai išgirdau skaitomą savo vardą, pakilau ant scenos, galėdamas tvirtai pasakyti, kad aš iš tikrųjų įgyvendinau didžiausią savo troškimą.“
