Apie naująją studijų programą 15min.lt kalbasi su Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektoriumi, prof. dr. A.Augustinaičiu ir Lietuvių kalbos instituto direktore, prof. dr. Jolanta Zabarskaite.
– Kas yra „ekonominė lingvistika“? Kodėl kilo poreikis sukurti „Ekonominės lingvistikos“ studijų programą?
– A.Augustinaitis: Priežastis paprasta – šiandien kalba pakito ir tapo kuo kitu, nei visi mes tradiciškai įsivaizduojame ir buvome mokomi mokyklose, ar paveldėję iš praėjusių kartų. Kalbos posūkis žymi ir kalbos krizę. Daugybė portalų rašo apie naująją paauglių kalbą, slengo įsiviešpatavimą, bendrinės kalbos nykimą.
Kalba keičiasi, keičiantis pačiam gyvenimui, o gyvenimas darosi labai keistas (juokiasi). Pasakyti žodį „postmodernus“, būtų tas pats, kas nepasakyti nieko, bet iš tikrųjų reikėtų pripažinti, kad kristalizuojasi postmodernus kalbos suvokimas. Tai reiškia, jog kalba nusikelia į visiškai kitas aplinkas.
Kokios yra tos kitos aplinkos? Tai virtualus, daugiakalbis, daugiakultūris kontekstas. Šiandien mūsų kalba nebegyvena atskirtyje nuo visų kitų pasaulio kalbų, įskaitant aborigenų, indėnų, net nekalbant apie anglų, vokiečių, rusų, prancūzų ar kitas didžiąsias pasaulio kalbas.
Mus veikia skirtingos civilizacinės, technologinės, vertybinės įtakos, kurios per kalbą patenka į gyvenimą. Kalba – ir filtras, ir įrankis, ir komunikacija tuo pačiu metu.
Iš šios perspektyvos yra regima ir ekonomika, t.y. žinių ekonomika, kūrybos ekonomika, inovacijų ekonomika, ekologijos ekonomika ir aibė kitų ekonomikų. Šios ekonomikos randasi tarsi iš nieko: jos kyla iš žmonių gyvenimo, socialinių santykių.
Mus veikia skirtingos civilizacinės, technologinės, vertybinės įtakos, kurios per kalbą patenka į gyvenimą. Kalba – ir filtras, ir įrankis, ir komunikacija tuo pačiu metu
Šioje neapčiuopiamoje ir milžinišku greičiu augančioje srityje, kurioje vyksta visos mūsų gyvenimo permainos, kalba tampa svarbiausiu konstruojančiu instrumentu.
Priklausomai nuo to, kaip mes šį instrumentą naudojame, esame aktyvūs, gyvybingi, perduodame idėjas arba perimame ir pritaikome kitas idėjas tose daugiakalbėse, daugiakultūrėse aplinkose.
Kitaip sakant, kalba pradeda gaminti mūsų gyvenimą, o ne tik jį atspindėti, išreikšti pasyviai. Jeigu mes susiduriame su gausa terminų, kurių reikšmės nesuprantame, tai reiškia, kad mūsų galvoje, mūsų kalbos suvokime kažko trūksta.
Pavyzdžiui, Kazimiero Simonavičiaus universitete turime tokią programą, kuri vadinasi „Antreprenerystė ir vadyba“. Vakarietiškose šalyse turbūt nėra nė vieno universiteto, kuriame nebūtų dėstoma antreprenerystė, tačiau lietuviškoje sąmonėje žodis „antreprenerystė“ nekelia jokių asociacijų.
Tai reiškia, jog mes vis dar neturime reikiamų kvalifikacijų, įgūdžių ar požiūrių ir jų netaikome savo gyvenime. Mūsų klausia: „Ar jums neužtenka verslo? – Aš sakau: „Verslas tai yra darbas, veiklos sritis, o verslumas reikalauja kitų kompetencijų, kitokios prigimties.“ Tada man sako: „O ką čia mokytis? Juk tai psichologinė savybė – arba esi verslus, arba ne.“
Tai tik menka iliustracija to, kad mes nesugebame prisitaikyti prie permainų, pirmiausia, kalbiškai. Vadinasi, tampame nekonkurencingi, nes šiandienis konkurencingumas (daugeliu atveju) yra kalbinis.
– Ko bus mokomi į šią studijų programą įstoję studentai? Kurti naujas sąvokas? Plėsti turimą žodyną?
– J.Zabarskaitė: Pirmiausia noriu pastebėti, jog sąvokos nėra kuriamos. Jos yra gyvenimo atspindys, o mes kuriame, konstruojame tik jų pavadinimus (arba randame atitikmenis, reikalingus toms sąvokoms). Tai yra esminis mūsų programos skirtumas – mes nemokome kalbos, kaip kokio nors taikomojo instrumento. Mūsų programos tikslas yra keisti požiūrį į kalbą ir kalbą laikyti ne priemone, o gyvenimo kūrimo medžiaga.
Dažniausiai sąvokos ar žodžio kūrimas yra etikečių lipdymas. Tačiau galbūt iš kalbos medžiagos, kalbinio pasaulio, naudojant visas kūrybines kalbos galias, tą sąvoką galime priauginti prie gyvenimo?
Toks klausimas pirmiausia kyla tiems, kurie pradeda strigti šiame „priklijuotų etikečių“ kalbos pasaulyje ir kurių darbe kalba yra esminis elementas – viešųjų ryšių specialistams, verslo konsultantams.
– A.Augustinaitis: Nereikia sąvokų „kalti paminkluose“. Jas reikia atnešti tiesiai į gyvenimą. Kalba yra saugoma tada, kai ji turi ekspansinius, kūrybinius konkurencingumo variklius.
Jeigu šitų variklių nėra, mes galime kalti ant kokių tik norime paminklų ir melstis, kad tai seniausia, gražiausia mūsų kalba, ir šnekėti taip, kaip kartais lėktuve stiuardai ir stiuardesės sako: „Į 15-ktą eilę „čikeną“ (juokiasi) Mūsų dabartinė kalba „plaukioja“ toliau nuo gyvenimo.
– Tačiau paties termino „ekonominė lingvistika“ juk irgi nėra?
– A.Augustinaitis: Na ir kas, kad nėra? Kažkada „Google“ nebuvo „kognityvinės lingvistikos“, „Matematinės lingvistikos“, „Neurolingvistikos“. Paradoksalu, kad pats „ekonominės lingvistikos“ terminas susiduria su ekonominės lingvistikos problematika – jis yra nepripažįstamas.
– J.Zabarskaitė: Jeigu pradedi naujai žiūrėti į kalbą, tą pačią akimirką atsiveria nauji kalbiniai klodai, ir pradedi matyti tuos dalykus, kurių iki šiol nepastebėdavai. Pavyzdžiui, šiandien aš nauju kalbiniu požiūriu galiu paaiškinti patyčias mokykloje.
Mūsų programos tikslas yra keisti požiūrį į kalbą ir kalbą laikyti ne priemone, o gyvenimo kūrimo medžiaga
Neseniai varčiau mokyklinį frazeologijos žodyną. Ką mums sako tradicinė nuostata, kuri buvo suformuota mokyklose? Ji sako, jog frazeologija yra vaizdingos kalbos požymis, frazeologizmai – mūsų didžiausias turtas. Tačiau atsivertusi šį žodyną aš negalėjau rasti nė vieno tinkamo vaizdingos kalbos pavyzdžio. 85 proc. šio žodyno – vien tik patyčios.
Mūsų frazeologizmai tyčiojasi iš asmens fizinių negalių, būdo savybių, tautybės ir t.t. Vadinasi, mūsų sąmonėje tos patyčios įdėtos kaip vertybė. Kodėl to nepastebime? Nes mūsų kalbinis žiūros laukas yra apribotas. Dėl šios priežasties ir reikia jaunus žmones mokyti, kaip atpažinti šiuos dalykus, ir jais naudojantis, atverti naujus kalbinius horizontus.
– Kokias profesijas galėtų rinktis šias studijas baigę absolventai?
– J.Zabarskaitė: Mes matome labai aiškias veiklas. Viena krytis – kalbos inžinieriai, kurie galės iš gyvenimo formuoti sąvokas, kurių mums stinga.
– A.Augustinaitis: Iš esmės jie galės dirbti bet kurioje srityje: nuo technologinių inovacijų iki viešosios politikos sektorių. Dabar kalbama apie Lietuvos energetines jungtis su Europa ir likusiu pasauliu, o kalbos specialistai turėtų formuoti kalbotakius, kurie sujungtų šitą visą daugiakalbę erdvę. Apskritai, mes negalime kalbėti apie visuomenės konkuravimą globaliu mastu, jeigu neturime tam nutiestų kalbinių magistralių.
Galų gale, pati perspektyva yra be galo didelė todėl, kad dabar pasaulis sprendžia smegenų rekonstrukcijos problemą. Be tokių kalbos sprendimų, pavyzdžiui, kaip kalba susijusi su mūsų mąstymu, mes negalime šnekėti ir apie dirbtinį intelektą.
– J.Zabarskaitė: Kalbant apie studijų programą, mes turime labai įdomius socialinius partnerius – tai viešųjų ryšių agentūros, politikos/rinkos analitikai, diplomatai, kurie laukia tų kalbininkų ir yra pasirengę juos įdarbinti. Atsiranda poreikis tokių specialistų, kurie galėtų iš tekstų per semantiką, sintekstines kontrukcijas, teksto intertekstualumo analizę generuoti ne tik reikšmes, poreikį, bet ir prasmes.
– A.Augustinaitis: Tikime kad ši mūsų idėja taps gyva Lietuvoje. Neabejoju, jeigu mes uždelsime metus ar kelerius, tokia studijų programa atsiras kitose didžiosiose pasaulio valstybėse. Tokia yra gyvenimo logika, todėl ir mūsų šūkis: „Išrask savo ateitį“.
– J.Zabarskaitė: O ekonominės lingvistikos šūkis – „Būk superherojus (-ė), kurk pasaulį kalbos galia“.
Studijų kokybės vertinimo centras atkreipia dėmesį, jog Kazimiero Simonavičiaus universiteto (KSU) „Ekonominės lingvistikos“ studijų programa šiuo metu nėra akredituota. Kol kas priėmimas į programą dar negali būti vykdomas.
