– Kokie Jūsų prisiminimai iš studijų?
- Studijuojant man labai patiko bendras darbas. Mes, architektūros studentai, labai daug kartu kurdavome, projektuodavome, tiesiog gyvenome institute. Labai patiko ir tai, kad turėjome nemažai švenčių, – tuo metu buvome jauni ir labai entuziastingi jas patys organizuoti. Taip pat buvo ir architektų, ir fizikų dienos.
Studijavome tikrai nuoširdžiai. Tais laikais studijų metais niekas nedirbo, nesiblaškė, visą dėmesį koncentravo į mokslus. Dabar yra įprasta, kad nuo antro kurso studentai jau pradeda darbuotis, tad mokymasis gaunasi labai formalus.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./1973 metų architektų karnavalas |
– Ar studentams nedirbant užteko praktikos?
- Viskam yra savas laikas. Pirmiausia reikia pabūti tiesiog studentu, o po to eiti į projektavimo įstaigą ir mokytis jau kitų dalykų. Kaip ir sportininkas, per anksti pradėjęs siekti rekordų, gali tiktai pakenkti sveikatai.
– Įvardytumėte daugiau dabartinių ir ankstesnių studentų skirtumų?
– Anksčiau nebuvo tokio individualizmo ir tokios konkurencijos tarp studentų kaip dabar. Dirbome išvien, taip nesureikšmindavome savų rezultatų, viskuo dalydavomės, vienas kitam padėdavome. Žinoma, tam įtakos turi ir tas faktorius, kad anksčiau už studijas nemokėjome.
– Ar dėstytojai sulaukdavo studentų kritikos?
– Kartais dėstytojus ir pakritikuodavome, ir kitaip vertindavome... Žinoma, labiausiai vertinome tuos dėstytojus, kurie kartu buvo ir praktikai. Tais laikais darbo sistema buvo „kieta“: arba dirbi dėstytoju, arba projektuotoju. Manau, kad dabar studentai turėtų labai džiaugtis, kad sistema yra lankstesnė, ir dėstytojai gali būti ir praktikai.
– Kaip leisdavote laisvalaikį?
– Tais laikais dar pabūdavome tikroje gamtoje, labai daug kartu keliaudavome. Vasaromis rengdavome įvairius turistinius žygius gamtoje. Tuo metu, suprantama, daugiau vykdavome į Rusiją, Kaukazą. Iš tokių kelionių geriausiai prisimenu, kaip užklupome mešką. Ji taip išsigando, kad ir mus kone mirtinai išgąsdino: sutriko ir pradėjo bėgti į mus. Žinojome saugaus elgesio instrukcijas, tai yra, kad reikia sustingti, bet taip suakmenėjome, jog po to ilgai reikėjo šildytis. Taigi jeigu reikėdavo, gelbėdavomės taip pat visi kartu.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Į kolūkį talkininkauti traukiam. |
• A. Kaušpėdas 1971–1976 metais studijavo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (tuo metu – Vilniaus inžinerinio statybos instituto, VISI) Architektūros fakultete, kur įgijo architekto – tūrininko specialybę.
• Baigęs studijas įsidarbino architektu, dalyvavo įvairiuose architektūriniuose projektuose, įsitraukė į Architektų sąjungos veiklą, įkūrė jaunųjų architektų sekciją.
• 1993 metais A. Kaušpėdas įkūrė įmonę „Jungtinės pajėgos“ ir nuo tada yra jos direktorius. Vėliau įsteigė modulinių namų projektavimo ir statybos bendrovę „JP Haus“.
• A. Kaušpėdas įvairiuose susitikimuose ir seminaruose skaito paskaitas apie architekto darbą, meninės formos ir turinio balansą.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Su muzika net okupacinės kariuomenės mokymuose. |
