Diskusijos dalyviai: diskusijos moderatorė – VDU Menų fakulteto profesorė Rasa Žukienė; Erika Drungytė – poetė, literatūrologė, kultūros žurnalo „Nemunas“ vyriausia redaktorė; Vaida Stepanovaitė – kultūros operatorė, meno vadybininkė, projektų erdvės „Kabinetas“ įsteigėja; Agnius Jankevičius – režisierius, meninio sindikato ,,Bad Rabbits“ įkūrėjas; Rolandas Rimkūnas – VDA profesorius, menininkas, dirbantis estampo ir grafinio dizaino srityje.
Rasa Žukienė (R.Ž.): Šiais laikais meno aiškinimas įgavo labai įvairias formas. Ilgą laiką egzistavo menininkai ir meno kritikai: užtekdavo vienam kurti, kitam diagnozuoti. Šiandien tai yra platesnis dalykas, atsirado nauji visuomenės poreikiai – supažindinti, paaiškinti, sudominti, kurti menininko sėkmės istorijas ir t.t. Atsiranda ne tik meno kritikas, bet ir meno mediatorius bei daugybė kitų meno lauko veikėjų. Santykiai tarp jų ir menininkų dažnai būna sudėtingi. Koks Jūsų santykis su tekstais, kuriuos randat apie savo kūrinius?
Rolandas Rimkūnas (R.R.): Man jie svarbūs. Tam tikrais atvejais tai galima būtų vadinti ir bendraautorystė: tu užsiimi menine veikla, kažkas kitas rašo ir atsiranda platesnis idėjų, kažkokių siekinių perteikimas. Teksto žmonės man yra svarbūs. Pavyzdžiui, Kęstutis Šapoka, Odeta Žukauskienė. Man aktualu, ką jie mąsto, rašo, kaip ir tai, kad kritikai mane vertintų konstruktyviai, nes jeigu jie rašys tik teigiamai, kažkas bus netikra.
R.Ž. Bet tekstai yra toks dalykas, kad vienus jie gali padaryti laimingus, kitus – sudirginti. Kaip jūs reaguojate?
Agnius Jankevičius (A. J.): Kai buvau jaunesnis, tik baigęs studijas, santykis buvo jautrus. Bet šiandien, pasikeitus situacijai, tapo populiaru kalbėti apie virtualias bendruomenes. Mano nuomone, teatro srityje aktoriai, režisieriai, kritikai, teatrologai skrieja absoliučiai skirtingose orbitose. Tai skirtingi barai. Prieš kurį laiką, aš labai rimtai galvojau apie tai, kuo mes iš viso susiję, ką čia vaidinam vienas prieš kitą, ką žaidžiam? Paskui pradėjau galvoti ir taip manau iki šiol, kad, tiesą pasakius, aš nepasikliauju niekuo, išskyrus savo sąžinę.
R.Ž. Ar kritikų sąžinė Jums nekelia pasitikėjimo?
A.J. Ne, nekelia. Aš apie viską galvoju labai paprastai. Pavyzdžiui, susitinka dviejų profesijų atstovai, kurie turi kažkokią bendrą problemą. Ir jeigu ji yra iš tikrųjų, jie yra suinteresuoti ją išspręsti, o ne įrodyti, kas aš esu.
R.Ž. Šiais laikais yra nemažai tekstų, kurie nenukreipti į meno kūrinį arba kūrėją, o jų objektas yra pati kritika. Paprastai sakant, kritikas rašo meno kūrinį, atsispirdamas nuo menininko sukurto kūrinio. Man atrodo, kad šios pozicijos labiausiai nenori suprasti kūrėjai, kurie galvoja, kad menotyrininkas visada eina paskui.
Erika Drungytė (E.D.): Aš nesutinku. Puikiai žinom, kaip vyksta kaita istoriniame laike, kaip atsiranda nauji dalykai ir kaip jie pradeda naują epochą, stilių, žanrą. Dabar esame tokioje keistoje situacijoje, kada yra šioks toks pasimetimas, nes nėra griežtų ribų, rėmų. Vietoje to yra tarpdisciplininis menų santykiavimas, kuris viena vertus reiškia, kad yra bendroji kūryba, kur vyksta vienas bendras kūrimo procesas: kritikas, kaip sakote, turi sukurti meninį tekstą, o žiūrovas – pasikrauti, priimti dalį meno į save ir išėjęs vėl komunikuoti. Kita vertus, egzistuoja situacijos, kai kritikos darbai yra rašomi dėl pačios kritikos ir mokslinius darbus skaito tik mokslininkai. Eilinis žmogus to darbo perskaityti negali ir, tiesą sakant, jam, kaip ir menininkui, tai visiškai neįdomu. Tokie darbai rašomi tik dėl akademinio laipsnio: darbai sau, menas sau, bendruomenė sau. Šitas nekomunikavimas, pripažinkim, vis dar tebeegzistuoja.
Birutė Letukaitė (B. L.): Mintis, kad kritikas tekstą rašo kaip meno darbą, man atrodo visiškai neteisinga. Daugumoje straipsnių tu matai žmogų, kuris per savo tekstą stengiasi atskleisti visas savo turimas žinias. Būna atvejų, kai jis net nepradeda nagrinėti kūrinio, o tik įvairiais aspektais rodo savo erudiciją. Nors kritikos užduotis turėtų būti padėti būsimam žiūrovui vaikščioti kūrinių keliais, padėti jam susivokti.
R.Ž. Bet ar blogai, kad specialistas turi žinių? Ar jis turi pasilaikykit tas žinias sau? Žinios yra reikalingos, tik, tikriausiai, yra svarbu, kaip jas išdėstyti, pateikti?
Vaida Stepanovaitė (V.S): Manau, kad nesutarimai kyla todėl, kad mes neapsibrėžiam, apie kokius tekstus kalbam. Vieni kalba apie apžvalgas, kurios skirtos paaiškinti, kas vyko, vaidino ir pan. Kiti, apie monografijas, kurios skirtos mokslo bendruomenei, recenzijas ir skirtingus žiniasklaidos kanalus. Dar kiti – apie meno mediaciją, kuri siekia ištransliuoti mintį per tam tikrą tekstą tam tikrai auditorijai. Mes negalime visų šitų tekstų vertinti pagal tuos pačius kriterijus. Svarbu apsibrėžti, kokią funkciją turi atlikti tas tekstas.
E.D. Diskusijos klausimas – ar reikia aiškinti meną? Kam aiškinti? Jeigu akademikas aiškina akademikui, tai viena situacija, jeigu menininkas menininkui – kita. Bet jeigu mes aiškinam meną meno vartotojui ir norim to meno vartotojų kuo daugiau, tai mūsų kalba turi būti tokia, kokia mes kalbamės kasdienybėje. Mes turim puikių kodų, kad būtume pakankamai intelektualūs, bet ir išlaikytume šou elementą kalboje tam, kad pritrauktume ir parodytume norimus meno aspektus. Kalba, kuria aš kreipiuosi į eilinį žmogų, į vartotoją, turėtų būti keičiama. Menas gali būti apipasakojamas, rodomas, čiupinėjamas. Galimos įvairios formos. Juk turint daug žinių galima pasakoti integruotai, cituojant kitus tekstus, bet tuo pačiu suprantamai. Čia ir yra svarbiausias klausimas.
V.S. Bet mes turime žinot savo auditoriją. Be to, o kas yra meno vartotojas? Ar kitas menininkas nėra tas pats meno vartotojas? Jeigu tekstas yra skirtas visiems, tai reiškia niekam. Auditorijų yra žymiai daugiau ir su įvairiais išsilavinimo lygiais.
R.Ž. Mūsų spaudoje – begalė pristatomojo pobūdžio tekstų. Tai yra nuobodu. Jie nors kiek labiau įsigilinusiam į meno sferą žmogui nieko neduoda. Dėl to norisi, kad tekstas būtų ir kūrybiškas. Juk tekstai apie meną tikriausiai turėtų skatinti kažkokį kūrybinį pradą žmoguje?
V.S. Taip, vertingas tas tekstas, kuris suteikia papildomo konteksto. Gal nebuvai kokioje nors parodoje, bet tau staiga atveria, kad kažkada buvo panaši paroda, gal prieš dešimtmetį. Nebūdamas menotyrininkas, to nesužinotum. Kai skaitai gerą recenziją, aplanko tas malonus atradimo džiaugsmas. Gerai, jeigu ir paties kritiko erudicija ten jaučiama, jeigu tau leidžia atrasti dar daugiau.
R.Ž. Šiuolaikinis menas yra idėjų menas arba idėjų žaidimas, o tai daliai žmonių yra nepriimtina ar neįdomu. Žiūrovai jau yra išmokę suprasti, kaip atrodo modernizmas: potėpiai, gestai, koloritai, erdvės ir t.t. Bet dabar vietoje to jiems siūloma mąstyti, analizuoti, žaisti prasmėmis. Menas dažnai siejamas ir su laisvalaikiu, atsipalaidavimu.
E.D. Dėl išplaukusių ribų, tam tikrų suskirstymo, mes pamirštame, kad menas turi daugybę funkcijų ir jos visos yra galimos – estetinė, žaidybinė, socialinė. Dabar menas atveria daugybę dalykų ir dažnai kyla supratimo ir nesupratimo konfliktas tarp kartų, kurios vertina, turi savus lūkesčius.
Jeigu pradėjome kalbą, ar reikia meną aiškinti, gal reikia pagalvoti ir apie to subjekto, kuris tą meną priima poziciją: kiek jo vidus yra pilnas, kiek jis gali manipuliuoti istoriniais artefaktais ir suvokti šiuolaikinę erdvę, ar jis tik pradėjo domėtis meno lauko, ar jau turi pakankamai žinių šioje srityje.
B.L. Galiu pasidalinti vienu pavyzdžiu. Prieš keletą metų patekau į vieną iš „Kauno bienalės“ parodų, kur Virginija Vitkienė vedė ekskursiją po galeriją. Ėjome prie kiekvieno eksponato ir ji apie kiekvieną jų išsamiai pasakodavo, atverdama tokius klodus, kad aš, neįsigilinus į tą sritį, net nebūčiau supratusi, į kurią pusę man kreipti savo mintis. Po šios ekskursijos supratau, kad jeigu tu papuoli į visiškai kitą sritį, tai tokios edukacijos tau atveria kelius, kuriais tu paskui gali žygiuoti. Aš už tokį meno aiškinimą.
V.S. Neretai būna, kad ateina žmonės į galeriją ir klausia: „Kaip aš turėčiau suprasti šią parodą? Ar teisingai supratau kūrinio prasmę?“ ir pan. Tokiu atveju reikia ne aiškinti, o pasakoti. Pasakoti apie menininką, apie kontekstus, taip nepaliekant tik vieno žiūros taško. O ir patys menininkai nenori, kad jų kūrinys būtų suvokiamas vienakryptiškai.
R.R. Menas kuriamas žmonėms, todėl jis turėtų būti pilnavertiškai grąžinamas ir į mokyklas, kur neturėtų būti vertinamas balais. Žmonės turėtų išmokti kurti, būti kūrėjais ir tuo pačiu vartotojais. Meną reikėtų suvokti kaip savo būties ir savasties dalį.
Vaida Milkova: Žiniasklaidos priemonėse yra gausu savireklamos, viešųjų ryšių tekstų – visi žvaigždės, genijai ir jų kūryba tiesiog nuostabi. Todėl grįžtant prie diskusijos temos, manau, būtų svarbu susitarti dėl terminų. Gal būtų aiškiau, jeigu kalbėtume konkrečiais pavyzdžiais. Teatro srityje tokiu pavyzdžiu galėtų būti Romeo Castelluci kūrinys „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Nors Lietuvos publika dar net buvo mačiusi pastatymo, bet viešoje erdvėje jau buvo pradėta formuoti nuomonė, koks tai yra blogas spektaklis. Dailės srityje, kaip pavyzdį galėčiau įvardinti būti Evaldo Janso performansą su ėriuku, kurį sustabdė gyvūnų teisių gynėjai. Daugelis kvestionavo, jei dėl meno yra aukojami gyvūnai, tai gal netrukus bus pradėti aukoti ir žmonės? Visgi, tam tikros ribos egzistuoja. Dar vienas įdomus kūrinys, kurį pamačiau „Kauno bienalėje“, buvo italų menininkės Silvia Giambrone nufilmuotas performanas, kurio metu moteris sau prie kūno prisisiuvo apykaklę. Jį buvo galima suprasti labai primityviai, paprastai, bet perskaičius aprašymą supranti, kad menininkė kalbėjo apie rėmus, į kuriuos esame įspraudžiami ir kurie kartais gali būti labai skausmingi.
R.Ž. Jūs iškėlėte aktualius klausimus apie šiuolaikinio meno etiką, tačiau čia jau galėtų būti kita diskusija. Man atrodo, šio susitikimo metu susitarėme, kad meno pristatymas turėtų būti labiau niuansuotas, pritaikytas skirtingoms auditorijoms, atitikti leidinio ar renginio pobūdį. Manau, kad išryškėjo vieninga visų dalyvavusių nuomonė, jog kultūra, menas šiais laikais yra sudėtingi, nevienaprasmiai reiškiniai, o publika, juos stebėdama, nevisada jaučiasi tvirtai. Todėl reikalingi profesionalūs meno žinovai, kurie galėtų paaiškinti, užvesti ant tam tikro kelio, kuriuo einant atsirastų patyrimas, suvokimas.
