15min.lt kalbina Vilniaus dailės akademijos (VDA) absolventę, meno kritikę Jolantą Marcišauskytę-Jurašienę ir VDA Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėją, menotyrininkę Agnę Narušytę
– Kas yra menotyrininkas? Kokia jo vieta rimtųjų profesijų (gydytojo, inžinieriaus ir kt.) sąraše ir vaidmuo visuomenėje?
– J.Marcišauskytė-Jurašienė: Manau, kad šiandien hierarchiško požiūrio į profesijas (priskiriamas intelektualioms ir ne) laikosi vis mažesnė dalis jaunų žmonių.
Nors, žiūrint į istoriją, galima sakyti, jog iki XX a. menotyrininko veikla buvo išimtinai „aristokratiška“, neatsiejama nuo kolekcionavimo aistros, didelių investicijų, dinastijų.
Dabar menotyra vis dar reta specialybė (nors šią studijų kryptį renkasi vis daugiau žmonių). Daugumai ji vis dar nelabai ką sako. Neretai išgirstu: „Tai turbūt tu prie meno“ arba „Tai turbūt gražiai pieši“, o kaip tam tikrą tyrinėjimų sritį kai kuriems vis dar sunkoka suvokti.
Be to, menotyra dar skyla į skirtingas sritis: dailėtyrą, dailės istoriją ir dailės kritiką. Neretai prie šios triados dar prisideda ir kuratorystė, kuri neatsiejama nuo meno pasaulio ir jo refleksijų. Taigi tuo vienu žodžiu dažnai apibūdinama labai daug skirtingų veiklų.
Tai įdomi profesija, reikalaujanti tam tikro gyvenimo būdo. Būtinas nuolatinis dalyvavimas, negali tiesiog atsėdėti nuo 9 iki 18 val. ir grįžęs namo viską pamiršti. Pati nelaikau savęs menotyrininke. Man priimtinesnis rašytojo apie meną vaidmuo [red. Art writer], kuris pasižymi neapibrėžtumu ir galimybe nuolatos keistis priklausomai nuo situacijos.
– Ar pasirinkdama menotyros krypties studijas jautei spaudimą iš šeimos ar draugų?
– J.Marcišauskytė-Jurašienė: Pasirinkdama studijas spaudimo nejaučiau jokio, nors niekas (o ir aš pati) iki galo nesuprato, kas tai per sritis, ir kur paskui įgytas žinias bus galima pritaikyti praktiniame gyvenime. Kartais išgirsdavau abejonių, ar pavyks rasti darbą. Tačiau pati degiau ambicija, užsispyrimu ir smalsumu, tad į nieką nekreipiau didelio dėmesio.
– Ką veikei po šių studijų? Ar pavyko realizuoti save darbuose?
Tai įdomi profesija, reikalaujanti tam tikro gyvenimo būdo. Būtinas nuolatinis dalyvavimas
– J.Marcišauskytė-Jurašienė: Dar studijų metais pradėjau bendradarbiauti kultūrinėje spaudoje, rašydama parodų recenzijas, aptardama kūrinius.
Vėliau pradėjau kuruoti menininkų parodas galerijoje „Vartai“, su kuria bendradarbiaujame iki šiol. Kartu su kolegėmis esame kuravusios ne vieną parodą ir įgyvendinusios ne vieną individualų, nepriklausomą meninį projektą.
Baigusi studijas, buvau pakviesta dirbti Modernaus meno centre, kuriame man teko galimybė išleisti knygą „Vilniaus skulptūrų kelias“ bei bendradarbiauti rengiant Alfonso Andriuškevičiaus atsiminimų knygą „Pro A.A. prizmę“. Taip pat kurį laiką teko ir dėstytojauti. Idėjų savirealizacijai netrūksta ir dabar.
– Nekorektiškas klausimas: ar turite, iš ko pragyventi?
– J.Marcišauskytė-Jurašienė: Taip. Nors viena mano dėstytoja kadaise juokaudama buvo įspėjusi, jog geriausia yra susirasti vyrą prie pinigo, tada hobiui (menotyrai) liks daugiau laisvės ir galimybių. Nes tai tikrai nėra „soti“ sritis.
– Švietimo, aukštojo mokslo ir mokslo žurnalo „Veidas“ duomenimis, daugiausia bedarbių baigė Vilniaus dailės akademiją (VDA). Kaip pamatuojami menininkų nedarbo rodikliai? Ir ar jie adekvatūs?
– A.Narušytė: Esu dalyvausi fotografijos ir medijos meno katedros savianalizės veikloje, t.y. katedros, kuri ruošia menininkus, ir žinau, kad jų absolventai nėra bedarbiai: dirba firmose, kurioms reikia fotografų, reklamos agentūrose, kai kurie yra įkūrę savo verslą.
Nepriklausomas menininkas, jeigu jis dalyvauja parodose ir yra matomas visuomenei, nebūtinai turi tarnauti įstaigai, kad jį vertintum kaip turintį ar neturintį darbo.
Dalis veikia kaip nepriklausomi menininkai: pragyvena iš rezidencijų, parodų, stipendijų ir t.t. Nepriklausomas menininkas, jeigu jis dalyvauja parodose ir yra matomas visuomenei, nebūtinai turi tarnauti įstaigai, kad jį vertintum kaip turintį ar neturintį darbo.
Menininko rengimo tikslas – parengti menininką, kuris bus žinomas pasaulyje, o ne firmos darbuotoją. Dėl to matuodami įsidarbinimo rodiklius negalima taikyti tokių pačių kriterijų, kokius taikome mokslininkui, kuris dažniausiai dirba kokioje nors institucijoje. Menininkas dažnai nepriklauso jokiai institucijai.
Kalbant apie menotyros studijų programas, tarptautinių akreditacijos procesų metu esame surinkome informaciją apie savo absolventus. Nepatikėsite! Visi jie turi darbą, dauguma turi darbą susijusią su specialybe. (juokiasi) Seniau baigę absolventai jau yra pasiekę tam tikrų aukštumų, pavyzdžiui, tapę rašytojais, kaip kad Kristina Sabaliauskaitė.
Mūsų absolventai dirba kultūros institutuose, ministerijose, Šiuolaikiniame meno centre (ŠMM), Nacionalinėje dailės galerijoje, komercinėse galerijose, Modernaus meno centre, kultūros leidiniuose. Pavyzdžiui, pernai baigusi menotyrininkė vadovauja leidiniui, kuris apžvelgia visų trijų Baltijos šalių meną. Beje, su šia absolvente mūsų katedra yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį: mūsų studentai šiame leidinyje atliks praktiką,
Dalis mūsų menotyrininkų tęsia studijas pas mus ar užsienio universitetuose, tampa mokslininkais, dirba kultūros tyrinimų institutuose, patys dėsto ir t.t. Mūsų programa tikrai yra tokia, kad pabaigę studijas absolventai gali surasti darbo.
– Galbūt įspūdis, jog mūsų meno ir kultūros žmonės neturi darbo, kyla iš to, kad apie juos viešojoje erdvėje mažai girdime? Arba jie mažai reiškiasi?
– A.Narušytė: Reikėtų šioje vietoje išskirti menininkus ir menotyrininkus. Menininkas turi tapti žinomu, jeigu jis reiškiasi kaip menininkas. Tuo tarpu būti geru menotyrininku, aukšto lygio profesionalu – anaiptol nereiškia būti žinomu žmogumi.
Jeigu menotyrininkas dirba muziejuje, tyrinėja kolekciją, ją saugo, rūpinasi jos sklaida (ir jeigu muziejus yra specializuotas) – to muziejaus objektas nebūtinai priklauso viešojo intereso sferai.
Reikėtų šioje vietoje išskirti menininkus ir menotyrininkus. Menininkas turi tapti žinomu, jeigu jis reiškiasi kaip menininkas. Tuo tarpu būti geru menotyrininku, aukšto lygio profesionalu – anaiptol nereiškia būti žinomu žmogumi
Tarkime, visi žinome „Madam Tiuso“ vaškinių figūrų muziejų Londone, bet šiame mieste yra pilna muziejų, apie kuriuos nežino masės, nors jie ir vertingi, saugo istorijos dalį, eksponuoja, tyrinėja.
Aišku, muziejai Londone susilaukia didesnio populiarumo nei, tarkime, Lietuvoje, bet tai yra muziejų, o ne akademijos ar švietimo institucijų problema.
Kad menotyrininkas taptų žinomas, turi praeiti daug metų, ir jis turi padirbėti gerokai savo srityje, sukaupti simbolinį kapitalą. Pavyzdžiui, Jolita Mulevičiūtė yra parašiusi dvi fundamentalias knygas apie vizualiąją kultūrą: vieną apie tarpukario Lietuvos dailę, kitą apie XIX dailę ir fotografiją.
Tie, kurie domisi ir tyrinėja šią sritį, šiandien remiasi jos knygomis. Tačiau apie tokias specializuotas knygas tie, kurie nesidomi menu ir vizualia kultūra profesionaliai, niekada, galbūt, ir nesužinos.
Dar vienas geras pavyzdys – mūsų katedros dėstytoja Giedrė Mickūnaitė. Ji tyrinėja Lietuvos viduramžius ir yra parašiusi knygą apie Vytautą Didįjį, kurią išleido užsienio šalių leidyklos. Ši dėstytoja dabar dvejiems metam išvyksta dirbti į Oksfordo universitetą. Nors apie ją, galbūt, nežino plačioji visuomenė, bet mokslininkų bendruomenė ją žino puikiausiai. Mokslininkui svarbiausia, jog jį pripažintų mokslininkų bendruomenė.
Žinoma, problema yra ir ta, kad mūsų visuomenė nelabai domisi kultūra. Turime tik vieną kultūrai skirtą kanalą (ir tai – antrą), kultūros žinios – menkos. Vis dar neturime žiniasklaidos, kuri palaikytų žinojimo apie kultūrą lygį. Liūdna. Mes patys nežinome, kokių didžių darbų nuveikia mūsų kultūros ir mokslo žmonės. Nors juos ir pripažįsta tarptautinė bendruomenė.
