Į valstybės tarnybą ateina dirbti nauja ambicinga karta – ją renkasi vis daugiau jaunų žmonių, norinčių realių teigiamų pokyčių, turinčių gerų idėjų ir ambicijų pasiekti realių rezultatų.
Pastaraisiais metais jau pastebima tendencija, kad ne tik verslo atstovai pervilioja pažangius viešojo sektoriaus specialistus į privatų sektorių, bet vyksta ir atvirkštinis procesas – privataus sektoriaus profesionalai ateina dirbti į viešąjį sektorių. Apie valstybės tarnybą, valstybės tarnautojo įvaizdį kalbamės su Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentu, Viešojo valdymo kompetencijų tinklo koordinacinės grupės pirmininku dr. Andriumi Stasiukynu.
– Andriau, kokie reikalavimai keliami šiuolaikiniam valstybės tarnautojui? Kaip apskritai evoliucionuos ši specialybė ateityje?
– Nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuva buvo orientuota į Skandinavijos šalių gerovės valstybės modelį, kurioje piliečiai yra socialiai apsirūpinę, turi įvairias socialines garantijas, gauna kokybiškas švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugas. Taigi natūralu, kad viešajame sektoriuje ateityje turės dirbti tik profesionalūs, tinkamas žinias įgiję darbuotojai.
Jau prasidėjusiai viešojo sektoriaus pertvarkai dabar ypač reikalingi greitai prisitaikantys prie pokyčių, gebantys strategiškai mąstyti ir išmanantys „lieknojo“ valdymo metodikas, turintys kitų reikalingų žinių ir kompetencijų žmonės.
Šis sektorius negali būti per mažas ar susitraukęs, nes kažkas turi teikti valstybės paslaugas, užtikrinti sklandų jos institucijų funkcionavimą, ypač Vakarų Europoje įsigalint visuomenės senėjimo tendencijomis. Lietuva susiduria su specifiniais iššūkiais – stagnuojančiais regionais, emigracija. Reikalingi kūrybingi, veržlūs žmonės, norintys ir galintys šią situaciją keisti.
– Tačiau kokio dydžio to viešojo sektoriaus užtenka? Koks šio sektoriaus dydis valstybėse, į kurias mes lygiuojamės?
– Tarptautinė darbo organizacija (The International Labour Organization (ILO)) renka duomenis, kokią dalį nuo visų šalies dirbančiųjų įdarbina viešasis sektorius. Panašius duomenis pateikia ir Ekonominio bendradarbiavimo vystymo organizacija (Organisation for Economic Co-operation and Development (OECD)).
Minėtose Skandinavijos šalyse viešasis sektorius net didesnis nei Lietuvoje – Norvegijoje 32,8 proc., Danijoje – 31,1 proc. O tarkim, Jungtinėje Karalystėje jau mažesnis – 23,5 proc. Tačiau tokiose valstybėse, kurios turi silpnesnes socialines ar sveikatos apsaugos programas, šis skaičius kelis kartus mažesnis. Tarkim, Zimbabvėje – 6,9 proc., Bangladeše – vos 4,8 proc. Tuo tarpu Lietuvoje viešajame sektoriuje dirba apie 28,6 proc., kaimyninėse Latvijoje – 31,2 proc., Estijoje – 26,1 proc. darbingo amžiaus gyventojų.
Lietuvoje karjeros tarnautojų nėra daug – apie 28 000, o viešajame sektoriuje plačiąja prasme (į šį skaičių įtraukiant ir ligoninių, ir mokyklų, ir valstybinių akcinių bendrovių darbuotojus ir t.t.) dirba apie 370 000 gyventojų. Taigi, Lietuvoje valstybė tiesiogiai „įdarbina“ apie 12 proc. gyventojų (kaimyninėje Lenkijoje – irgi panašūs skaičiai apie 10-12 proc.), ir tai įprastas rodiklis Europos šalyse.
– Jaunimo požiūris į darbą viešajame sektoriuje vis dar pakankamai skeptiškas...
– Taip, valstybės tarnybos prestižas sumenkintas, tačiau keičiasi stereotipinis požiūris, kad valstybės tarnyba – tai „šilta“ vietelė, o atėjus čia dirbti „per pažintys“ bus galima nieko neveikiant gauti atlyginimą ir kilti karjeros laiptais. Išties šiuolaikiniams valstybės tarnybos darbuotojams keliami aukšti žinių ir kompetencijų reikalavimai. Įdomi tendencija, kad ekonominio pakilimo metu labiau patyrę specialistai migruoja į labiau dinamišką ir greičiau augančiais atlyginimais viliojantį privatų sektorių, tačiau užklupus finansiniam nuosmukiui vyksta atvirkštinis procesas, o palyginus su konkursų į valstybės tarnybą apimtys gali skirtis net iki 10 kartų.
Tačiau žymiai svarbiau, kad keičiasi jaunų žmonių požiūris – dažnai tenka girdėti, kad juos labiau motyvuoja ne siekis kilti karjeros laiptais valstybės tarnyboje, bet noras realizuoti savo idėjas, prisidėti prie valstybės kūrimo, siekti joje realių pokyčių ir juos įgyvendinti. Tai didelis ir garbingas iššūkis.
– Dėkoju už pokalbį.
