– Kaip manote, ar ne per dažnai sakoma, kad technologijos kenkia mūsų raštingumui?
– Pats klausimas, ar technologijos kenkia ar nekenkia mūsų raštingumui, yra ydingas. Technologijos šiandien yra viena iš raštingumo sudedamųjų dalių, kitaip ir būti negali. Jei nėra technologijų, žmogus raštingas būti negali. Šiandien galima vaiką dešimt metų per lietuvių kalbos pamokas dresuoti rašyti nosinę ant „ą“ raidės, bet aš puikiai žinau, kad pirmokas ar antrokas, puikiai įvaldęs įvairius šablonus ir vadinamąjį spellingą [mokėjimą paraidžiui pasakyti žodį – LRT.lt], parašys geresnį rašinį už tą dešimt metų besikamavusį dvyliktoką, nesinaudojantį technologijomis.
Manau, kad visiškai nereikia priešinti šių dalykų. Reikia atkreipti dėmesį į žmonijos raidą, kuri, atmetant tam tikrus etapus (pavyzdžiui, akmens amžių), yra perėjusi tris etapus, susijusius su raštingumu. Pirmiausia buvo žodžio žmonija. Vėliau – knygos žmonija. O šiandien ji tampa vaizdo žmonija.
Galima girdėti pasakymų, kad vaikas neparašo nosinės raidės, bet tai nėra pagrindiniai raštingumo kriterijai. Su žąsies plunksna šiandien nė vienas nemokame rašyti, juolabiau – stiliais į vaškines lenteles. Ar mūsų protėviai ims verkti, kad esame neraštingi? Nieko panašaus, technologijos šiandien yra raštingumo dalis ir mokiniai privalo jas išmanyti, nori to ar nenori.
– Ar sąvoka „informacinis raštingumas“ yra ta, kurią girdėsime vis dažniau ir dažniau?
– Norėčiau paminėti Ekonominio ir socialinio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacijos vykdomą tarptautinį penkiolikmečių tyrimą, kuris vadinasi PISA (Programme for International Student Assessment). Ten, mano nuomone, apimamas tikrasis raštingumas.
Tyrime tikrinami skaitymo, matematiniai ir gamtamoksliniai gebėjimai. Čia įtraukiami įrankiai – gebėjimas tai atlikti šiuolaikinėmis priemonėmis. Siaurasis raštingumas jau atgyvenęs ir pasenęs, kalbėti apie jį neverta. Šiandien kuriasi naujas raštingumas.
Kiek antikos kultūros turi išmanyti raštingas žmogus? Apie tai galima daug ir įvairiai svarstyti. Tačiau iki 10–12 klasės su ja nesusiduriame, bet šiandien penktokas, o gal net penkiametis žino visą argonautų istoriją – iš žaidimų, pieštų vaizdelių. Mes vaikystėje to nežinojome. Kyla klausimas, ar jie raštingi? Žinoma, raštingi. Ar perskaitė nors vieną knygą? Neperskaitė.
Taigi viskas kinta ir turime prie to taikytis. Mokykla taip pat turi keistis. Bet yra didesnė bėda – mokykla gal ir pasiryžusi keistis, bet tai ne visuomet leidžia ekonominės sąlygos. Juk norint susieti mūsų įprastąjį raštingumą su technologiniu raštingumu reikia investicijų. Taip pat yra šioks toks ministerijos nepalankumas. Sakoma, kad formuojamos naujos programos, bet, kai žiūriu į tai iš šalies ir stebiu konkrečius veiksmus, atrodo, kad einama ne šia kryptimi.
– Ko labiausiai reikia, kad būtume raštingi ne siaurąja, o plačiąja prasme?
– Norėdami būti raštingi plačiąja prasme neturime užsidaryti nuo pasaulio. Turime suvokti, kad šiandien daug kas yra kitaip, nei buvo mūsų tėvų, senelių, o gal mūsų pačių jaunystės laikais. Į tai reikia orientuotis. Nuo technologijų nepabėgsime, o jos nėra nei blogos, nei geros. Nuo kanono taip pat nepabėgsime, jis susiformavo per tūkstantmečius, privalome jį išmanyti. Kokiu būdu tai pasieksime – antraeilis klausimas.
