Forume „Akademiškumas Lietuvoje“ dalyvavo žymūs Lietuvos visuomenės ir akademinės erdvės veikėjai – politikas, filosofijos mokslų daktaras Mantas Adomėnas, Vilniaus universiteto (VU) docentas, psichiatras ir visuomenės psichinės sveikatos specialistas Dainius Pūras, literatūrologas, VU docentas Regimantas Tamošaitis ir VU absolventas, telekomunikacijų verslininkas, įmonės „GetJar“ įkūrėjas ir vadovas Ilja Laursas.
Universitetas turi ugdyti pilietį
Skirtingų sričių specialistai į akademiškumo problemą žiūrėjo iš savo perspektyvų – D.Pūras, akademiškumą prilyginęs pilietiškumui, klausė: „Kas, jei ne universitetai, turi būti lyderiais, visuomenę vedant iš gilios dvasinės krizės?“ Jo nuomone, akademiškumą gali skatinti nuosaikus studentų maištavimas ir ydingų įsisenėjusių papročių keitimas naujais.
„Akademinėje terpėje aš siūlau išsišokti“, – teigė D.Pūras. Pasak docento, psichiatrijos mokslas yra geras pavyzdys. Jame naujos teorijos neigia senąsias, o pagal dabartines tendencijas netgi lengvas pamišimas yra laikomas labiau teigiamu žmogaus bruožu. Visuomenės psichinės sveikatos specialistas mano, kad „niekas kitas taip neklysta, kaip sveikas protas.“
M.Adomėnas taip pat kalbėjo apie tai, kad akademija turi keisti ydingus papročius auklėdama jaunąją kartą: „Ne sakydama: „kaip užaugsit, taip bus gerai“, o auklėdama, įdiegdama tam tikras praktikas, dorybes, kurios paskatins žmogų veikti kaip pilnavertį pilietį.“
Atotrūkis nuo realybės ar įsigilinimas į didesnius dalykus?
I.Laursas lietuviškus universitetus kritikavo dėl nesugebėjimo bendradarbiauti su verslu. Anot jo, užsienio patirtis rodo: universitetai yra kone pagrindiniai verslo inovacijų šaltiniai, o žymūs verslininkai mielai ateina ir bendrauja su studentais, perduodami jiems savo patirtį.
„Lietuvos studentai yra aktyvūs. Tačiau dėstytojai – ne“, – konstatavo I.Laursas. Jo nuomone, dėstytojai taip pat turi aktyviai bendrauti su verslininkais, tokiu būdu neleisdami akademinei bendruomenei atsilikti nuo realybės ir praktikos.
Tam iš dalies nepritarė M.Adomėnas, papasakojęs istoriją apie Talį, kuris, stebėdamas žvaigždes nepamatė duobės sau po kojomis. „Akademiškumas – kiek kitokia tikrovė, įsikūrusi politinės tikrovės viduryje“, – akademiškumo esmė, anot politiko, nėra praktinis pritaikymas.
„Akademija turi ugdyti pilnavertę asmenybę ir pilnavertį pilietį, visa kita ateis paskui“, – teigė M.Adomėnas ir papasakojo apie buvusius savo klasikinės filologijos studentus, nuėjusius dirbti į bankininkystę: „Anglijos bankai nusprendė, kad jei gali išmokti netaisyklingus graikų kalbos veiksmažodžius, gali išmokti viską – jei gali išspausti prasmę iš nesuprantamų simbolių stulpelio, galėsi išspausti ją ir iš skaičių stulpelio, reikės tik truputį pasimokyti“, – praktikos nesureikšmino politikas.
Kita vertus, kalbėdamas apie akademijos įsipareigojimą tiesos paieškoms, M.Adomėnas pripažino, kad „tiesa“ gali būti ir praktikoje, naujovėse, padedančiose žmonijai.
O štai R.Tamošaitis, įsiklausęs į I.Laurso kalbą svarstė, ar nereikėtų pasikeisti nuo realybės smarkiai atitrūkusiai literatūrologijai. „Literatūra juk irgi yra meninė produkcija, visuomenė turi poreikį patenkinti estetinius jausmus, knygų pramonė yra galinga“, – teigė docentas. O universitete, jo nuomone, literatūra yra „įkritusi į kažkokius etnocentrinius kultūrinės savimonės tyrinėjimus“ ir nepastebi, kad srityje vyksta nauji procesai.
Svarbu ne pinigai, o studentų motyvacija
Anot R.Tamošaičio, akademiškumas labai priklauso nuo studentų motyvacijos. O su ja problemų, docento nuomone, nėra labai daug. „Jie yra išlaisvėję, protingi, jie yra reiklūs, motyvuoti – kažkiek nuo mūsų kartos skiriasi“, – dabartinius filologijos fakulteto studentus apibūdino R.Tamošaitis.
Jam pritarė D.Pūras, kalbėdamas apie nykstančią sovietmečio įtaką Lietuvoje: „Žmonės, netekę privačios iniciatyvos ir išmokę kolaboruoti, kai to daryti nebereikia, nebeturi įgūdžių elgtis kitaip. Jų elgesys ne konstruktyvus, bet savidestruktyvus. Žiūrėdamas į studentus, matau pasikeitimus – jie jau nebijo išsiskirti iš minios, išsišokti.“
Akademinė erdvė ir bendruomenė, anot R.Tamošaičio, skatina kažką veikti, joje kuriasi įvairūs judėjimai ir diskusijos. „Ypač daug impulsų, paskatų, duoda tokie susitikimai“, – literatūrologo nuomone, jie ir yra tai, ko reikia akademiškumo plėtojimuisi.
„Iš savo patirties galiu pasakyti: kai tik išeinu iš universiteto orbitos, atsiduriu kažkur provincijoje, kur esu praleidęs jaunystę, vaikystę, – man dingsta dalis motyvacijos. Aš su siaubu galvoju, kaip visa tai, ką aš filosofuoju, yra beprasmiška, kai žmonės taip vargsta. Ir aš pats tada beprasmiškas, lieka tik pasinerti į lietuvišką melancholiją, girtuokliauti ar panašiai. Grįžtu į šitą erdvę – čia menkiausias niekas pasidaro man kūrybingumo impulsas, stimulas“, – apie motyvuojančią akademiją pasakojo R.Tamošaitis.
I.Laursas pasakojo apie studentų iniciatyva suburtus susivienijimus ir klubus, veikiančius užsienio universitetuose. Jo nuomone, kadangi tokios bendruomenės domisi labai siaura sritimi, studentai ją labai gerai išmano, tampa puikiais specialistais. „Jei pas mane ateitų įsidarbinti žmogus, tik baigęs studijas, ir aš žinočiau, kad jis iš tokio klubo, žinoma, kad jam teikčiau pirmenybę“, – teigė verslininkas. Jo nuomone, pinigai, kuriais užsienio universitetai gali pasigirti labiau, nei Lietuvos, šiuo klausimu nėra svarbiausias faktorius, svarbiausia – studentų noras ką nors sužinoti.
Seime trūksta akademinės įžvalgos
M.Adomėnas, pradėjęs nuo to, kad po jo politiko kiautu dar krebžda mažas filosofas, kalboje vis dėlto linko į politiką. Jis priminė auditorijai buvusio Vokietijos krašto apsaugos ministro Karlo-Theodoro zu Guttenbergo istoriją: paaiškėjus, kad dalis jo disertacijos yra plagiatas, politikas atsistatydino. „Parodykite man nors vieną lietuvių politiką, kuris dėl panašaus dalyko yra atsistatydinęs. Nerasite!“, – rėžė M.Adomėnas.
Akademinis sąžiningumas, anot politiko, yra tam tikras nesuinteresuotumas. Tačiau akademinė politika Lietuvoje, M.Adomėno nuomone, sąžiningumu nepasižymi. „Čia vyksta tokia pati politika, tokios pat žiurkių lenktynės, tik tikslai yra žymiai menkesni“, – teigė ir universitete, ir Seime dirbęs politikas.
Politikas džiaugėsi neseniai įkurta Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus institucija, kuri, anot jo, turėtų užtikrinti, kad ateityje nekiltų diskusijų dėl plagijuotų disertacijų ir padirbtų diplomų.
„Akademikai labai bijo politikos, bijo įsileisti politikus ir tai yra suprantama, nes jie nenori būti apkaltinti nesąžiningumu. O politika yra per toli nuo akademijos. Pasiklausykite eilinio Seimo posėdžio – joks racionalus argumentas nebūna išklausytas, balsavimas vyksta gentiniu būdu: frakcijos seniūnas taip liepė – taip ir balsuosime“, – ryšio tarp universitetų ir politikų Lietuvoje nemato M.Adomėnas.
Jo nuomone, Lietuvoje trūksta viešosios diskusijos, kurioje dalyvautų akademinis sluoksnis, nes šiuo metu, kaip pareiškė politikas, akademikai lieka ciniški ir abejingi politiniams įvykiams. Platono mintį, kad valstybę turi valdyti filosofai, M.Adomėnas interpretavo šitaip: „Kol akademinė įžvalga bus atsieta nuo politinio gyvenimo, tol politika bus grynos galių ir interesų džiunglės“, – svarbiausia, anot politiko, yra, kad valdžioje atsirastų racionalus protas ir mąstymas, nebūtinai patys mąstytojai.
Yra galimybė – reikia judėti
VU prorektorius Juras Banys, pats studijavęs Oksfordo universitete, sveikindamas susirinkusius teigė, kad studijuoti užsienyje verta, mat Lietuvoje nėra daug studijų programų. Kita vertus, profesoriaus nuomone, reikia atkreipti dėmesį į tas, kurios čia dėstomos aukštu lygiu.
M.Adomėnas taip pat studijavo užsienyje, Kembridže, tačiau, jo nuomone, pirmosios pakopos (bakalauro) studijas geriausia baigti Lietuvoje – joms nereikia tokio aukšto lygio universiteto, o Lietuvoje jas baigusieji patenka į tam tikrą visuomeninę terpę ir išmoksta lietuvišką akademinį žargoną.
Studentus pasimokyti ne Lietuvoje skatino ir R.Tamošaitis: „Savo studentams visuomet sakau: yra galimybė – reikia judėti, nes mokslas, pažinimas yra judantys.“ Pats docentas kalbėjo apie savo stažuotę Čikagoje prieš beveik 20 metų: „Nesakyčiau, kad aš kažkiek profesinių žinių įgijau, bet kažkas atsirado giliau – matymas, bendravimas, pasaulio žinojimas, santykis su savo paties kultūra, tradicija, mokslu, šalimi, kuris mane tarsi išlaisvino.“
Žinoma, svarbu neatitrūkti nuo Lietuvos – M.Adomėno nuomone, dabartinis protų nutekėjimas galėtų virsti protų apytaka. Juolab, kad, politiko teigimu, turime Lietuvą suvokti kaip globalią diasporos valstybę, kurios reikšminga dalis gyvena kitose šalyse. Deja, tokio suvokimo kol kas nėra: „Kuo labiau emigracija didėja, tuo labiau čia pasilikusiųjų nuotaikos aštrėja“, – apgailestavo M.Adomėnas.
Vienas šio forumo tikslų ir buvo skatinti bendradarbiavimą tarp lietuvių studentų čia, Lietuvoje ir užsienyje. „Šis forumas turėtų būti tarsi simbolinė pradžia kitokio mąstymo, kada kalbame apie Lietuvoje ir svetur studijuojančius lietuvius. Mus jungia pažinimo ir tobulėjimo siekimas, tad pirmasis žingsnis ir bus susitikti ir padiskutuoti apie tai“, – prieš forumą pasirodžiusiame spaudos pranešime teigė VU Studentų atstovybės prezidentas Arminas Varanauskas.
Tikroji Akademija buvo tiesiog giraitė
M.Adomėnas į diskusiją įnešė humoro ir pasisvaidė skambiais komentarais. „Kad jūs žinotumėte, kiek daug Seime yra kvailių. Ir būtent techninių kvailių – aš juos skiriu nuo bepročių, kurie yra kita kategorija ir jų irgi labai daug“, – savo charakteristikas apibūdindamas politikas dar pasiklausė psichiatro D.Pūro, ar nevartoja terminų neteisingai.
Akademiškumo skatinimui, M.Adomėno nuomone, reikia paprastų priemonių – labai daug pinigų, sistemos, kuri pritrauktų geriausius specialistus ir 100–200 metų politinio stabilumo. Į klausimą, ko reikia, norint užtikrinti politinį stabilumą, jis atsakė: „Pirmiausia reikia atimti iš Viktoro Uspaskicho diplomą!“
Diskusijoje išsiskyrė R.Tamošaičio ir M.Adomėno požiūriai į akademijos ištakas. Docentas teigė, kad giraitėje šalia Atėnų – Akademijoje – susikūrusi europietiška mąstymo tradicija yra Aristotelio nuopelnas. Tačiau politikas jam atkirto, kad Akademija priklauso Platonui, o Aristotelis Europai davė tik Licėjų. „Čia Platonas laimėjo prieš Aristotelį, nes Aristotelio įpėdiniai ten kažkur šiaurės Vilniuje, netoli Ozo renkasi, o akademija yra čia, kur mes sėdime.“
Tiesa, literatūrologui svarbiausia buvo būtent tai, kad akademiškumas buvo tiesiog mąstymas vaikščiojant giraitėje šalia Atėnų. Iš čia kilo ir Aristotelio mokyklos pavadinimas – peripatetikai (gr. vaikščiotojai). „Jie mąstydavo judėdami – kaip ir mintis juda, taip ir jie judėjo. Judėjimas, pozicijos keitimas išlaisvina nuo stereotipų ir sąstingio“, – filosofavo R.Tamošaitis.
M.Adomėnui, taip pat akademiškumo esmę bandžiusiam nusakyti per senovės Graikijos filosofiją, svarbesnė buvo Akademijos vieta – už miesto sienos. Akademikams atsiribojus nuo politikos ir interesų atsirado akademinė laisvė.
M.Adomėnas mes politiką
Paklausti, ką konkrečiai kiekvienas gali padaryti skatindami akademiškumą Lietuvoje, diskusijos dalyviai nepasimetė. D.Pūras žadėjo dėstyti su tuo susijusį laisvąjį dalyką VU, tik teigė jam dar nesugalvojęs pavadinimo – I.Laursas jam pasiūlė pavadinimą „Kaip atskirti beprotį Seime“.
Pats verslininkas tikino, kad lankys universitetus, susitiks su studentais, dėstytojais, bandys perduoti jiems savo patirtį ir žinias. R.Tamošaitis sakėsi akademiškumo sieksiąs kasdieniame savo darbe.
M.Adomėnas pareiškė, kad mes politiką ir ateis dėstyti. Bet dar prieš tai ketina paremti įstatymų pataisas dėl studentų įdarbinimo ir praktikų. Politiko svajonėse – Oksfordo ir Kembridžo universitetų pavyzdžiu veikiantis koledžas Lietuvoje, kuris veiktų mentorystės principais, jame gyventų glaudi akademinė bendruomenė.
