Jau dabar auga karta, kuri neprisimena gyvenimo be interneto. Tyrimai,
prieš porą metų atlikti Didžiojoje Britanijoje rodo, kad šiuolaikiniai 5–16 metų vaikai priešais įvairių įrenginių (televizoriaus, kompiuterio, telefono, žaidimų konsolių) ekranus per dieną vidutiniškai praleidžia iki 7 valandų. Turime priimti faktą, kad mūsų vaikams bendravimas, pramogavimas ir darbas virtualioje erdvėje yra ir bus įprastas. Tačiau tai kelia mums, jų tėvams, naujus iššūkius – nuo to, kaip vaikai sugebės pasirūpinti savimi virtualioje erdvėje, priklausys jų gera savijauta ir saugumas.
„Internetas ir šiuolaikinės technologijos suteikia didžiules galimybes mokytis, kurti, tobulėti, bendrauti. Tačiau kartu tai yra erdvė, kurioje vaikai gali susidurti su agresyviu, žeidžiančiu ar net žalojančiu turiniu, apgavystėmis, duomenų vagystėmis, patyčiomis ir priekabiavimu. Būtent todėl turime ugdyti skaitmeninį vaikų intelektą ir suteikti jiems įgūdžius, kurie padėtų vaikams jaustis užtikrintai ir saugiai virtualioje erdvėje“, – sako Darius Ratkevičius, elektronines ugdymo priemones mokykloms kuriančios įmonės „E.mokykla” produktų vystymo vadovas.
Pasaulinio ekonomikos forumo ekspertai išskiria 8 pagrindinius įgūdžius, kuriuos turėtų išugdyti kiekvienas, norintis sėkmingai funkcionuoti skaitmeninėje erdvėje.
1. Skaitmeninis identitetas. Internete gali likti anonimišku arba sukurti tokį identitetą, kokio nori. Smalsumas ir noras pabūti kuo nors kitu, sukurti virtualią asmenybę, kuri ne iš tolo neprimena tikro žmogaus, sėdinčio už ekrano, gali atrodyti kaip smagus žaidimas. Tačiau kokias pasekmes gali turėti toks dvigubas arba trigubas gyvenimas? Tad turėtume padėti vaikams sukurti ir palaikyti tokį identitetą virtualioje erdvėje, kuris būtų vientisas su jo realia asmenybe.
2. Laiko valdymas. Kiekvienas tėvas žino, kad vaikai gali valandų valandas leisti prie kompiuterio ekrano. Ir kiekvienas, turintis kompiuteryje prieigą prie interneto, žino, kaip lengva nepastebimai praleisti tas valandas naršant, peržiūrint ir komentuojant socialinius tinklus, pramogaujant. Kai išmanusis įrenginys tampa ir darbo priemone ir pramogų šaltiniu, ypatingai svarbu mokėti paskirstyti ir valdyti laiką, kurį vaikai praleidžia prie jo, atlikdami įvairias užduotis. „Jau dabar egzistuoja įvairios programėlės, fiksuojančios, kaip leidžiamas laikas prie kompiuterio, planšetės ar telefono. Tačiau svarbiausia – ugdyti vaikų savikontrolę, sugebėjimą tinkamai paskirstyti laiką skirtingoms užduotims“, – teigia D. Ratkevičius.
3. Patyčių elektroninėje erdvėje valdymas. Patyčios ir priekabiavimas internetinėje erdvėje gali būti ne mažiau baisios, negu realiame, fiziniame gyvenime. Tėvams nereikėtų galvoti, kad žodžiai arba vaizdai ekrane neturi ypatingo poveikio – vaiką jie gali sužeisti taip pat stipriai, kaip fiziniai smūgiai. Todėl svarbu pasirūpinti, kad vaikas žinotų kaip elgtis, susidūręs su patyčiomis arba priekabiavimu internete.
4. Saugumo užtikrinimas. Įvairių duomenų vagystės tapo internete įprastu reiškiniu. Negalime jas visiškai panaikinti, tačiau galime mokyti savo vaikus būdų, padėsiančių užtikrinti didesnį duomenų saugumą internete. „Yra daugybę būdų, padedančių pasirūpinti savo duomenų saugumu – pvz., sukurti slaptažodį, kurį žinotų tik vaikas, neatidarinėti laiškų ir failų, gautų iš nepažįstamų žmonių, įdiegti į kompiuterį antivirusinę programą ir pan., – pasakoja „E.mokykla” produktų vystymo vadovas. – Tačiau ne ką mažiau svarbi yra kita saugumo pusė – vaiko apsauga nuo netinkamo turinio. Kol vaikai maži, tėvai gali naudoti įvairias programas, ribojančias prieinamumą prie tam tikrų puslapių. Tačiau jiems paaugus, svarbu kalbėti su vaikais apie tai, kad jie gali susidurti su juos žeidžiančiu arba gąsdinančiu turiniu, mokyti jį atpažinti ir jo vengti.“
5. Privatumo užtikrinimas. Turime ugdyti vaikų sugebėjimą pasirūpinti savo ir kitų privatumu internetinėje erdvėje: neatskleisti asmeninio gyvenimo informacijos, neskelbti savo namų adreso, nesuteikti prisijungimo prie internetinių mokėjimo sistemų duomenų, neviešinti nuotraukų, kurios galėtų kompromituoti jį patį arba kitus žmones. „Kartais pamirštame, kad virtuali erdvė gali būti tokia pat pavojinga, kaip ir fizinis mus supantis pasaulis. Tačiau juk mokiname vaikus, kad jie negali niekur eiti su nepažįstamais žmonėmis, vestis nepažįstamus į namus arba brautis į svetimus namus be šeimininkų leidimo. Tokios pačios taisyklės galioja ir internetinėje erdvėje,“ – sako D. Ratkevičius.
6. Kritinis mąstymas. Internetas yra pilnas pačios įvairiausios informacijos: nuo skaitmeninių žymiausių meno paveikslų kopijų iki netikrų pranešimų apie karalių ir aktorių mirtį. Sugebėjimas mąstyti kritiškai, tikrinti informacijos šaltinius ir motyvus, žinoti ir atskirti, koks šaltinis vertas pasitikėjimo, o koks ne, yra ypatingai svarbus, vertinant virtualioje erdvėje gaunamą informaciją. Juk net įrašus vikipedijoje, kuria dažnai mėgstama pasiremti kaip paskutiniu argumentu, gali taisyti praktiškai kiekvienas.
7. Skaitmeninių pėdsakų valdymas. Galima perfrazuoti žinomą frazę ir pasakyti, kad „kas nutiko internete, lieka internete“. Ar prisimenate močiutes iš jūsų vaikystės: kiekviename kieme būdavo bent pora tokių, kurios viską apie visus žinojo. Internetas yra tokia močiutė. Kad ir ką jūs jame darytumėte, paliekate apie save pėdsaką, kuris vėliau gali būti surastas ir įvertintas. Privalome paaiškinti vaikams, kad žodžiai ir veiksmai, padaryti virtualioje erdvėje, turi pasekmes realiame gyvenime.
8. Empatija. Bendraujant virtualioje erdvėje dažnai netenkame visų neverbalinių signalų, nusakančių žmogaus nuotaiką – negirdime balso, nematome veido išraiškos, kūno kalbos. Tačiau poreikis reikšti jausmus ir emocijas, būti išklausytam ir suprastam lieka toks pat. Tad turime padėti vaikams ugdyti sugebėjimą reikšti savo jausmus ir atsiliepti į kitą žmogų, naudojant ribotas skaitmeninio bendravimo priemones.
