Kaip baigėsi ši istorija, sužinosite perskaitę du trečdalius interviu. Su improvizacijos meistru A.Žebrausku šįkart kalbamės apie vaikų ugdymą. Jis atvirai pasakoja ir apie skaudžias savo vaikystės patirtis, ir apie dabarties sėkmes bei nesėkmes.
– Andriau, ar vaikystėje norėjai eiti į mokyklą?
– Labai norėjau, nes man kildavo daugybė klausimų. Tikėjausi, kad mokykloje sužinosiu atsakymus. Tačiau dažniausiai būdavo taip, kad pakeldavau ranką, užduodavau spontaniškai atėjusį klausimą ir išgirsdavau: „Vaikeli, tu pirmiau pagalvok, o paskui klausk”.
Man atrodo, kad mažas vaikas visada nori mokytis. Jis turi galybę klausimų: „Kas tai? Kam tai? O kodėl taip? O kaip tai veikia?“ Bet jei suaugusieji ima šaipytis, tada vaikas pradeda bijoti ne tik užduoti klausimus, bet ir kalbėti.
Man atrodo, kad mažas vaikas visada nori mokytis.
Gerai prisimenu, kaip paauglystėje jaučiau baimę eiti prie lentos. Jaučiausi esąs „kietas bičas“, todėl tiesiog atrėždavau, kad nemoku ir taip pasirinkdavau gauti dvejetą. Po tuo „kietumu“ buvo jautrumas ir trapumas. Kalbėti viešai siaubingai bijojau.
– Kas nutiko, kad žmogus, kuris vengia viešumos, nuėjo studijuoti aktorystės? Gal sąmoningai nusprendei išsikelti sau iššūkį?
– Viskas buvo gerokai banaliau. Baigiau mokyklą trejetais ir kitur įstoti buvo mažai vilties. Stojant į aktorystę nereikėjo tokių gerų balų. Be to, ten mano vienas draugas stojo. Galima sakyti, kad mane ten tiesiog „užnešė“.
Baigiau mokyklą trejetais ir kitur įstoti buvo mažai vilties. Stojant į aktorystę nereikėjo tokių gerų balų.
Būtent per stojamuosius ir supratau, kad labai bijau auditorijos. Prisigalvojau namuose visokių sudėtingų etiudų, maniau, kad jau „skelsiu“. O kai išėjau į sceną, tai gerklė išdžiūvo iki bambos. Dariau nesąmones ir pats save kritikavau. Buvo košmaras.
Vis dėlto mane priėmė. Vėl ir vėl eidamas į sceną, pripratau. Kai ėmiau dirbti su režisieriumi Rimu Tuminu, daug aiškiau ėmiau suvokti, kodėl einu į sceną. Ėmiau mažiau galvoti apie save, susitelkiau į užduotį, į temą. O kuo mažiau galvoji apie save, tuo daugiau laisvės.
– Kas nutiko bendraujant su R.Tuminu, kad patikėjai savo jėgomis?
– Vieniems reikia iššūkių, o kitiems – skatinimo. Jei kas nors sako „Nu tu to nepadarysi, tu per menkas“, kai kuriems atsiranda pyktis ir jie kaip tik nusprendžia padaryti, įrodyti. Kiti – atvirkščiai – patiki, kad tikrai iš jų nieko nebus, todėl netgi nesistengia nieko siekti.
Vieniems reikia iššūkių, o kitiems – skatinimo.
Aš buvau labiau prie tų, kuriems reikia ne iššūkių, o paskatinimų. R.Tuminas pastebėdavo mažiausius mano talento daigelius. Jei ką nors gerai padarydavau, jis tą pamatydavo ir apie tai pasakydavo. Taip pamažu ir pats ėmiau matyti, kad galiu.
R.Tuminas pastebėdavo mažiausius mano talento daigelius.
– Kaip dabar manai, kada reikia iššūkių, o kada – paskatinimų?
– Tai yra labai svarbu. Žmonės yra įvairūs: kiekvienas turi savo mokymosi tempą, kiekvienas kitaip mato pasaulį. Esminis dalykas čia yra suvokti, kad mes esame labai įvairūs. Nėra visiems tinkamų standartų. Jei grupėje yra trisdešimt žmonių, kiekvienam reikia individualaus priėjimo.
Žmonės yra įvairūs: kiekvienas turi savo mokymosi tempą, kiekvienas kitaip mato pasaulį.
– Ką tik sakei, kad scenoje pasijutai daug laisvesnis, kai nustojai galvoti apie save. Gal pamiršti save ir yra vaistas nuo baimės?
– Be abejo. Kita vertus, lengva pasakyt: „Negalvok apie save“. Bet sunku tai padaryti, ne vis tiek mintys sukasi. Vis dėlto tokia siekiamybė tikrai yra. Mokydamas viešojo kalbėjimo, visada duodu užduočių, kurios padeda dėmesį nukreipti į žinutės perdavimą ar į publiką.
Geriausias vaistas nuo baimės – tai patyrimas, kad gali būti kitaip.
Logiškai mes galime išmąstyti, kad nėra ko bijoti. Tačiau pasąmonėje esančios programos atgaivina senąsias patirtis, kurios keldavo mums skausmą. Akimirkas, kai užmiršome tekstą, kai mus su kitais palygino, kai juokėsi. Visa, ką patyrėme vaikystėje, „įsirašo“. Reikia laiko, kad visa tai perprogramuotume.
Geriausias vaistas nuo baimės – tai patyrimas, kad gali būti kitaip. Improvizacija yra kūryba ir atlikimas tuo pačiu metu. Daugybė žmonių mano, kad tai yra neįmanoma. Ir kai patiria, kad tai įmanoma – t.y. patys atlieka užduotį, jie nustemba. Tada ir įvyksta pokytis. Tai yra ne intelektualus supratimas, o patyrimas.
– Įdomi gyvenimo slinktis – nuo baimės kalbėti viešai iki improvizacijos, kai vaidinama visiškai nepasiruošus. Kada paties gyvenime atsirado improvizacija?
– Improvizacija vėlgi nebuvo mano sąmoningas pasirinkimas, mano užsibrėžtas tikslas. Mane tiesiog pakvietė į improvizacijos mokymus „Life“ teatro festivalyje. Tačiau pabandęs užsikabinau. Vėliau jau pats važiavau mokytis į Kanadą pas improvizacinio teatro pradininką Keith Johnstone, o tada įkūriau improvizacijos teatrą „Kitas kampas“.
Manęs dažnai klausia – negi išvis nereikia ruoštis? Ne, jokiu būdu.
Improvizuojant iššūkis yra sulaužyti nusistovėjusią rutiną. Nebegali septyniskart pirmiau pamatuoti, o tada pjauti, nebegali pasiruošti. Igai buvau perfekcionistas, labai ilgai viską gludindavau, repetuodavau tiek, kad man pačiam atsibosdavo. Net nenorėdavau to spektaklio vaidinti žiūrovams.
Dabar pats vedu seminarus, kuriuose padedu žmonėms prisiminti spontaniškumą. Manęs dažnai klausia – negi išvis nereikia ruoštis? Ne, jokiu būdu. Tai priklauso nuo situacijos. Vienąkart reikia pamatuoti, pagalvoti, pasiruošti, o kitąkart – veikti spontaniškai, klausyti kilusio impulso, negalvojant apie ateitį ir pasekmes.
Kai prisimeni savo spontaniškumą, tada jau turi du įrankius – gali planuoti ir būti spontaniškas. Tai yra kaip dvi kojos.
– Improvizacijų projektus vedei ir mokyklose – ten improvizacijos užduotis atliko ne tik mokiniai, bet ir mokytojai bei tėvai. Kuo siekei tokiu projektu?
– Mano tikslas buvo sugriauti atskirties sieną tarp mokytojų, mokinių ir jų tėvų. Improvizacija tam yra puikus įrankis. Kai tiesiog leidi gyvenimui spontaniškai, be cenzūros vykti, tada mokaisi save priimti save tokį, koks esi.
Mano tikslas buvo sugriauti atskirties sieną tarp mokytojų, mokinių ir jų tėvų.
O kai priimi save visą – ne tik tokį, koks tau patinka, bet su visomis savybėmis – tada jau gali priimti ir kitus. Supranti, kad kitas taip pat turi teisę kalbėti ir veikti spontaniškai. Atsiranda suvokimas, kad kiekvienas žmogus mato pasaulį kitaip. Nėra taip, kad vieni iš mūsų yra geresni, o kiti – blogesni. Visi yra skirtingi.
– Manai, kad žmogus nesugeba užmegzti santykių su kitais, kai savęs nepriima?
– Be abejo. Juk žinai tą jausmą, kuris apima, kai kitas žmogus tave nervina. Tačiau greičiausiai nervina visai ne kitas žmogus, o tai, kas yra tavo viduje.
Tai labai sena išmintis – ir Šventajame rašte parašyta, kad esame linkę pastebėti kito akyje krislo, o savojoje nematome rąsto. Dažniausiai mus nervina tos savybės, kurias patys savo viduje turime, bet pastebėti nenorime. Improvizuodami galime pamatyti, kas yra mūsų viduje. O kai save išmokstame priimti, tada lengviau priimti ir kitus.
– Kodėl atsiranda atskirtis tarp vaikų, tėvų ir mokytojų?
– Dažnai būna, kad suaugusieji nepriima vaikų tokių, kokie jie yra, o nori juos „permodeliuoti“ pagal savo pasaulio matymą. Vaikas – tai visiškai kitas individas, jis pasaulį gali matyti visai kitaip. Taip ir atsiranda atskirtis. Dėl suaugusiųjų noro aiškinti, koks yra gyvenimas, dažnai ir kyla konfliktas.
Vaikas – tai visiškai kitas individas, jis pasaulį gali matyti visai kitaip.
Labai svarbu, kad mokytojas žiūrėtų į mokinį ne kaip į dar neužaugusį, kuriam reikia išmokt, o kaip į išbaigtą žmogų. Tik esant tokiam požiūriui jau galima eiti į santykius kaip į žmogaus su žmogumi. Tada galima ir taisykles kartu sukurti. Kai iškyla problemos, svarbiausia yra būti kartu ir tartis. Klaida manyti, kad galima suvaldyti situaciją gąsdinant ir primetant taisykles. Juk primestas taisykles visada norisi laužyt.
– O kaip pats elgiatės, jei užsiėmimo metu vaikai triukšmauja?
– Jei vaikai triukšmauja, vadinasi, jiems yra neįdomu. Tada aš keičiu kalbos manierą ir tempą. Arba galiu visus pakviesti atsistot, pašokinėt ir pašūkaut iš visų jėgų. Kodėl ne? Normalu, kad jaunuoliai nori judėti ir šūkauti. Bet jei mokytojas reikalauja tylos, vaikai kaip tik nori taisyklę sulaužyti. Būna, kad net provokuoja, kad mokytojas netektų kantrybės, paimtų už ausies ir išmestų iš klasės. Tada jau galima pasiskųsti dėl teisių pažeidimo ir mokytojui teks išeiti iš darbo.
Jei vaikai triukšmauja, vadinasi, jiems yra neįdomu. Tada aš keičiu kalbos manierą ir tempą.
Taip mokytojai ir mokiniai tampa priešais. Dvi stovyklos. Vyksta kova. Tada apie mokymą nėra net ko ir kalbėti. Stiprios emocijos – pyktis, baimė užtemdo protą, visų pirma reikia nusiraminti, o tik tada mokytis.
– Kartais mokytojai skundžiasi, kad yra vaikų, kurie tiesiog nenori mokytis ir su jais kalbėtis beviltiška. Ar neteko su tokiais susidurti?
– Gerai prisimenu vieną klasę, kurioje mokiniai dėmesį galėjo išlaikyti daugiausiai dvidešimt sekundžių. Jie pradėdavo plepėti man nė nespėjus papasakoti improvizacijos užduočių. Iš pradžių man buvo lengvas šokas. Tada sukilo emocijos. Bandžiau kartą, antrą, trečią susikalbėti gražiuoju... Bet pyktis vis kilo, norėjosi paimt už apykaklės ir iš klasės ištrėkšt.
Tada suvokiau, kad problema ne juose, o manyje. Nieko neslėpdamas mokiniams pasakiau: „Mane sunku išvest iš kantrybės, bet dabar esu išvestas. Norėčiau paimt už „škvarniko“ ir išmest, bet taip nedarysiu. Problema manyje. Atsiprašau už šitą emociją. O dabar siūlau padaryt pertrauką, nes nežinau, ką su jumis daryt. Tada sugalvosiu, ką daryt”.
Vaikų akys išsiplėtė. Turbūt niekas anksčiau su jais taip nekalbėdavo. Visi tyliai tyliai išėjo iš klasės. Tada tyloje atėjo atsakymas, ką daryti. Vienas iš mano pratimų buvo toks, kad kai vienas žmogus kalba, kitas klausosi ir tyli. Todėl sugalvojau, kad kai tik jie pradės kalbėti, aš tylėsiu. Kai vaikai grįžo, jiems pasakiau: „Kai aš ką nors noriu pasakyt, o jūs negirdit, tai nesinori eikvot energijos. Todėl kai jūs pradėsit kalbėt, aš tylėsiu. Gerai?” Vaikai sutiko: „Gerai“. Taigi, sutarėm dėl taktinės taisyklės.
Ne iškart supratau, kad jie iš tikrųjų net negali elgtis kitaip.
Tęsiam pamoką. „Nervas” neima, tiesiog kai tik jie pradeda kalbėt, aš nutylu. Žaidžiam. Kažkam iš mokinių įdomu, todėl jie patys ima tildyti kalbančiuosius. O aš ilsiuosi.
– Galiausiai neklaužadų klasę pavyko suvaldyti?
– Ne iškart supratau, kad jie iš tikrųjų net negali elgtis kitaip. Kartą daviau užduotį penkiolika minučių tylėti ir tik šokti. Tyčia jiems pasakiau, kad tos užduoties greičiausiai jiems nepavyks įgyvendinti. Vienas iš jų, pats „kiečiausias“, ėmė prieštarauti: „Kodėl sakot, kad neįmanoma? Mes padarysim”. Aš: „Tikrai?“ Jis patvirtino: „Tikrai“.
Tada supratau, kad jie visai ne specialiai mane provokuoja.
Jau po minutės šokio jaunuolis ėmė šnekėti. Jis pats dėl to buvo nustebęs. Tada supratau, kad jie visai ne specialiai mane provokuoja. Tiesiog jiems labai sunkiai sekasi sukaupti dėmesį.
– Bet ką tuomet mokytojas gali padaryti tokioje situacijoje?
– Kai vedžiau seminarus mokytojams, mes itin daug kalbėjomės apie santykius. Kartą viena mokytoja manę klausė, ką jai daryti, nes vaikai nuolat triukšmauja. Kalbėdama ji mosikavo rankomis taip, lyg brėždama sieną. Paklausiau jos, ką reiškia tas mosikavimas. Ir ji spontaniškai pripažino besijaučianti lyg stovėtų prieš narvą su žvėrimis: „Čia yra kaip grotos – ten yra jie, o čia esu aš“.
Jeigu mokytojas į mokinius žvelgia kaip į žvėris, ką jis gali padaryti? Žinoma, nieko. Jie ir elgiasi kaip gyvuliai. Pasiūliau jai mokinius išleisti iš to narvo. Tai gali skambėti kaip žaidimas. Tačiau kalba čia eina apie tai, kad norint vaikus mokyti abipusis pasitikėjimas yra būtinas.
Jeigu mokytojas į mokinius žvelgia kaip į žvėris, ką jis gali padaryti?
Gražiausia man būdavo matyti, kad mokytojai, tėvai ir mokytojai ima vienas su kitu bendrauti kaip žmonės su žmonėmis. Prisimenu, kartą visi šokome Penkių ritmų šokius. Iškart po šokio vienas mokinys visas euforijoje pasakė: „Chebra, mokytojai irgi žmonės!”
– Vadinasi, pats būtum už tai, kad svarbu ne bet kokia kaina siekti gerų akademinių rezultatų, bet pirmiausia reikia kurti gerus santykius?
– Taip, vienas iš svarbiausių dalykų yra kurti gerus santykius. Jei nėra pasitikėjimo atmosferos, mokiniai tiesiog atsiribos ir net negirdės, ką mokytojas šneka. Gal bauginant galima juos priversti „iškalti“, tačiau tokia atmintis bus tik trumpalaikė.
Gražiausia man būdavo matyti, kad mokytojai, tėvai ir mokytojai ima vienas su kitu bendrauti kaip žmonės su žmonėmis.
Antras labai svarbus dalykas – suvokti prasmę. Vaikai dažnai užduoda klausimą: „Kam man to reikės?” Tada išgirsta nieko nereiškiančias frazes: „Dėl bendro išsilavinimo”ar „Matematika lavina smegenis”. Tačiau tam, kad būtų noras mokytis, aš turiu žinoti, kaip tą panaudosiu. Pavyzdžiui, jei laikau egzaminą vairavimo teisėms gauti, akivaizdu, kad noriu važiuoti automobiliu. Tas motyvuoja. Tačiau jei žinau, kad mano smegenys lavinami, bet štai dabar mokymosi procesas man yra kančia?
– Bet ką siūlote daryti, jei pagal programą reikia tam tikrus dalykus išmokti, nors gal jie yra nei įdomūs, nei naudingi?
– Aš atsimenu, kaip kartą dukra grįžo iš mokyklos ir ėmė skųstis: „Man reikia išmokti 50 Afrikos sostinių. Kam man to reikia?” Atsakiau: „Tikrai tau to nereikia. Gali „pagūglinti“ ir sužinosi. Bet išmokti tau vis tiek reikia. Tai gal pažiūrim, kaip tu gali išmokt taip, kad dabar tau būtų malonu?“
Tą vakarą mes praleidome kartu, žaisdami atminties lavinimo žaidimus – jungdami žodžius su vaizdais. Prisikūrėme įvairiausių filmukų. Pavyzdžiui, iki šiol atsimenu, kad Vakarų Sacharos sostinė yra Al Ajunas. Ir iki šiol kai tai prisimenu, norisi šypsotis. O kokia su tuo susijusi istorija? Mes turėjome kaimyną, kurio pavardė buvo Namajunas. Įsivaizdavom vaizdą, kad jis eina Sacharoje, o jo namas rieda ir nuo jo tolsta į kitą pusę. Taigi, lieka tik Ajunas.
Taip. Dabar man yra 62-eji. Ir aš labai noriu mokytis.
– Turi galvoje, kad jei smagus pats procesas, tai jau savaime yra prasminga?
– Taip. Dabar man yra 62-eji. Ir aš labai noriu mokytis. Man tai yra didžiulis malonumas.
Ir aš noriu mokytis, tai man yra didžiulis malonumas.
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba
