Psichologė akcentuoja, kad ieškant tobulų vaikų auklėjimo principų svarbiausi du raktiniai žodžiai – meilė ir ribos, kuriems taip pat reikia atrasti tinkamiausią išraiškos formą.
Vaikas yra vertybė
Anot R.Pipirienės, tėvams visų svarbiausia įsisąmoninti, kad vaikas yra vertybė, ir jį priimti tokį, koks yra. Jokiu būdu negalima savo vaiko lyginti su kitais – nesvarbu, ar tai būtų jo brolis ar sesuo, kiti giminaičiai ar kiemo draugai, taip pat neverta sakyti (o tuo pačiu ir galvoti), kad jam kažko dar trūksta: gal jis ne toks greitas, ne toks mandagus ar ne visai toks, kokiu tėvai didžiuotųsi.
Svarbu, kad vaikas jaustųsi laimingas, ir kad taip išliktų ateityje, nepaisant kokių nors tikrų ar įsikalbėtų trūkumų.
Svarbu, kad vaikas jaustųsi laimingas, ir kad taip išliktų ateityje, nepaisant kokių nors tikrų ar įsikalbėtų trūkumų.
Daugelis teorijų teigia, kad vaikai save išreiškia per jausmus, norus, mintis ir elgesį. Psichologė sako, kad visas šias išraiškos priemones tėvai turi prižiūrėti, tačiau daugumai leisti vystytis natūraliai. Pavyzdžiui, visi jausmai – nesvarbu, ar tai laimė, pyktis, ar pavydas, turi būti leidžiami. Taip pat ir norai – vaikų norus tėvai visada turėtų išklausyti, o tuomet drauge pasiaiškinti, ką reikėtų išpildyti, kad tie norai taptų realybe.
Pasak R.Pipirienės, tėvai vaikų norus dažnai sumaišo su prašymais. Tačiau nebūtinai vaikas, sakydamas, kad nori visų parduotuvėje pamatytų žaislų, prašo juos nupirkti. Šių norų nederėtų užgniaužti: kuo daugiau vaikas turi norų – tuo daugiau jame gyvybės.
Kiek kitaip yra su mintimis – kai kurių derėtų neleisti. Ypač, jeigu vaikas save nuvertina ir sako, kad kažko nesugeba ar jam kas nors nesiseka. Tuomet tėvams reikėtų su savo atžala ginčytis ir diskutuoti, aiškinti, kuriose srityse jam sekasi, ir savo žodžius pagrįsti konkrečiais pavyzdžiais.
Tam tikrą elgesį taip pat reikia drausti, pavyzdžiui, priėmus pyktį kaip jausmą, reikėtų rasti jam tinkamiausią išraiškos formą. Nenorint, kad vaikas pradėtų muštis, reikėtų jam pasiūlyti kitokią veiklą, kuri būtų jam priimtina – kad ir pašokinėti vienoje vietoje ar stipriai paploti.
Pasitikėjimas ir atsakomybė
Pagal demokratinio auklėjimo principus, tėvams vaiku reikia pasitikėti ir suteikti jam atsakomybių namuose.
Tėvams reikėtų su savo atžala ginčytis ir diskutuoti, aiškinti, kuriose srityse jam sekasi, ir savo žodžius pagrįsti konkrečiais pavyzdžiais.
Net patys mažiausieji gali kuo nors prisidėti prie namų ruošos darbų, pavyzdžiui, išplauti grindis ar nuvalyti dulkes. Jų pastangas reikėtų skatinti ir girti, o ne sakyti, kad „geriau nedaryk, nes vis tiek nesugebėsi“.
Jeigu iš tiesų vaikui kas nors nepavyko ar jis atliko darbą ne taip, kaip reikėtų, prie jo akių nederėtų iš karto perdaryti visko savaip, verčiau palūkėti ir tai padaryti vėliau, kai jis nematys. Taip pat nereikėtų stumti vaiko atlikti jam nepatinkančių ar nesisekančių darbų, geriau deleguoti tuos, kuriuose jis galėtų pasijusti lyderiu.
Penkios meilės kalbos
R.Pipierienė teigia, kad norint parodyti savo meilę vaikui, nereikia įdėti daug pastangų – meilę galima išreikšti ir paprastais dalykais. Pavyzdžiui, dovanomis. Jos neturi būti didelės ar brangios, svarbus pats dovanojimo ritualas. Paprasčiausią mėgstamą šokoladuką, kurį vaikas paprašė nupirkti, galima jam įteikti kaip dovaną – supakuotą, palydimą gerais žodžiais ir palinkėjimais. Kūrybiškai pažiūrėjus į dovanojimą galima vaikui suteikti begalę gerų emocijų.
Meilės vaikui išraiška yra ir buvimas kartu – tam nereikia kasdien drauge žiūrėti filmų, užtenka susitikti, pažiūrėti vienas kitam į akis, pasikalbėti, pasidomėti, kaip praėjo jo diena, ką smagaus nuveikė ir pan. Kartais užtenka netgi nieko nekalbėti, o tiesiog tyliai pasėdėti kartu. Ką daryti, jei vaikas visada reikalauja dėmesio sau?
Reikėtų atrasti dar keletą suaugusiųjų, kurie galėtų tą dėmesį duoti – pavyzdžiui, seneliai, dėdės ir tetos taip pat gali vaiką nusivesti į kiną, į parką ar kur nors kitur, kur vaikas norėtų. Patiems tėveliams svarbu dėl vaiko nesiaukoti ir nedaryti to, ko nenori, vien dėl jo – kartu praleistu laiku reikia džiaugtis, o ne kankintis.
Patiems tėveliams svarbu dėl vaiko nesiaukoti ir nedaryti to, ko nenori, vien dėl jo – kartu praleistu laiku reikia džiaugtis, o ne kankintis.
Psichologė išskiria dar vieną svarbų aspektą – vaiką reikia kuo dažniau vadinti vardu, o ne mažybiniais žodžiais ar susigalvotomis pravardėmis. Taip jis greičiau supras savo tapatybę ir ims vertinti save kaip asmenį.
Taip pat tėvų meilės vaikui išraiškai svarbūs prisilietimai. Tiesa, ne visi vaikai tai mėgsta. Su jais reikėtų atrasti tinkamiausią prisilietimą – paplekšnojimą per petį, galvos paglostymą, apkabinimą ar kt. Vaikai dažniausiai patys žino, kaip norėtų pasisveikinti su tėvais ar su jais atsisveikinti, tad jų idėjas verta ne tik išklausyti, bet ir išmėginti.
Kita svarbi meilės išraiška – paslaugos. Užtenka tiesiog neprašytam ką nors atnešti ar be priežasties ką nors smagaus ar malonaus padaryti. Taip pat svarbu pastebėti vaiko įdėtas pastangas palepinti tėvus ir visada sakyti „ačiū“ bei „prašau“. Tokie žodžiai santykiams prideda ne tik mandagumo, bet ir švelnumo.
Vaikui itin svarbūs ir tėvų išsakomi palaikymo žodžiai. Tėvams reikėtų susimąstyti, kaip jie kalbasi su vaiku – ar vartoja daugiau drausminančių žodžių ir pamokymų, ar meilės ir pagyrimų. Psichologė išskiria ir abstrakčius žodžius, pavyzdžiui, „šaunuolis“ – anot jos, vienas toks pagyrimas vaikui nieko nereiškia, tad reikia savo nuomonę pagrįsti ir papasakoti, kodėl vaikas yra šaunuolis.
Ribos suteikia saugumą
Meilę visi tėvai moka išreikšti vienokiu ar kitokiu jiems priimtinu būdu, o su ribomis, jų nustatymu ir laikymusi problemų kyla dažniau. Visų pirma, vaikui reikia paaiškinti, kodėl vienokios ar kitokios ribos iš viso yra nustatomos.
Pasak psichologės, ribos reikalingos tam, kad vaikas būtų saugus. Šis saugumas gali būti emocinis ir fizinis, jam pasiekti nubrėžiamos aiškios ribos – tiek asmeninės erdvės, tiek smurto netoleravimo.
Nustatinėdami ribas tėvai turėtų suprasti, kad jų turės laikytis ir patys. Ypatingai svarbu perduoti emocijas – norėdami, kad vaikas nuolat nebūtų piktas ar irzlus, tėvai ir patys turėtų atidžiau elgtis su savo negatyviais jausmais ir juos išreikšti priimtinu būdu.
Vienas paprasčiausių būdų nustatyti ribas šeimoje – dienos ritmo įvedimas. Tai pasikartojantys dalykai, leidžiantys vaikui susigaudyti, kas ir kodėl dabar vyksta. Pavyzdžiui, savaitgaliais miegama ilgiau nei darbo dienomis, o po to daugiau laiko praleidžiama su tėvais ir pan.
Už pareigų nevykdymą – pasekmės
Be dienos ritmo taip pat svarbu šeimoje įvesti savitas tradicijas ar ritualus, į kuriuos reikia įtraukti ir vaikus. Pavyzdžiui, galvojant, kaip švęsti vaiko gimtadienį, būtina su juo tartis ir diskutuoti, išklausyti, ko jis norėtų, siūlyti priimtinus sprendimus ir t.t. Taip pat negalima pamiršti ir tėvų – vyro ir žmonos – turimų tradicijų, kurias turi matyti ir vaikas.
R.Pipirienė teigia, kad 5-6 metų vaikai namuose jau turi turėti bent vieną pareigą, kuri turi būti ne numesta tėvų, bet pasirinkta vaiko bent iš trijų pasiūlytų variantų. Tiesa, ši pareiga negali būti vien maloni – taip ugdomas supratimas, kad gyvenimas ne visada yra puikus, kartais reikia ir pasiaukoti vardan gero tikslo.
Vaiko pareigas tėvams būtina prižiūrėti ir nustatyti logiškas pasekmes, kas nutiks, jeigu pareigos bus pamirštos.
Kad pareigos būtų vykdomos, vaikas turėtų matyti, kad šeimoje pareigas turi ne tik jis, bet ir tėvai, ir kad visiems galioja tos pačios taisyklės.
Vaiko pareigas tėvams būtina prižiūrėti ir nustatyti logiškas pasekmes, kas nutiks, jeigu pareigos bus pamirštos.
Nustatant pasekmes, visuomet derėtų jas sieti su veiksmu. Pavyzdžiui, jei vaikas pavėlavo grįžti iš kiemo, kitą dieną jam reikėtų grįžti dar anksčiau negu visada.
Taisyklės turi kisti
Paklausta apie vaikų skatinimą už pareigų atlikimą, psichologė sako, kad vėlgi reikėtų nustatyti konkrečias taisykles, už kokius darbus vaikas galėtų gauti pinigų, o kokius atlikti jam tiesiog privaloma be jokio atlygio.
Visos šeimoje galiojančios taisyklės ir susitarimai yra ribos. Namų taisykles reikėtų aptarti su vaiku, o kad jis iki galo viską suprastų, tėvams reikėtų pasiūlyti jas nupiešti, užrašyti ar kitaip įamžinti.
Nuo ketverių metų vaikai jau gali dalyvauti taisyklių kūrime, jeigu jiems paaiškinama, kodėl tokios taisyklės iš viso yra reikalingos. Kartu taip pat reikėtų nuspręsti, ką reikės padaryti pažeidus taisykles. Pasekmės, kaip ir pareigų nevykdymo atveju, turėtų būti logiškos ir sietis su pačia taisykle.
Visos taisyklės turi būti nuoseklios, o vaikui augant – kisti bei prisitaikyti prie jo asmenybės.
Psichologė teigia, kad visų ribų reikia laikytis su protu ir stebint savo artimiausius žmones. Tiesa, egzistuoja tokios taisyklės, kurių būtina laikytis, nes tam tikras elgesys gali gelti grėsmę gyvybei, sveikatai, garbei ir orumui, aplinkai, daiktams ar erdvei. Taigi tėvai, prieš drausdami ką nors daryti, turėtų konkrečiai paaiškinti, kodėl tai daro.
Visos taisyklės turi būti nuoseklios, o vaikui augant – kisti bei prisitaikyti prie jo asmenybės.
