Neįgyvendinta svajonė atvėrė duris naujam pomėgiui
Archeologas prasitaria, kad išties jis turėjo didelį norą studijuoti Lietuvos istoriją, tačiau ten jis buvo nepriimtas. Tai lėmė archeologijos studijų pasirinkimą, kurios apėmė itin platų spektrą – nuo šiaurės elnių iki dabartinių kasinėjimų.
Baigęs studijas ilgą laiką A.Kuncevičius dirbo paminklosaugoje, tačiau mokslo ir naujų atradimų profesoriui buvo negana. Anot mokslų daktaro, valdovų rūmai jam, dar jaunam archeologui, buvo itin gera mokykla. „Man visuomet buvo labai įdomi Lietuvos valstybės istorija, tad aš ir domėjausi dalykais, kurie susiję su LDK. Šio jausmo vedamas pradėjau domėtis valdovų rūmais ir galiausiai juos kasinėti. 1988–1990 m. šių rūmų kasinėjimai buvo itin populiarūs. Buvo inicijuojamos šimtai ekskursijų, tiek vaikams, tiek suaugusiems. Valdovų rūmų dalis, kurią dabar vertiname kaip archeologinį atradimą – apatinis aukštas, atkasti rūsiai ir kokliai buvo rasti būtent tada“, – prisiminimais dalijosi A.Kuncevičius.
Sunkiausi kasinėjimai, kurioziškos situacijos ir brangiausi radiniai
Paklaustas apie sunkiausius kasinėjimus, archeologas taip pat pamini valdovų rūmus: „Tai buvo daugiausiai jėgų pareikalavęs kasinėjimas. Buvo šalta, daug vandens ir purvo.“ Vėliau sekė Napoleono kareivių kasinėjimai, kurie, pasak profesoriaus, taip pat nebuvo lengvi. „Buvo labai šalta ir tuo metu tai buvo itin sensacingas dalykas. Atvažiavo filmuoti netgi „Discovery Chanel“ televizijos kanalas. Žinoma, nenorėjome blogai pasirodyti, tad teko sugalvoti kasinėjimo metodiką, nes rasti tokią buvo sunku. Buvo nelengva, itin gilu, o reikėjo dirbti labai mažam plote. Žmonės buvo sumesti penkiais, šešiais aukštais, ant jų vaikščioti negalėjome, nes taip būtume sutrypę kaulus“, – pasakojo A.Kuncevičius.
Anot archeologo, net ir sunkiuose kasinėjimuose netrukdavo kurioziškų situacijų: „Prisiminiau, kad „National Geographic“ Egipte kasinėdami naudoja siurblius, tad nutariau, kad ir mums reiktų pasekti jų pėdomis. Nuomojomės juos iš kažkokio autoserviso, kad lengviau nupūstume smėlį, dulkes“, – juokėsi pašnekovas.
Pasak A.Kuncevičiaus, kasinėjimai dažniausiai būna labai linksmi. „Pamenu kasinėjome senuosius Trakus, kuriuose, kaip žinia, vyko kunigaikščio Vytauto ir Birutės vestuvės. Šie kasinėjimai buvo itin populiarūs, dažnai atvykdavo ir žurnalistai. Taip atsitiko ir tąkart. Tuo metu studentai dirbo, o aš buvau nuošalyje. Atvažiavo žurnalistė, paklausė kasinėjančių merginų ką pavyko rasti. Ir tik girdžiu kaip studentės sako: „Šiandien suradom Birutės žiedą.“ Ten buvo XIV a. vidurio graviruotas, paauksuotas žiedelis. Išties labai vertingas radinys. Aš joms leptelėjau, kad ten Birutės žiedas, nors tikrai taip nebuvo. Tiesiog moteriškas žiedas. Tai vienintelis papuošalas, kurio kopijos aš paprašiau. Jį ir esu dabar užsimovęs“, – tarstelėjo profesorius rodydamas ant piršto užmautą auksaspalvį žiedą. Pasak mokslininko, šio žiedo originalas saugomas Medininkų pilyje.
A.Kuncevičius paklaustas, kokiais atradimais labiausiai džiaugiasi pats, atskleidė, jog yra labai laimingas suradęs dar vieną mūrinę pilį Trakuose. Kalbant apie svarbiausius atradimus istoriniame kontekste, profesorius džiaugiasi Dubingiuose atkasęs Mikalojų Radvilą Juodąjį bei Mikalojų Radvilą Rudąjį. „Dubingiuose norėjom pasižiūrėti, kaip atrodo visiškai sugriuvusi bažnyčia. Netyčia pataikėme ant spėjamo Radvilų palaidojimo. Net buvo neaišku ar ten tikrai Radvilos“, – prisiminimais dalinosi archeologas.
Apie palaidojimų kasinėjimą: kam kasti, jeigu galima to nedaryti
Sausio mėnesį Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje, vykdant kalno tvarkybos darbus, archeologai aptiko keturių asmenų palaikus. Keliama hipotezė, kad tai gali būti 1863–1864 m. sukilimo dalyvių kūnai.
A.Kuncevičiaus nuomone, dar per anksti tvirtinti, kad surasti palaikai yra sukilėlių. „1863 m. 21 sukilėlis buvo pakartas Lukiškėse. Iš jų surado 4 ar 5. Teigti, kad dabar buvo atkasti Zigmantas Sierakauskas ir kiti – negalima. Pirmiausia, reikia išsikasti juos visus, o tada bandyti atrinkti istorines asmenybes. Tai būtų lengvesnis variantas, nes išlikę jų piešiniai, nuotraukos. Tuomet jau reikia dirbti kartu su istorikais, menotyrininkais ir ypač su antropologais. Būtent taip buvo surastas Kristijonas Donelaitis, vyskupas Vincentas Borisevičius Tuskulėnuose. Yra lyginamos net pačios kaukolės pagal turimą ikonografinę medžiagą, nuotraukas. Tuomet daroma kaukolės rekonstrukcija“, – apie palaikų atpažinimą pasakojo archeologas.
Profesorius teigia nesuprantąs, kodėl archeologai linkę kasinėti palaidojimus, jeigu dažnai galima to nedaryti: „Pirmiausia reikia žinoti, kam tu juos judini. Jeigu reikia žinoti, kaip jie gyveno, kaip jie rengėsi, tuomet kodėl gi ne.“ A.Kuncevičiui taip pat teko kasinėti daug palaidojimų, tačiau mokslininkas džiaugiasi tuo, kad visi jie buvo garbingai perlaidoti. Tuo tarpu baimės šiame darbe jis nejaučia: „Reikia bijot gyvų, o ne mirusių“, – šypteli A.Kuncevičius.
„Yra toks pasišaipymas, kad Lietuvos archeologai mėgsta kasinėti kapinynus, nes jie yra įdomesni, paprastesni. Guli kokia nors kuršių moteris, labai gražiai pasipuošus, labai gražūs papuošalai, galima gražius straipsnelius apie tai rašyti. O kai kasinėji gyvenvietę, nerasi kokių nors didesnių stebuklų“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Archeologijos studijos: specialistų poreikis ir neatrasti lobynai
Anot A.Kuncevičiaus, vienas pagrindinių uždavinių universitete – parengti visų istorinių laikotarpių archeologus specialistus. Mokslininkas išskiria akmens amžių, kuris, pasak jo, yra labai specifinis ir įdomus. „Visi išskiria Kernavę kaip UNESCO paveldą, tačiau turėtume išskirti ir Šventąją, nes akmens amžius ne tik akmenukai, bet kartais ir kiti unikalūs objektai išlikę, mediniai daiktai. Ypač daug tokių galima rasti Šventojoje“, – sakė archeologas.
Paklaustas, kaip dabartiniams archeologams sekasi įsidarbinti, A.Kuncevičius sako, kad ši specialybė susijusi su paminklosauga, muziejiniais radiniais, jų restauravimu, tad šiose srityse įsidarbinti nėra sunku.
Archeologas prisiminė ir profesorių Liudą Mažylį, kuris dar visai neseniai buvo pagerbtas Lietuvoje už tai, kad Vokietijoje surado Vasario 16-tosios akto originalą: „Šaunuolis profesorius Mažylis, kad surado Nepriklausomybės aktą – tai pavyzdys ir archeologams. Mes vis dar nežinome, kur apsikrikštijo Mindaugas. Mes nežinome, kaip Gedimino laikais atrodė Gedimino pilis, nes tai, ką matom dabar, yra vytautinė. Mes nežinome, kur palaidoti kiti kunigaikščiai. Turime daugybę neatrastų vietų.“
Nuo architektūrinių paminklų iki modernumo
Paklaustas, kaip vertina, naujų namų statybą Vilniaus ir kituose senamiesčiuose, A.Kuncevičius sakė, kad šiuo klausimu konkrečios savo nuomonės neturi: „Kartais man patinka ir naujos statybos pastatai. Pavyzdžiui, Luvro piramidė Paryžiuje, Žoržo Pompidu centras. Juk jie drastiškai disonuoja. Iš kitos pusės – jei pastatome kažką bjauraus, yra gana sunku. Aš už naują statybą, bet ji turi būti labai korektiška ir apgalvota. Aš į architektūrą žiūriu labai pagarbiai, bet tai yra mokslas ir menas viename. Tai nereiškia, kad mieste nereikia naujos statybos.“
A.Kuncevičius – gabus archeologas, sunkiai kovojęs dėl savo svajonės prisiliesti prie Lietuvos istorijos. Šiandien jis savo patirtimi dalijasi su Vilniaus ir kitų Lietuvos universitetų studentais. Profesorius atviras – universiteto strateginis sumanymas yra parengti gero lygio profesionalą, bet jeigu jis nenori dirbti pasirinktoje srityje, tai turėdamas universitetinį žinių bagažą, gali rinktis įvairesnes profesijas. Anot A.Kuncevičiaus, bendras išsilavinimas niekur neprapuola. Archeologai tampa ambasadoriais ar ministrais.
