Atvertos dešimtmečius slėptos Holokausto išpažintys: „Istorijos nėra pavojingos, pavojingos paslaptys“

Kalbėjimas gydo sielos žaizdas. Tokiu principu jau kelerius metus vadovaujasi Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto tyrėjos Neringa Latvytė ir Donata Armakauskaitė. Dar 2019-aisiais atstovaudamos Vilniaus universitetui jos prisijungė prie tarptautinio projekto „Identity on the Line“ ir net nesitikėjo, kad šių dienų kontekste paroda „Gydant sielos žaizdas“ taps tokia aktuali, o jų surinkti Holokaustą išgyvenusių moterų pasakojimai lyg veidrodis atspindės skaudžią Ukrainos realybę.
Parodos atidarymas Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. 2023 08 09. Autorius P. Židonis
Parodos atidarymas Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. 2023 08 09. Autorius P. Židonis / Organizatorių nuotr.

Ir karas čia – ne vienintelis bendras kontekstas. Svarbiausia parodos, o ir viso, net 7 Europos šalis jungiančio, „Identity on the Line“ projekto tema tapo visais istorijos tarpsniais aktualūs migracijos procesai, neabejotinai paliekantys ryškius įspaudus ne vienos jau spėjusios užaugti kartos atmintyje.

Svarbus pripažinimas ne tik akademinei bendruomenei

Prieš ketverius metus startavus projektui Vilniaus universitetas tapo vienintele aukštąja mokykla, prisijungusia prie Norvegijos, Švedijos, Danijos, Lenkijos, Slovėnijos ir Kroatijos istorijos muziejų bei atminties institucijų, ėmusių drauge nagrinėti per pastarąjį šimtmetį kiekvienoje iš šalių aktualius migracijos procesus.

Tokia bendrystė – didelis įvertinimas ne tik universiteto mokslininkams, bet ir visai Lietuvai. Pasak VU Komunikacijos fakulteto dekanės, prof. dr. Renatos Matkevičienės, kurti pozityvų pokytį visuomenėje bendradarbiaujant su įvairiomis organizacijomis – svarbus universitetų uždavinys, o ir patys mokslininkai savo tyrimais siekia ieškoti vertę kuriančių sprendimų.

Organizatorių nuotr./Tarptautinė paroda „Gydant sielos žaizdas“ Lukiškių aikštėje
Organizatorių nuotr./Tarptautinė paroda „Gydant sielos žaizdas“ Lukiškių aikštėje

„Kokį migracijos aspektą bepaimtume – imigraciją ar emigraciją, migracijos tema aktuali ir Lietuva nėra išskirtinė. Migruojame iš kaimų į miestus, matome judėjimą į kitas šalis, dalis žmonių bėga į Lietuvą, čia ieško geresnio ir saugesnio gyvenimo. Dažniausiai skaitome migrantų sėkmės istorijas ir nemėgstame kalbėti apie migraciją per skausmingas patirtis – tokiu būdu nutylime tai, ką patiria migrantai, su kokiais iššūkiais jie susiduria, kokius sprendimus ir kodėl priima, – ir ne visuomet gebame į tai tinkamai reaguoti. Todėl vienas šio projekto siekių – siekti supratimo, pagarbos ir pagalbos“, – 15min pasakojo dekanė.

Ėmėsi Holokaustą išgyvenusių moterų temos

Būdama tarptautinio projekto partnerė Lietuva pasirinko temą apie nutylėtas ar slepiamas žydžių moterų skaudžios patirties istorijas, parodoje įamžino jų gyvus pasakojimus apie išgyventą Antrąjį pasaulinį karą, Holokaustą bei pokarį.

„Universitetas yra kaip erdvė, kurioje gali būti keliamos ir diskutuojamos itin sudėtingos, skausmingos temos. Žydžių istorijos – būtent tokios, jos atskleidžia, ką moterims teko išgyventi pokario metais, kai teko patirti priverstinį gyvenamosios vietos pakeitimą, bandymą gelbėtis tam, kad išgyventum, būtinybę įsitvirtinti ir pritapti naujoje vietoje. Ši tema ypatingai suskamba ir šiandien, kai moterys patiria tuos pačius sunkumus priverstinai palikdamos gimtąsias vietas dėl karo Sirijoje ar Ukrainoje. Todėl projektas – lyg tiltas, padedantis per jautrius pasidalijimus geriau suvokti dabarties problemas“, – įsitikinusi prof. dr. R. Matkevičienė.

Organizatorių nuotr./Parodos „Gydant sielos žaizdas“ atidarymas MKIC. 2022 03 08. Autorius J. Auškelis
Organizatorių nuotr./Parodos „Gydant sielos žaizdas“ atidarymas MKIC. 2022 03 08. Autorius J. Auškelis

Pasirinkimą rengti parodą apie žydų moterų išgyvenimus lėmė ir jos kuratorės, lekt. dokt. N. Latvytės darbo šioje srityje patirtis. Daugiau nei 20 veiklos metų Holokaustas tapęs vienu svarbiausių jos tyrimų objektų. Tiek ilgametis indėlis Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, tiek asmeniniai ryšiai su Holokaustą išgyvenusių moterų šeimomis, leido jai labiau priartėti prie itin jautrių, ilgus šimtmečius nutylėtų istorijų.

„Ruošiantis parodai „Gydant sielos žaizdas“ parengėme 12 interviu. Tuomet, 2020-aisiais, net dviem pašnekovėm buvo 99-eri. Buvo karantinas, kalbėtis teko nuotoliniu būdu, tačiau viskas sėkmingai pavyko. Kitų herojų lūpomis kalbėjo jų dukros, anūkės. Tai nutylėtos istorijos moterų, kurios išgyveno nacių koncentracijos stovyklas, kovojo antinaciniame pasipriešinime partizanų daliniuose miškuose, kurios išgyveno suradusios prieglobstį pas vietos gyventojus. Joms teko susidurti su daugybę iššūkių, apie kuriuos kartais mes net nepagalvojame – o tai labai jautrios istorijos“, – tikina N. Latvytė.

J. Auškelio nuotr./Neringa Latvytė su apdovanojimu
J. Auškelio nuotr./Neringa Latvytė su apdovanojimu

Pasak jos, ne vienai jų sunku prabilti apie tuomet patirtą pažeminimą, smurtą, prarastas šeimas, priimtus sunkius dileminius sprendimus, adaptaciją prie sudėtingų gyvenimo sąlygų, išlikimą mirties akivaizdoje.

„Kai kurios istorijos buvo dešimtmečius laikomos paslaptyje. Tai – nepatogūs pasakojimai, apie tai, kaip joms teko būti išnaudojamoms, kaip teko prisitaikyti, susitaikyti su tuo, kad moteris – nevertinga. Išgirdome pasakojimų, kad kovo 8-osios proga viena herojė gavo dovanų ginklą ir tai buvo pats didžiausias įvertinimas, parodantis, kad vyrų akyse tu nesi tinkama tik užsiimti buitimi ir tenkinti vyrų seksualinius poreikius, bet kad kartu gali eiti į mūšį, esi lygiavertė“, – antrino parodos bendraautorė D. Armakauskaitė.

Žvilgsnis paslaptis – pro rakto skylutę

„Gydant sielos žaizdas“ jos kūrė kartu su ekspozicijos dizainere Ieva Šimkonyte. Kaip pasakojo – visos drauge klausant įrašų kaskart iš naujo susigraudindavo.

„Istorijos, kurias pasakojame – išties labai skaudžios. Todėl be turinio daug dėmesio skyrėme ir jo pateikimui. Svarstėme, kaip tuos pasakojimus pateikti korektiškai, tradiciniu būdu eksponuoti atrodė nejautru. Pasirinkome iš vaikystės daugeliui žinomus „sekretus“, į kuriuos žvilgtelti leisdavome kitiems tik paslapčiomis, atidarant dėžutę. Toks priėjimas tapo svarbus ir lankytojų atžvilgiu – jie bet kuriuo metu galėjo sustoti“, – kalbėjo D. Armakauskaitė.

Atviros išpažintys, pasak kūrėjų, padeda nusimesti emocinę naštą. Iš to esą kilo ir parodos pavadinimas. „Nepamenu, koks psichologas yra pasakęs, kad istorijos nėra pavojingos, pavojingos yra paslaptys. Šiuo atveju tai traumos perkėlimas trims kartoms į priekį, todėl kalbėjimas apie tai, ką moterims teko patirti Holokausto metu, padeda sveikti“, – sako pašnekovė.

Lietuva „Identity on the Line“ projekte pasirinko Antrojo pasaulinio karo metų trauminių patirčių ir migracijos procesų tyrimus kartu su kolegomis Lenkijoje ir Norvegijoje. Tuo tarpu Skandinavijos šalys analizavo etninių grupių atvejus. „Kolegos Danijoje daugiausia dėmesio skyrė Grenlandijos gyventojų migracijai į Daniją nuo 1945 m., švedai – atkreipė dėmesį į priverstines suomių žmonių migracijas, slovėnai – migrantams iš buvusių Jugoslavijos respublikų į Slovėniją. Visos šalys kalba apie asmenines patirtis paliekant šeimas, tėvus, sunkumus kuriant gyvenimą iš naujo - kai neturi namų, teisių, tapatybės, negali kalbėti savo kalba – tai trauminės patirtys, kurios, net ir nutylėtos, yra perduodamos ateities kartoms: vaikams, anūkams“, – sako N. Latvytė.

Pripažinimas kaip padrąsinimas

2022 m. tarptautinis projektas “Identity on the Line” tapo Europos muziejų akademijos (EMA) premijos laureatu. EMA prizas, kurį nugalėtojas turės vienerius metus, yra šveicarų menininko Etienne'o Krähenbühl’o (1953–1953) šiuolaikinės skulptūros kūrinys. N. Latvytė sako, kad šis apdovanojimas yra labai svarbus tyrimo įvertinimas: „EMA apdovanojimas – tai patvirtinimas, kad mūsų balsas, kalbantis apie skaudžias traumines patirtis ir jų įveikas yra girdimas Europoje. Tai taip pat ir padrąsinimas visiems, kurie šiandien susiduria su smurtu, diskriminacija ir ignoravimu – netylėti“.

Jungtinė visų šalių ekspozicija pastaruosius kelerius metus keliavo po visas projekte dalyvaujančias šalis. Nuo praėjusių metų spalio mėnesio iki šių metų pavasario ją buvo galima išvysti Vilniaus Lukiškių aikštėje, tuo tarpu paroda „Gydant sielos žaizdas“ lokaliai keliauja po Lietuvą. Šiuo metu ją galima išvysti Biržų krašto muziejuje „Sėla“, vėliau – Vilniaus miesto savivaldybėje. Neturintys galimybės apsilankyti keliaujančioje parodoje, kviečiami susipažinti su ja virtualiai.

Organizatorių nuotr./Parodos atidarymas Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. 2023 08 09. Autorius P. Židonis
Organizatorių nuotr./Parodos atidarymas Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. 2023 08 09. Autorius P. Židonis

„Sulaukėme daug teigiamų reakcijų – paroda suteikia saugią erdvę pradėti dialogą, skatina kalbėti sunkiomis temomis. Paroda jau aplankė dešimt vietų, tarp kurių atminties institucijos, muziejai, mokyklos, bibliotekos. Žmonės dėkojo už drąsą ir unikalią galimybę pažinti tai, kas daug metų buvo nutylėta“, – sakė D. Armakauskaitė.

„Identity on the Line“ projektas buvo vykdomas 2019–2023 metais, Vilniaus universiteto dalyvavimas projekte finansuojamas Europos Sąjungos programos „Kūrybiška Europa“ ir Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų