Skubu žiūrėti, kaip atrodo tos baisios pedagogės ir jų megzti sijonai, galų gale, kaip atrodo tos lentelės, nuo kurių minėtosios lituanistės negali akių atitraukti, nes savo galva mąstyti, žinia, nesugeba. Skubu įnešti šviežio oro į tą pridvisusią erčią, kur gaivaus vandens seniai nebėr.
Nuskubu. Megztų sijonų nėra, bet gal dėl to, kad vasara. Pagiežos nesijaučia, bet gal dar bus. Gaivaus oro lyg netrūksta. Laukiu... Pralaukusi keturias dienas, nieko panašaus nesulaukiu. Priešingai: susiduriu su profesionalų komanda, dirbančia atostogų metu (sic!) beveik be pertraukų tam, kad kuo teisingiau, objektyviau ir adekvačiau įvertintų moksleivių rašinius. Žmonėmis, kurie neretai stengiasi net iš po absurdo sluoksnių ištraukti kažką svaraus, bando pernelyg griežtai nereaguoti į klišes, kūrinių siužetų iškraipymus, į „XVIII a. dramaturgą Baranauską, kuris, jei prisikeltų, iškart eitų atgal į kapą“ ar į „Mykoliuką, kuris vedė Geišą“ (primenu primiršusiems: Dėdėse ir dėdienėse Mykoliuko nusižiūrėtoji Severija išteka už Rapolo Geišės). Čia nosis į tekstus subedę pluša specialistai, kurie, vos ką tik turėję tokį siaurą akiratį, dabar sužino, kad „Lietuvai praeitis pakenkė ne tik fiziškai, bet ir morališkai“, kad yra toks lietuvių rašytojas Juozaputis (t.y. Juozas Aputis) bei išgirsta, kad „koncentracijos stovyklų nebėra, todėl ironija beveik išnykusi“. Ir taip toliau.
Aš mačiau tik žmones, tarytum vandens lašo dykumoje ištroškusius originalesnio rašinio, originalesnės minties, savarankiško samprotavimo ar savitos interpretacijos.
Nenoriu pasakyti, kad visi vertintojai – tobuli, o Lietuvoje nėra mąstančių jaunuolių. Anaiptol, nes tobulas gali būti tik eilėraštis, o mąstančių jaunuolių daug. Visur, kur tik tu eitum, išgirsi, kad originaliai protaujantys abiturientai yra labiausiai iš visų žlugdomi, mat vertintojai akių negali pakelti nuo lentelių, liepiančių laikytis tik tokio, o ne kitokio šablono. Tai – tikra legenda, neaišku kada atsiradusi, kieno paskleista ir dėl kokios priežasties gaji. Aš mačiau tik žmones, tarytum vandens lašo dykumoje ištroškusius originalesnio rašinio, originalesnės minties, savarankiško samprotavimo ar savitos interpretacijos. Per šias dienas nepastebėjau nė vieno vertintojo, kuris remtųsi tomis lentelėmis su pavyzdžiais, nes jiems to nereikia. Nes jie, kaip man pasirodė, yra tiesiog profesionalūs lituanistai, be jokių paruoštukų pastebintys skyrybos, rašybos, logikos, raiškos ir kitokias klaidas bei sykiu unikalų, įdomų samprotavimą.
Aišku, visi žinome, kaip ten būna su nuodėmėmis ir akmenimis. Neabejoju, kad yra buvę, esama ir bus ne visuomet adekvačių įvertinimų. Žmogiškasis faktorius neišnyks, kad ir kaip norėtume. Abiturientai mėgsta cituoti sentencijas, tad ir aš pacituosiu: „Errare humanum est“. Todėl gerai, kad mokiniai turi teisę abejoti, prašyti kito vertintojo. Būtent dėl to dirba apeliacinė komisija. Savo ruožtu, nenoriu ir neketinu ginti to, ko nemačiau. Neketinu ginti visų vertintojų, kurių nepažįstu. Bet galiu pabūti mitų griovėja pasiremdama tuo, ką mačiau. Boba vienaakė sakė: jei tau kilmė nesvarbi, bet rašinyje klausta, kodėl žmogui svarbi jo kilmė (t. y. ne „ar svarbi?“), o tu ėmei ir nemelavai, parašei, kad gal kitiems ir svarbi, o tau ne, tai esi pasmerktas – neišlaikymas garantuotas. Kita boba vienaakė sakė: jei netyčia susimaišęs parašei ne visai tikslią autoriaus pavardę, gali jau krautis lagaminus – Lietuvai esi nereikalingas. Tai legendos, kažkokios kolektyvinės hipotezės, kaip sugedęs telefonas nuvilnijusios ir imtos laikyti aksiomomis. Po truputį ir visi pradedame galvoti, kad per VBE (valstybinius brandos egzaminus) raudonais rašikliais ginkluotų aštriadančių lituanistų būriai kyla į kovą su beginkliais mokiniais. Todėl, nepaisant to, kad nepažįstu visų vertintojų ir galvoje nenustoja suktis tas pats „errare“ bei nuodėmės ir akmenys, jaučiuosi privalanti informuoti: pastebėjau tik priešingus dalykus.
Žinoma, pati atsiskaitymo forma ir jos vertinimo normos – kitas klausimas. Nors vertinant rašinių turinį vadovaujamasi gana aiškiu taškų skaičiavimo būdu, leidžiančiu paklaidą, bet tikrai ne bet ką bet kaip traktuoti, o tekstus skaito ir „sankcionuoja“ ne vienas vertintojas, man nuolat kirba mintis: ar būtent tokio tipo rašinys yra tinkamiausia (ir objektyviausia) galutinė lietuvių kalbos ir literatūros dalyko patikra?
To šiame samprotavimo rašinyje nesvarstysiu, nesvarstysiu ir temų formuluočių – apie tai reikėtų diskutuoti atskirai, be to, šie aspektai nepriklauso nuo vertintojų ir nieko nepasako apie jų protines išgales. Ir abiturientai, ir vertintojai yra sistemos, kurios nekūrė nei vieni, nei kiti, dalis. O visos sistemos ginti ar teisinti nenoriu. Pavyzdžiui, man labai gaila vaikų, kurie, regis, raštingi, bet visai nesuprato rašinio temos ir, kaip tame sename anekdote, užuot pasakoję apie peles, parašė apie jų bijantį dramblį. Ir neišlaikė.
Remiantis vertinimo normomis, parašęs ne ta tema išsyk neišlaikai. Taip pat gali būti, kad esi visai raštingas, bet egzamino išlaikyti nepavyko, nes savo tekste nesirėmei nė vienu privalomu autoriumi. Tai du skaudžiausi atvejai. Antra vertus, kaip supratau, šios dvi egzamino sąlygos – būtina pataikyti į temą ir remtis bent vienu nurodytu programiniu autoriumi – leidžia apsidrausti nuo piktnaudžiavimo. Įsivaizduokime, kad visi išlaikytų parašę neblogus tekstus visai kitomis temomis. Ar tai nereiškia, kad tuomet neretas tiesiog mintinai išmoktų kelis rašinėlius bet kokia tema, o atėjęs į egzaminą juos išrašytų iš atminties? Arba, jei iš tiesų nesiremiama jokiu kūriniu, ar gali būti išlaikytas kalbos ir literatūros egzaminas? Taigi man rūpi pasakyti, kad žmogus žmogui ne vilkas, kad šie atvejai nėra joks vertintojo piktavališkumas. Toks žinojimas, bent man, nors akimirkai suteikia ramybę.
Antra vertus, juk ir valstybiniai egzaminai nėra visiems būtini, juk ir universitetai ne visiems reikalingi – ar vis dėlto visiems?
Pabaigdama norėčiau pakomentuoti dar vieną legenda virstantį, bet, manding, jokia logika nepagrįstą argumentą: anglų kalbos egzamino rezultatai geresni, vadinasi, Lietuvoje mokiniai geriau moka anglų nei lietuvių kalbą. Kadangi šie egzaminai absoliučiai priešingi savo struktūra ir tikrina visai skirtingas kompetencijas, jų lyginti tiesiog negalima. Anglų k. egzaminas – tipinis užsienio kalbos žinių patikrinimas, kurio tikslas yra įvertinti, kokiu lygiu išmokta užsienio kalba (rašymas, skaitymas, klausymas, kalbėjimas – komunikacijai būtini įgūdžiai). Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas – ne tik gramatikos, rašybos, skyrybos patikra, bet minčių raiškos BEI literatūros egzaminas, kitaip sakant, kompleksiškas ne vieno gimtosios kalbos lygmens patikrinimas, neklausiant, ar mokinys supranta, kas jam yra sakoma lietuviškai ar ką reiškia vienas ar kitas lietuvių kalbos žodis.
Taigi šis lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas nėra lengvas. Gal net reikėtų sakyti – jis sunkus. Nes dabartinė atsiskaitymo forma (kurią, pasikartosiu, galima ir verta kvestionuoti) – samprotaujamasis arba literatūrinis rašinys – reikalauja ne tiesiog imti ir rašyti, bet mąstymo, brandos, literatūrinio ir kultūrinio išprusimo. Antra vertus, juk ir valstybiniai egzaminai nėra visiems būtini, juk ir universitetai ne visiems reikalingi – ar vis dėlto visiems?Kartkartėmis (gerokai dažniau, nei norėčiau), kai susiduriu su tokiais humanitarinių mokslų studentais, kurių kultūrinis išprusimas – tabula rasa, samprotauju: duokdie, ne visiems.
Autorė yra pasirašiusi su Nacionaliniu egzaminų centru konfidencialumo sutartį, todėl tekstas publikuojamas anonimiškai
