Vilniaus universiteto Studentų atstovybės (VU SA) organizuojamose Vilniaus universiteto Karjeros dienose dalyvaujantis A.Avulis interviu pasakoja apie vaikystės planus, verslo įkūrimą ir dažniausiai girdimas žinias iš kolegų darbe.
– Apie ką svajojote vaikystėje ir kuo norėjote būti užaugęs?
– Tikriausiai visi vaikystėje svajojame apie tai, ką tik leidžia vaikiška fantazija: gražų gyvenimą ar itin įspūdingą veiklą. Mano vaikystė prabėgo kuklioje aplinkoje. Teko gyventi name be vandentiekio, tualetas buvo tik lauke, o rytais reikėdavo eiti iš šulinio pasisemti vandens, grįžus iš mokyklos – užsikurti krosnį.
Tikrai nenorėjau būti lakūnu, vairuotoju ar skraidyti su kosminiais laivais. Dažniau svajodavau, ką daryti, kad nereikėtų žiemą anglimis kūrenti krosnies, kad atsikėlus iš ryto galėčiau atsisukti čiaupą ir nusiprausti. To pradėjau siekti dar mokykloje. Supratau, kad reikia ieškoti galimybių, kaip užsidirbti pinigų. Per vasaros atostogas dirbdavau, nes norėjau patenkinti bent minimalius savo poreikius.
– Kaip nusprendėte, kad baigęs mokyklą norite studijuoti miestų inžineriją?
– Tuo metu pagrindinis mano tikslas buvo įstoti į aukštąją mokyklą, nes taip galėjau išvengti sovietinės armijos. Buvo visiškai nesvarbu, ką studijuoti, svarbiau – kur, o svarbiausia, kad netektų tarnauti (juokiasi, – red. past.)
Kadangi gyvenau Marijampolėje, visa kompanija susirinkome dokumentus ir atvažiavome į Vilnių. Su draugais pasiskirstėme po universitetus, vieni pasiliko Vilniaus universitete, kiti – Vilniaus Gedimino technikos universitete. Svajonės tapti statybininku ir statyti namus neturėjau. Būdamas aštuoniolikos, nemačiau jokios tikslios ateities vizijos, buvau eilinis mokinys, kuris nelabai svarstė ir analizavo, kas bus toliau.
– Kokie buvo pirmieji karjeros žingsniai?
– Aukštąją mokyklą baigiau dar sovietmečiu, todėl po studijų baigimo studentus išskirstydavo, negalėjau pats nuspręsti, kur norėčiau dirbti. Norėjau likti Vilniuje, todėl visaip stengiausi gauti paskyrimą čia, tačiau man nepavyko ir 1978 m. atsidūriau Vilniaus rajone.
Teko braidyti po purvą ir molį Šalčininkų, Širvintų, Trakų, Vievio rajonuose – visuose, kurie yra aplink Vilnių. Šis darbas nebuvo labai romantiškas ar patrauklus, nes kaimo vietovėse statėme nedidelius namus, geriausiu atveju – mokyklas ar vaikų darželius. Nuolatinis važinėjimas iš darbo į namus įkvėpė ieškoti galimybės dirbti Vilniuje ir dar po kelerių metų suradau darbą sostinėje.
Paskutinė įspūdį man palikusi darbovietė – Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcija. Joje dirbau dvejus metus su iš Lenkijos atvykusiomis kompanijomis, kurios buvo labiau pažengusios. Darbas direkcijoje ir su lenkų įmonėmis man parodė, kaip kokybiškai statoma, dirbama ir kaip valdomi projektai, pamačiau, kaip dirba tikri profesionalai. Lietuvoje tuo metu statybos lygis buvo labai žemas. Kiek vėliau, 1990 m. kai Lietuvai tapus nepriklausoma, atsirado galimybės įkurti savo verslą. Pagalvojau, kodėl gi lietuviškos kompanijos negali taip dirbti? Daug ką galima daryti panašiai, kaip ir jos, arba dar geriau.
– Kaip kovojote su atsiradusiais sunkumais verslo pradžioje?
– Statybų verslas pasižymi tuo, kad kiekvieną dieną kažkas įvyksta, o mane pasiekiančios naujienos, dažniausiai, yra problemos. Reikia nuolat ieškoti sprendimų ir reikia žmonių, kurie sugeba greitai spręsti problemas, yra kūrybingi. Patirtis atsiranda vėliau, tada pradedama prevenciškai kovoti su galima rizika ar problemomis – tai mažina stresinių situacijų kiekį.
Pradžia ėjosi klaidų ir pamokų metodu. Kiekvieną pamoką išmokdavau tik padaręs klaidą ir pamatęs rezultatą. Šiomis dienomis tokiu metodu būtų sunku pasiekti gerų rezultatų, tačiau tada rinka buvo visiškai neišsivysčiusi ir nebuvo iš ko mokytis ar gauti informacijos.
– Ar Jūsų karjeroje buvo situacijų, kai prieidavote kryžkelę, sustodavote ir klausdavote savęs: „na, ir ką dabar“?
– 2004 m. užbaigėme „Europos verslo ir prekybos centro“ projektą ir tais pačiais metais sėkmingai jį pardavėme, uždirbome didelę sumą pinigų ir susidūrėme su klausimu „Ką daryti toliau?“. Lietuvos rinka yra labai maža ir pradėjęs dirbti su tokiais pinigais būtum galbūt net per didelis. Kai sąskaitose guli dešimtys milijonų ir tu supranti, kad juos reikia investuoti, o versle investicija be rizikos būna labai retai arba iš viso nebūna, tokių klausimų būna nemažai.
Minėtais 2004 m. reikėjo priimti sprendimą, ar investuoti užsienyje, ir, jeigu investuoti, kokioje šalyje. Tuo metu mes pradėjome investicijas Latvijoje, Ukrainoje, Rumunijoje ir Rusijoje. Kiekviena nauja šalis yra didelė rizika, reikia žinoti daug įvairių teisinių, rinkos specifikos, gyventojų elgesio detalių. Nebūtinai tai, ką darai Lietuvoje, gali būti sėkminga užsienyje.
– Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal ir priimti kitus sprendimus, ką keistumėte?
– Tikriausiai, kelias būtų labai panašus, galbūt viskas sutrumpėtų ir vyktų ženkliai greičiau, nes nedaryčiau daugybės klaidų, kurias man teko padaryti pradedant verslą. Dabar kur kas daugiau galimybių mokytis ir tobulėti. Šiandien galima rasti daug galimybių ugdyti savo gebėjimus. Pabrėžiu, kad žinios ir gebėjimai nėra tas pats. Tie mano draugai, kurie gerai mokėsi, tačiau neturėjo gebėjimų, jie ir liko kažkur stotelėje pusiaukelėje. Žinios nėra viskas.
– Ką patartumėte tiems, kurie baigia studijas ir jų karjeros kelias dar tik prasideda?
– Pirmiausia, reikia rasti darbą, kuris tau patinka. Negalima eiti į darbą tik dėl to, kad gautum atlyginimą. Reikia nebijoti ieškoti, keisti darbą, kol rasi tą vietą, į kurią kiekvieną rytą kelsiesi su malonumu.
Taip pat reikia suprasti, jog norint kažką pasiekti, reikia didelio atsidavimo. Jeigu myli savo darbą, tai padaryti nebus sunku. Tokiu būdu bus žymiai daugiau galimybių aplenkti kitus, išsiskirti iš aplinkinių ir būti pastebėtu.
Paskutinis patarimas – visada ieškoti galimybių. Net tada, kai atrodo, jog viską padarei gerai. Reikia pasidairyti į kairę, į dešinę ir pagalvoti, ką gali padaryti dar geriau. Tai padeda įgauti pranašumą prieš kitus, o jį įgavus, sėkmė ateina pati.
