Man regis, būtent ten vienus iš pirmųjų kartų išgirdau švietimo burtažodžius: „kompetencijos“, „imtys“, „formuojamasis vertinimas“ ir pan. Kažin kur virš jų pleveno sunkiai suprantamas, bet labai reikalingas, naudingas ir išganingas „ugdymo turinys“, o paprastai sakant – tai, ko mokėmės mes, mokosi ir mokysis mūsų vaikai. Ir jeigu šitą tekstą nagrinėtumėt per pamokas, tai jau irgi būtų ugdymo turinio gabaliukas.
Sunku apsakyti, kaip pagarbiai žiūrėjau į žmones, kurie ne tik paaiškino, kas tas curriculum, bet ir realiai žinojo apie jo kūrimą, na, o jei dar nežinojo, tai jau tuoj tuoj turėjo sužinoti. Padėjo jiems visokie dumbldorai iš anglijų ir škotijų, Harvardo (!) profesoriai buvo atvažiavę. Ir turėjom mes tas paslaptis perkąsti, o mūsų vaikai laimingi, geri ir puikūs tapti, bet dabar, po visų šitų metų, iš paprastos „ugdymo turinio“ kaitos liko tik burtažodžiai. „Slinktys“ jau prasidėjo, o mokinių ūgtį ištiko stingtis ir paprastas turinys jau nebetinka. Reikia skaitmeninio. Truputis „stangos“, 7 milijonai tik šiūkšt viršun ir turėtų ištikti stebuklas. Tai apie milijonus manęs neklauskit, o apie turinį (literatūros) ir skaitmeną šiuokart ir pakalbėkime.
Savo trylikametį 2013 m. teko išleisti mokytis į Belgiją. Pasižadėjau stengtis, kad gimtosios kalbos jis neapleistų, augtų mūsų kultūros syvais pamaitintas, siurbtų ją iš prigimtinių gelmenų (girdėjau tokią frazę vienoje konferencijoje), būtų geras, doras, šaliai ir tautai ištikimas ir, aišku, visą mokyklinį literatūros kursą nuotoliniu būdu mokytųsi kruopščiai, atsakingai. Gal tai, ką čia surašiau, ir dvelkia autoironija, tačiau, patikėkit, greičiausiai čia tik būdas sumenkinti visas nuoširdžias pastangas, įdėtas siekiant užauginti tikrą lietuvį. Ir net ne pilietį, o kuo tikriausią patriotą. Juk lankėm piliakalnius, pilkapius ir šventas vietas, grėbėm lapus nuo partizanų kapų, o seneliams per kažin kokį laikiną sąmonės aptemimą nušnekėjus apie „banditus“ ir „savus, šaudžiusius į savus“, pritaikėm „laikiną teisių ribojimą“, nes negalima pilt srutų ten, kur auga mūsų gražių ir šviesių minčių sodas. Literatūros mokymasis, tikėjau, gal kiek palengvins šią užduotį... Juk vis tiek – mūsų, vis tiek – apie mus.
Pirmi nuotolinio mokymosi metai ėjo ir praėjo: per daug nelindau, nesikišau, bet, matyt, turėjau nujaust, kodėl pokalbiui pasisukus apie literatūros kursą, kitame skaipo laido gale vis dažniau išgirsdavau, kad ant stalo jau aušta blynai arba „tuoj tuoj“ reikės persijungti pokalbio su seneliais. Dar po gero pusmečio supratau, kad anksčiau po 40 knygų per metus skaičiusio vaiko susidomėjimą mokykline literatūra galiu padidinti tik davęs lazdų „per kombinezoną“ jo artimiausio vizito į Lietuvą laikotarpiu. Tai taip ir pasakiau: gal, vaikeli, nebvark, „neįtraukus“ tas ugdymo turinys ir ne tavo tai kaltė.
Neįtraukumą gal dar atleisčiau. Kada jau jis buvo labai įtraukus? Bet kaskart prisiminęs epizodą iš dabartinių dešimtokų programos suglumstu nuo tos tiesmukos indoktrinacijos, kuria jis persmelktas. Kai kas sakytų: juk taip patriotiškai „sukaltas“, kūriniai, uch, kokie atrinkti. Džiaugtumeisi. Periklio laidotuvių kalba, Horacijus ir t. t., ir visos jos tokios pakilios, vis pridedant žodelį kitą apie tai, kokia šlovė didvyrių laukia aname pasaulyje, kaip jų visi gedės, mylės ir kokie jie brangūs bus. Ir, žinote, mane suima siutas...
Dabar antra nakties, netoliese manęs snaudžia mano dvimetis birbyziukas, berniukas, kurio kulnelį paglostęs galiu apsiverkti, ir aš suprantu, kad turinio kūrėjams jis tik mėsos gabaliukas, kurį prifarširavus žodžių apie Tėvynės meilę, galima išstumti į priekines gretas ir už kadro kalbėti ką nors apie mūsų žemelę, „gausiai palaistytą didžiavyrių krauju“, „prigimtinius gelmenis“ ir panašius dalykus. Kitaip negaliu pavadinti „turinio“, kuriame tiek mirties ir aukos panegirikos, o apie karo – tikro žmogiškai žaliagličiamėsiškai baisaus karo kasdienybę ir realybę – nė žodžio. Apie nutrauktas kojas ir galvas, apie karį, apžiūrinėjantį išsivertusius savo paties vidurius, – nė žodžio. Kad bent Kazio Bradūno eilutė iš „Krauju krikštyti“ būtų. Kur tau. Turinys šitas skirtas kažkokiam statistiniam vienetui, be vardo ir be veido, be akių ir be šypsenos. Ir skirtas jis ne laisvam žmogui auginti, o pastumdėliui, kuriam galima sakyti tik pusę tiesos, pabarstyti literatūrinio kombikormo apie garbę ir šlovę, o tą dalį, kur apie tamsą ir kraują, kišt kuo giliau. Ir kam čia ta refleksija, kritinis mąstymas? Kam?
Apie literatūrinį kombikormą užsiminiau neatsitiktinai. Mokykloje mūsų viščiukai gauna „tik tai, kas geriausia“. Trupinukas to, trupinukas ano, ištraukėlė šen, ištraukėlė ten – viskas subalansuota, sudozuota, lentynosna sudėliota, tautiškai ir ideologiškai tarsi vertinga. Tik gal tada jau nebesakykim, kad ugdom, sakykim – indoktrinuojam, nes meilės tame turinyje nėra. Meilės knygai ir skaitymui tai tikrai, nes sudėtinga kaip nors kitaip pavadinti „turinį“, per kurį gali šokčioti skaitydamas vien vadovėlio ištraukas. Knygų skaityti veik nebereikia, vadinasi, ir gilintis, patirti, išgyventi. Juk viską galima pasigūglinti, o keliolika klišių išmokęs egzamine irgi nebeprapulsi: „Maironis – didysis lietuvių tautos dainius“; „Lietuvis nuo seno vertino gamtos grožį.“ Taip ir straksim per lūžtantį ledą naiviai tikėdami, kad krantą pasieksime saugiai, o pokalbiai apie politiką nesibaigs pokalbiais apie gyvulininkystę.
Ne ką kitą, o plonytį ledo sluoksnio pjūvį primena ir mūsų 15-mečių pasiekimus EBPO PISA tyrimuose iliustruojantis grafikas. Įsivaizduokite horizontalią liniją. Nepersitempkite. To pakaks. Ką tik išvydote mūsų pasiekimus apibendrinantį keliolikos metų literatūrinio raštingumo „vektorių“. Kaimynų lenkų, estų ir net rusų rezultatai šauna į viršų, o mūsuose ramu. Taip tolygu. Kaskart po rezultatų paviešinimo išgirstam apie ketinimus „pasivyti ir pralenkti“, bet pavarčius planus paaiškėtų, kad jau seniai turėjome tai padaryti. Realybėje galime tik dėtis širdin tarnautojos dar iš Dainiaus Pavalkio laikų ŠMM žodžius: „(...) rašant priemones negalvota, kiek tam prireiks pinigų: pasitelkus aukštąsias mokyklas, mokslo institutus, menininkus, tėvus bandyta rasti konkrečias priemones situacijai gerinti, (...) daug galima padaryti ir be pinigų.“1 Sveikinu atvykus į puikų naują pasaulį. Čia mintama šventąja dvasia. Bet kažin kodėl skaitant šiuos žodžius konvulsiškai trūkteli skrandis ir parūgštėja burnoje?
Kaip veikia „šventosios dvasios dieta“, sužinojau pasidomėjęs, kiek pinigų mokyklos skiria grožinei literatūrai įsigyti. Nutirpau išgirdęs tai, kas, pasirodo, jau seniai yra vieša paslaptis. Didelėje mokykloje grožinei literatūrai skiriama suma gali siekti 100–200 eurų per metus, bet įprastai sukasi apie keliasdešimt, kartais apie nulį. Dažniausiai ši žinia palydima atsidūsėjimu ir vienu iš kelių paaiškinimų: viską suryja vadovėliai, įsigyjam, jei metų pabaigoje lieka pinigėlių. Prie kavos domaujuosi: tai gal, sakau, geriau ne tuos vadovėlius pirkt, bet „tikras“ knygas? Už vadovėlio komplekto kainą išeitų 4–5 programinės, o „iš antrų rankų“ paieškojus, tai gal ir didesnė dalis visų tų – reikalingiausių. Baikit, sako, niekas jums nemokys be vadovėlių. Prikandu lūpą ir grįždamas namo visą kelią galvoju: tai kaip tie mokiniai Icchoką Merą ar Williamą Goldingą gali suprasti pagal vadovėlines nuotrupas? Ką daryt, jei „pinigėlių“ nėra, be vadovėlių neišeina, o literatūros vadovėliuose literatūrai vietos beveik neliko?
Gal tuomet išgelbės „skaitmena“? Bet kaip? Popierinė knyga Lietuvoje yra tiek romantizuota, kad tai pradeda kenkti pačiam skaitymui. Pageidautina, kad knyga būtų „tikra“, skaitoma jaukiai susisupus į pledą, su puodeliu arbatos prie židinio ir girdint verčiamų lapų šiugždesį. Sergėk Dieve, nuo skaitymo planšetiniame kompiuteryje ar mobiliajame telefone (nekvepia!), nes, anot Kristinos Sabaliauskaitės, kavą geriau gerti ne iš popierinio, o iš porcelianinio puodelio, arba, kaip sakė a. a. Leonidas Donskis, niekas nepakeis „jaukaus vinilinės plokštelės traškesio“. Keista, kad į pirmą vietą iškėlus estetinius ir juslinius fizinės knygos privalumus, nejučia brėžiama riba. Lygis ir nelygis. Fiodorą Dostojevskį, Antaną Škėmą ar Ernestą Hemingway’ų skaitai telefone? Nelygis. Nes ne prie židinio ir be kavos iš porcelianinio puodelio. Tik vargu ar toks skaitymo elitizavimas didina jo patrauklumą?
Teikti pirmenybę tam tikrai knygos formai savaime nėra blogai, tačiau mūsų švietimo sistemoje tai tampa kognityvnio disonanso šaltiniu. Viena vertus, valstybė nepajėgi investuoti keliasdešimt milijonų ir aprūpinti popierinėmis knygomis, kita vertus, į skaitmeną vis dar šnairuojama įtariai. Norima pokyčių, bet nenorima keistis. Todėl jau nebestebina, kad mokyklos vizijose ir misijose prirašo lozungų apie ugdymą XXI a. amžiui, bet atsisako pripažinti faktą – pasaulis keičiasi. Jau pasikeitė. Prie mobiliųjų programėlių greičio ir patogumo pripratintas mokinys visko nori čia ir dabar. Spaudi – gauni. Skaitai arba ne. Nūdienos paaugliui net vertingą ir įdomią knygą įsiūlyti sunku, o mes norime susukti jį į pledą ir padėti patirti „lėto skaitymo malonumą“. Paaugliai jums ir atsakytų: „Sėkmytės!“ Todėl norisi imtis už galvos išgirdus kai kurių direktorių ir bibliotekininkų pasakymus: kam reiks, tas ir į centrinę biblioteką nuvažiuos. Arba svarstymus apie „britų mokslininkų“ tyrimą, atskleidusį, kad skaitant popieriuje geriau įsisavinama informacija. Būkit geri, padėkite man, patarkite, kaip neįžeidžiant žmogaus pasakyti, kad joks popierius nepadės, kai lentynoj net programinių knygų kartais tik kelios ir tos – nutriušusiais kampais ir byrančiais lapais?
Dėl vaizdo dar pridėta įvairiausių grybų ir kerpių žinynų, o bibliotekininkės skundžiasi, kad gavus per paramos akcijas surinktas knygas matyti, jog žmonės pasinaudojo proga susitvarkyti rūsius. Pridėkim dar kartais išgirstamą nuvertinantį: mūsų vaikai ne tokie, jie neskaitys. Jausmas – tarsi iki pažastų būtum įsmukęs į ledinį vandenį. Taip, taip, jūs teisūs, ponai. Mūsų vaikai kvailesni, skaitmeninių knygų jie neskaitys, robotų nekurs, epluose ir gūgluose jie nedirbs, jiems tik egzaminus išlaikyt ir į Angliją. Taip ir saugom popierinės knygos prestižą, didinam savivertę ir spinduliuojam tikėjimą jaunąja karta nejučia primindami, kad skaitymas nėra svarbus. Šv. Egzaminui pakaks santraukų ir kelių vakarų prie „Vikipedijos“.
Bet vis dėlto. Gal skaitymo, knygos deromantizavimas ir yra didžioji skaitmenos ir mūsų vaikų galimybė? Pasvajokime. 2030 metai, mokytojo prestižas jau įvykęs reikalas. Mokytojais besąlygiškai pasitikim, gerbiam ir mylim. Nėra geodezinio detalumo literatūros programų, o tik bendri principai, kuriais vadovaudamiesi mokytojai sudaro savo turinį, renkasi knygas. Kas Vaižgantą, kas E. M. Remarque’ą, nelygu mokyklos profiliui, mokytojo ir mokinių susitarimui. Visi turi neribotą prieigą prie kokio nors nemokamo skaitmeninio knygų fondo ir niekas niekam neplauna smegenų, kad teksto paveikumas priklauso nuo rašytojo tautybės. Atrodo, paprasta. Bet paskui prisimeni. Turinys juk neseniai atnaujintas. Vadovėlių užsipirkta. Vilkas uodegą prišalo. Ai... Kaip nors.
Gal iš tiesų neverta reikalauti, kad literatūros ugdymo turinys dar ir malonumą teiktų, padėtų formuoti skaitymo įpročius, skatintų vertinti, mąstyti, analizuoti? Į knygą įkristi ir skristi ligi išauš. Gal palikime tuos dalykus tėvų rūpesčiui? Juk girdime, kad mokykla – ne pasiruošimas gyventi, mokykla ir yra gyvenimas. Kraujas, prakaitas ir ašaros. Jei taip, tai viskas gerai. Tik pasakykite tai garsiai. Ištarkite. O kol kas prašau: nežudykite strazdo giesmininko.
* www.delfi.lt/news/daily/education/skelbiama-kova-su-berasciais-mazes-testu-dauges-rasiniu-ir-diktantu-egzaminuos-po-8-klases.d?id=61004099
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Literatūra ir menas“, 2019 m. Nr. 2
