Šiame interviu meras pasakoja apie draugų pokštą, per kurį jis vos netapo fiziku, lakstančias laboratorines žiurkes, tarakonus-atletus ir apie dar daugiau įdomių bei neįtikėtinų įvykių, susijusių su FiDi.
- Kada jūs pirmą kartą išgirdote apie FiDi?
-Tada dar gyvenau Jonavoje, tačiau mano draugai buvo fizikai, keletą metų už mane vyresni, jau studijuojantys Vilniaus universitete. Su jais vasaros metu praleisdavome daug laiko. Pirmą kartą iš jų ir išgirdau apie FiDi, pats Vilniuje dar net nebuvau buvęs, nes Vilnių atradau pakankamai vėlai.
- O ar patys Jūsų draugai organizuodavo FiDi?
- Taip. Dažnai diskutuodavome įvairiomis temomis, kad FiDi būtų kuo geresnė. Tie patys draugai man iškrėtė tokią kiaulystę: kai baigiau mokyklą ir įgijau vidurinį išsilavinimą, norėjau stoti į Vilniaus universitetą, žurnalistikos specialybę. Tuo metu pasitaikė galimybė išvažiuoti į Gruziją, todėl paprašiau draugų perduoti stojimui reikalingus dokumentus į Komunikacijos fakultetą. Tačiau mano bičiuliai padavė juos ne į šį fakultetą, o į Fizikos. Tai sužinojau tik grįžęs iš Gruzijos. Per plauką iš manęs nepadarė fiziko.
Per plauką iš manęs nepadarė fiziko.
- Kokia buvo nuomonė išgirdus apie Fiziko Dieną?
- Iš pradžių apie FiDi žinojau tik tiek, kiek man pasakojo draugai. Žinoma, istorijos buvo gražios ir įdomios, tačiau pamatyti visa tai savomis akimis – visai kas kita. Pirmoji FiDi, kurioje pats dalyvavau, man buvo didžiulis įvykis. Tai buvo 1985 metai, tada buvau septyniolikos, vis dar gyvenau Jonavoje. Šventė atrodė kosminio dydžio. Žinoma, sužavėjo dinozauras, eisena pas filologes, tačiau didžiausią įspūdį paliko šventės vakarinė dalis fakulteto viduje.
- Ar jūs pats esate prisidėję prie fidi organizavimo?
- Žinoma! Padėdavau savo draugams ką nors atnešti ar pastatyti, bet vienoje Fiziko Dienoje ir pats rimtai prisidėjau prie jos organizavimo. Tada padariau labai įdomų atrakcioną – tarakonų lenktynes, kurios susilaukė daug dėmesio.
Mano name, Jonavoje, gyveno tarakonai – didžiuliai, tikri atletai. Juos sudėjau į maišelį ir atsivežiau į FiDi. Padariau dėžę su aukštomis pertvaromis, kad tarakonai neišliptų, tada pažymėjau takelius. Dalyviai statydavo pinigus už tarakonus. Buvo penki ar šeši takeliai ant jų padėdavome savo atletus ir juos paleisdavome. Kieno tarakonas nubėgdavo pirmas – tas gaudavo pusę prieš lenktynes surinktų pinigų. Aišku, būdavo ir labai nekantrių studentų, kurie su pirštu padėdavo savo tarakonui bėgti, nes jis nebūtinai bėgdavo, kartais sustodavo, imdavo dairytis. Nekantriųjų studentų neva suteikta pagalba tarakonams buvo traktuojama kaip grubus elgesys su atletu ir žaidėjas būdavo iškart diskvalifikuojamas. Per vakarą uždirbau 12 rublių, už vieną tarakoną gaudavau po 15 kapeikų. Tais laikais tai buvo nemenka suma.
Taip pat organizavome siaubo kambarius: užgesindavome šviesas, įjungdavome muziką ir paleisdavome penkiasdešimt eksperimentinių žiurkių, išsprogusiomis raudonomis akimis, o tada uždegdavome šviesą – aplink būdavo tikras žiurkynas. Pamenu, jog merginos alpdavo.
- Ar dabar apsilankote Fiziko Dienoje?
- Kartais tenka, tačiau paskutiniu metu apsilankau tik oficialioje dalyje pasveikinti fizikus šios išskirtinės šventės proga. Dabar dažniau tariamės su organizatoriais dėl šventės rengimo.
- Ar galėtumėte palyginti FiDi anksčiau ir dabar?
Visos šventės naudingos miestui, kurios neišdaužo vitrinų ir nesulaužo autobusų stovėjimo aikštelių.
- Anksčiau FiDi vakarinė dalis vykdavo skirtingose fakulteto vietose vienu metu. Kiekviename aukšte grodavo įvairi muzika, būdavo rengiamos skirtingos diskotekos, studentų barai. Iš vieno aukšto vaikščiodavome į kitą, kiekviename aukšte vis kitoks muzikos stilius: vienoje vietoje – sunkusis rokas, kitoje – džiazas, trečioje – popsas, ketvirtoje grodavo tautinis ansamblis. Šie, regis, tarpusavyje nederantys žanrai, įstabios dekoracijos, masė žmonių sukurdavo ypatingą atmosferą, visa tai buvo kažkas neįtikėtino. Beje, fizikai ir ne tik fizikai organizuodavo įvairius renginius: viktorinas, žaidimus, atrakcijas. Džiugu, kad visi šie aspektai išliko ir dabartinėje FiDi, pakito tik vieta. Na, žinoma, dabar dinozauras tapo technologiškai modernesnis.
- Ar ši šventė naudinga miestui, jei taip, tai kuo?
- Visos šventės naudingos miestui, kurios neišdaužo vitrinų ir nesulaužo autobusų stovėjimo aikštelių. Nors ši šventė yra linksma ir triukšminga, tačiau kartu ji intelektuali bei kūrybinga. Tokios šventės sukuria geras tradicijas mieste, parodo, jog yra daug kūrybingų žmonių. Be galo malonu matyti jaunimą ir vyresniąją fizikų kartą, kurie kartu palaiko šią gražią Fiziko dienos idėją.
- Galbūt turite kokių idėjų, patarimų FiDi?
- Na, reikėtų daugiau laiko, vyno taurės ir sugalvotume, tačiau pagrindinis mano patarimas būtų toks – fizikai ir ne tik fizikai turi susivienyti ir pasiekti, jog FiDi vakarinė dalis būtų sugrąžinta į fakultetus, nes ten buvo išties stebuklinga aura.
