Mykolo Romerio universiteto (MRU) studijų prorektorius Giedrius Viliūnas iškėlė klausimą, ar reforma apskritai įvyko.
„Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, ta kaita vyko nuolat pastaruosius du nepriklausomybės dešimtmečius. Juk iš pradžių buvo vienas universitetas, vėliau atsirado aukštųjų mokyklų sistema, Mokslo taryba, Mokslo ir studijų fondas, Studijų kokybės vertinimo centras – viskas, kas labai esmingai keičia sistemą. Visa tai įvyko per penkis pirmuosius metus. Kiti penkeri metai – kolegijų sistemos atsiradimas, vėliau kuriamas aukštojo mokslo plėtros planas“, – kalbėjo G.Viliūnas.
Anot G. Viliūno, nuo 1995 iki 2005 studentų skaičius padidėjo tris kartus, išaugo mokyklų pajėgumai ir tinklas.
„Taigi, ar galime sakyti, kad čia buvo kažkoks sustojimas ir reforma? Taip, kai kur buvo išties stabtelėta ir nevyko procesai, kurių visi norėjo, bet iš principo – tai ne reforma, tai – amžina, pastovi kaita“, – teigė MRU prorektorius.
Su juo sutiko Vilniaus universiteto (VU) tarptautinių reikalų prorektorius Rimantas Vaitkus. Anot jo, nebuvo taip, kaip teigia Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai, kad iki reformos 2009-aisiais niekas šioje srityje nebuvo daroma: „Gal ir ne tokiais tempais, bet procesai vyko.“
Kita vertus, Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Petras Baršauskas argumentavo, kodėl pastarąją pertvarką galima vadinti reforma.
„Tokių radikalių siūlymų iki tol nebuvo. Ką davė krepšelių sistema? Prisiminkime, buvo Lietuvoje situacija, kai 83 proc. baigusiųjų mokyklas įstojo į aukštąsias. Krepšeliai šitą skaičių sumažino. Taip, galime pasakyti, kad reikia šviesti savo tautą. Bet vis dėlto valstybė negali visų remti. Kitas dalykas – konkurencingumo elementas atėjo su šia reforma. Su klaidomis ir problemomis, bet atėjo“, – tvirtino P. Baršauskas.
 |
| Vytauto Valentinavičiaus nuotr./Petras Baršauskas |
Konkurencingumas – gerai, bet ar to užtenka?
Konferencijos pradžioje sveikinimo žodį taręs premjeras Andrius Kubilius itin didelį dėmesį skyrė konkurencinės aplinkos kūrimui. „Be tinkamai sutvarkytos konkurencijos erdvės aukštosios mokyklos negalėtų užtikrinti geriausios išsilavinimo kokybės mūsų studentams“, – kalbėjo vyriausybės vadovas.
Tačiau aukštųjų mokyklų atstovai pastebėjo – konkurencija aukštojo mokslo sistemai daro ir žalos. Be to, yra svarbesnių kriterijų, kuriais reikia remtis vertinant aukštąjį mokslą – tai kokybė, tinkamumas. Galiausiai, galimas daiktas, kad būtent dėstymo kokybė Lietuvoje – nekonkurencinga.
G. Viliūno teigimu, konkurencija šioje sistemoje pritaikyta remiantis ekonomine logika. „Tai išplaukia iš ekonominio mąstymo, kurio tikslas – bendrojo vidaus produkto augimas ir šalių tarpusavio konkurencija. Bet ar šis parametras gerai pamatuoja aukštojo mokslo būklę? Mums reikia konkurencingo ar tinkamo ir kokybiško aukštojo mokslo?“, – klausė MRU prorektorius.
Kauno kolegijos (KK) direktorius Mindaugas Misiūnas pastebėjo, kad konkuruoti visų pirma reikia dėstymo kokybe.
„Konkurencingumas prasideda nuo dėstytojų ir studentų santykio auditorijoje. Idealiu atveju studentas turėtų pasiekti visus rezultatus, kurie numatomi studijų programose. Jam savo veikla, ištekliais, dėstytojų kompetencijomis turėtų padėti institucija. Nepaisant įvairiausių atestacijų, išorinių, vidinių kokybės vertinimų, mažiausiai reforma palietė būtent šitą dalyką.“
Anot M. Misiūno, konkurencingumas – tiek dėstytojų, tiek studentų atsakomybė.
 |
| Vytauto Valentinavičiaus nuotr./Mindaugas Misiūnas |
Universitetai medžioja krepšelius, užuot konkuravę tarptautiniu mastu
R. Vaitkus apskritai atmetė mintį, kad Lietuvos universitetams reikia konkuruoti tarpusavyje. Jo teigimu, 2007-aisiais pasirašytame politinių partijų susitarime dėl tuo metu dar būsimo Mokslo ir studijų įstatymo buvo siūloma, kad krepšelių sistema būtų įvesta tik ten, kur konkuruoti galima ir naudinga. Tačiau 2009 metais buvo pasirinkta, kad visos studijų programos konkuruos tarpusavyje. „Kokia konkurencija tarp agronomijos ir medicinos?
Negalima suplakti fizikos, chemijos ir matematikos į vieną krūvą ir pasakyti: jūs konkuruokit. Kas geriau – mechanikos inžinerija, statybos inžinerija ar elektronikos inžinerija? O čia numetamas krepšelių skaičius technologinėms studijoms ir studentas turi rinktis. Tad kokia valstybės politika? Negalima leisti tokios palaidos balos kai kalbame apie valstybės pinigus – o pinigai tikrai nemaži ir reikia galvoti, kur juos padėti“, – tikino R. Vaitkus.
 |
| Vytauto Valentinavičiaus nuotr./Rimantas Vaitkus |
Jis pateikė Biotechnologijų – vienos iš perspektyviausių sričių – pavyzdį. Ilgą laiką šia sritimi užsiėmė viena institucija – VU.
„Ką padarė krepšeliai? Dabar mes turime tris biochemikų programas trijose skirtingose institucijose. O profesorių padaugėjo? Ne. Jie visi – to paties universiteto absolventai. O įrangą kaip dalinsimės? Slėniai ir institutai kaupiasi vienoje sistemoje, t. y. VU. Taigi, ką padarė konkurencija? Kadangi specialybė patraukli, žinoma, užsiimame ja kas norime. O ką daugiau daryti aukštosioms mokykloms vaikantis krepšelių – rengtis į medžioklę“, – VU prorektorius prajuokino salę fraze „studentų gaudyklė“, skirta tokioms studijų programoms, kaip biotechnologijos.
„Šitas finansavimo modelis, kuris įtvirtina nežabotą rinką, nepasiteisino. Konkuruoti mums reikia ne tarpusavyje, o su užsieniu. Turime žiūrėti, kaip mes atrodome Europos, pasaulio mastu“, – išvadas darė R. Vaitkus.
G. Viliūnas pavyzdžiu nurodė Škotiją, kurios universitetai konkuruoja tarpusavyje, bet svarbiausias jų tikslas – Škotijos aukštojo mokslo konkurencingumas tarptautinėje erdvėje. Šalyje aukštasis mokslas – nemokamas.
„Anglijoje aukštasis mokslas yra prekė, studentas – klientas. Škotai mano, kad aukštasis mokslas turi turėti visuomeninę atsakomybę ir remtis bendradarbiavimu“, – teigia G. Viliūnas. Anot jo, mes turime lygiuotis ne į Angliją ar JAV, bet į kitas mažas šalis, tokias, kaip Škotija.
Lygindamas Lietuvos aukštojo mokslo sistemą su sistema tų šalių, į kurias lietuviai važiuoja studijuoti, MRU prorektorius konstatavo: „Lietuvoje nesame labai patrauklūs su savo aukštuoju mokslu ir krepšeliais.“
Kritinis laikas aukštajam mokslui
Konferencijoje G. Viliūnas atkreipė dėmesį, kad dažnai pamirštama, jo reforma – ne tik aukštojo mokslo, bet ir mokslo apkritai.
„Būtent mokslo sistemoje įvyko didesni pokyčiai per trejus metus. Atsirado mokslo slėniai, įvyko institutų pertvarka, mokslo programinis finansavimas tapo pagrindine mokslo išlaikymo forma. Čia visiškai pasikeitė peizažas.“ MRU prorektoriaus teigimu, tai svarbu, nes tai liečia ir studijų sistemą – juk mokslininkai dirba dėstytojais.
P. Baršauskas pabrėžė valdymo pertvarkos svarbą. „Universitetas turi turėti išorinį valdymą. Juk negali valdymas būti efektyvus, jei kolektyvas pats renkasi vadovą. Nerasite tokio modelio. KTU anksčiau būdavo – susirinkdavo dekanai, pagrūmodavo rektoriui – tu tik nedrįsk – ir viskas grįždavo atgal. Šiandien vis dėlto vyksta nepopuliarių sprendimų vykdymas. Ar galėjome efektyviai dirbti su kolektyvo atjauninimo problema? Niekada. O šiandien tai darome“, – tikino KTU rektorius.
R. Vaitkus priminė, kad reformuotas ne tik aukštųjų mokyklų valdymas ir finansavimas, bet ir pakeistas jų statusas, dabar jos – ne biudžetinės, o viešosios įstaigos. „Aukštosios mokyklos kaip viešosios įstaigos turi daugiau galimybių, teisių ir, aišku, daugiau atsakomybių prieš visuomenę“, – teigė VU prorektorius.
Pastebėjęs, kad už valstybės nefinansuojamas studijas Lietuvoje Europoje brangesnės tik studijos Didžiojoje Britanijoje, jis siūlė grįžti prie sistemos, kai visi studentai moka už mokslą, tiesa, palyginti nedaug – R. Vaitkaus manymu, apie 2 tūkst. per metus.
M. Misiūnas siūlė studento, kaip reformos centro, žaidimą žaisti iki galo, suteikiant jam ne tik teises ir laisves, bet ir atsakomybę už save. „Negalima aukštosios mokyklos vertinti pagal tai, kiek ją baigusių sėkmingai įsidarbino. Reformos esmė – studentas renkasi. Jei jis pasirinko – jis prisiėmė ir atsakomybę“, – studijų kokybės vertinimo sistemą kritikavo KK direktorius.
G. Viliūnas nuogąstavo dėl aukštojo mokslo ateities: „Dabar yra kritinis laikas. Mes baigėme aukštojo mokslo bumą Lietuvoje – skaičiais viskas čiuožia žemyn. Į šią situaciją žiūriu neramiai. Sakyčiau, reforma dar tik prasideda.“
