Visgi dažniausiai kai iškyla klausimas, kurį anglų kalbos variantą geriau vartoti, pagrindinis pasirinkimas yra tarp britų anglų ir amerikiečių anglų. Ryškių skirtumų šie kalbos variantai neturi, teigia vertimų biuras „Ars libri“ ir pateikia patarimų, kurių, biuro nuomone, derėtų laikytis vartojant anglų britų ir anglų amerikiečių kalbas.
Nuoseklumo laikymasis
Naudinga prieš rašant rašinį, straipsnį ar panašiai, gerai pagalvoti, kurį anglų kalbos variantą norime vartoti, o tuomet svarbu laikytis nuoseklumo. Ši taisyklė galioja ir vertėjams ir redaktoriams. Tekstas parašytas varijuojant abiem kalbos variantams atrodys neprofesionaliai. Viešosioms kalboms galioja ta pati taisyklė. Sakytinė ar rašytinė kalba negali būti britiškos ir amerikietiškos anglų kalbos mišinys. Toks nenuoseklumas ne tik suklaidintų tuos, kuriems anglų kalba nėra gimtoji, bet ir pats kalbėtojas ar rašytojas pasirodytų nemokšiškas tiems, kurie variantų skirtumus žino. Ir jei jau buvo pasirinkta kalbėti britiškąją anglų kalbos versija, tuomet reikia užsitikrinti, kad ir tartis būtų britiška.
Apie nuoseklumą mokoma ir universitete. Visgi ne visiems studentams pavyksta likti nuosekliems kalbos atžvilgiu. Lietuvos universitetuose ir mokyklose mokomas britiškasis anglų kalbos variantas, o vakarų pasaulį, į kurį lygiuojamės ir mes, labiausiai veikia amerikietiška kultūra. Populiariausi filmai ir serialai yra kuriami Holivude. Taip pat ir kompiuteriniai žaidimai dažniausiai būna įgarsinami amerikiečių aktorių, kas daro įtaką tam, kokią leksiką žmonės įsisavina ir kokį tarimą jie perima. Britų tarimą ir leksiką daug lengviau įvaldyti, jei gyvenama pačioje Jungtinėje Karalystėje.
Kuris variantas „geresnis“?
Visuomenėje įsigalėjo nuomonė, kad britai savo variantą laiko geresniu, nes tai yra „taisyklingesnė“ anglų kalba, kuria kalba karalienė. Taip pat dauguma žodžių formų yra senovinės palyginus su amerikiečių anglų kalba. Rašyba sudėtingesnė ir mažiau panaši į tarimą. Galiausiai ir pats tarimas yra sudėtingesnis, dėl ko kalba atrodo turtingesnė ir panašesnė į aukštuomenės kalbą. Visgi amerikiečių anglų kalbos šalininkai turi savų argumentų, kodėl jų kalbos atmaina yra geresnė. Amerikiečių leksikografas Noah Webster manė, kad britiška anglų kalba nėra „gera“ dėl to, kad ji per daug sudėtinga. Dėl šios priežasties jis ir įvedė naujas rašybos taisykles amerikiečių anglų kalbai. Taip pat tuo metu amerikiečiai norėjo sieti save kaip įmanoma mažiau su britais. Keli ryškesni amerikiečių rašybos bruožai yra tie, kad, pavyzdžiui, britų anglų kalboje tai, kas tariama kaip „z“ rašoma, kaip „s“, o amerikiečių kalboje yra tendencija išlaikyti „z“ rašybą. Panašiai yra su „o“ garso rašyba, kuris atitinkamai rašomas „ou“ ir „o“. Taip pat amerikiečių anglų kaboje yra tendencija rečiau rašyti dvigubas raides. Pavyzdžiui, „travelling“ ir „traveling“. Vieniems dėl tokios rašybos amerikiečių anglų atrodo „normalesnė“, kitiems – kalba, kuria kalba tinginiai. Dėl to, galima tvirtinti, kad šis „gerumo“ vertinimas labai subjektyvus ir „geresnio“ varianto nėra.
Ką būtų galima patarti, norint kalbėti ir rašyti britiškai ar amerikietiškai?
Vertimas iš britų anglų į amerikiečių anglų ir atvirkščiai skamba keistai. Tai nėra atskiros kalbos ir jų nebūtų galima vadinti net tarmėmis. Neįmanoma, kad amerikietis nesuprastų, ką kalba britas ir atvirkščiai. Dėl to reikėtų kalbėti apie tai, kokios yra smulkmenos ruošiantis kalbėti ar rašyti kitu variantu, nei įprasta. Pirmas žingsnis būtų išsiaiškinti sinonimus. Yra tam tikros sąvokos, turinčios skirtingus terminus abiejuose kalbų variantuose. Pirmas pateiktas variantas yra britiškas, o antras – amerikietiškas. Pavyzdžiui, „sausainiai“ – „biscuits“ ir „cookies“, liftas – „lift“ ir „elevator“, butas – „flat“ ir „apartment“, sunkvežimis – „lorry“ ir „truck“. Taip pat verta panagrinėti ir gramatiką, kurioje irgi yra subtilių skirtumų. Pavyzdžiui, neturiu – „I haven’t got” ir „I don’t have, in hospital” ir „in the hospital, Jenny feels ill”. „She's eaten too much” ir „Jenny feels ill”. „She ate too much, at the weekend“ ir „on the weekend“. Dar vienas skirtumas yra tas, kad amerikiečių anglų rašyba yra paprastesnė už britų ir dažniau būna panašesnė į rašybą, pavyzdžiui, atsiprašyti – „apologise“ ir „apologize“, spalva – „colour“ ir „color“, viduriavimas – „diarrhoea“ ir „diarrhea“, centras – „centre“ ir „center“, leukemija – „leukaemia“ ir „leukemia“, estrogenas – „oestrogen“ ir „estrogen“. Jokiu būdu kalbant britišku variantu nereikėtų sakyti „wanna“, „gonna“ ir panašiai. Šie žodžiai yra ypač neformalūs ir sulauktų itin didelio britų pasmerkimo. Svarbiausia, jei yra ruošiamasi kalbėti viešai, ištreniruoti tarimą. Patartina klausyti kuo daugiau garso medžiagos, ypač jei ruošiamasi kalbėti britiškai. Tam puikiai tinka internete randama radijo stotis „BBC Radio 4“. Atitinkamai norint geriau pramokti amerikietišką tarimą, patartina klausyti „CNN“. Įvairiuose internetiniuose žodynuose taip pat galima rasti įrašytų palyginimų, kaip reikia tarti britiškai ir kaip reikia tarti amerikietiškai. Gali būti sunku pripratus prie vieno varianto, bet stengimasis išlaikyti vieną variantą yra sveikintinas, nes taip yra parodoma pagarba vienai ar kitai kultūrai ir tai tiesiog reiškia gerą kalbėtojo toną.
Kada ir kur vartoti kokį variantą?
Viskas priklauso nuo konteksto. Ar jūsų skaitytojai ar klausytojai yra britai ar amerikiečiai? Jei jie yra ne iš anglakalbių šalių, dėl varianto susitariama. Viena atmaina nėra geresnė už kitą ir atvirkščiai. Negalima rašyti angliškai nenusistačius, kuriuo variantu bus rašoma. Geras vertėjas visada pasiklaus, kokios anglų kalbos pageidauja užsakovas, o ne vers taip, kaip jam atrodo geriausia. Vertėjai nekuria naujo turinio, tačiau kuria naują formą, todėl jie turi teksto kūrimo principus išmanyti taip pat gerai, kaip ir rašytojai. Britų anglų kalbai pirmenybė teikiama oficialiuose susitikimuose, jei juose nėra amerikiečių. Europos Sąjungos teisės aktai irgi parašyti britiška anglų kalba, kas lemia skatinamumą vartoti būtent šį variantą Europoje. Svarbiausia, visada žinoti laiką ir vietą, ir sugebėti nustatyti, kada reikia kalbėti formaliai, o kada galima ir šiek tiek atsipalaiduoti ir užtikrinti, kad kalba visuomet būtų taisyklinga.