– Kaip manote, ar Lietuvoje teismai pakankamai vieši ir atviri visuomenei?
– Ilgainiui teismų sistema Lietuvoje tampa vis labiau atvira. Ko gero, tai iš dalies priklauso nuo ateinančių jaunų vadovų. Jie suvokia, kad atvirumas būtinas, norint įgauti visuomenės pasitikėjimą. Internetinėje erdvėje atsiranda daugiau informacijos ir visuomenė kviečiama susipažinti su teismų funkcijomis. Tokiu būdu bandoma įtraukti visuomenę ir parodyti, kad teismai, nėra kažkokia uždara kasta.
Atsiranda teisėjų, kurie dalyvauja laidose, konferencijose. Mano nuomone, tai būtina, kad visuomenė suprastų, jog teismų sistema nėra uždaras klanas.
Teisėjai turi pateikti komentarus, kadangi sprendimas yra viešas. Jie turi paaiškinti visuomenei, kodėl priimtas vienas ar kitas sprendimas. Žinoma, supras ne visi, nes teisiškai mūsų visuomenė yra gana ribota, tačiau galbūt tokie teisėjų komentarai padės sulaikyti žmones nuo pažeidimų.
– Kuo skiriasi Europos ir Lietuvos teismų sistema?
– Vakarų Europos teismų sistema yra atviresnė. Pavažinėjus po pasaulį, galima pamatyti, kad teismo posėdžiai nėra baisūs žmonėms – proceso dalyviams. Iš paties teisėjo galima pajusti vidinį gerumą. Tokie mano įspūdžiai iš komandiruotės Airijoje. Aš pajutau teisėjo norą užtikrinti, kad nagrinėjant bylą nebus nukrypimų ir viskas bus sprendžiama teisingai ir objektyviai. Teismo posėdžiuose juntamas teisėjo ramybė, nėra taip, kad į teismo posėdį jis ateina piktu veidu. Čia tikriausiai ir kultūrų skirtumas. Be to, daug kas priklauso ir nuo teisėjo amžiaus. Didelė dalis jaunesnės kartos teisėjų elgiasi visiškai kitaip ir patį procesą vykdo kitaip. Man susidarė įspūdis, kad užsienyje atviresnis bendravimas, teismas nėra toks formalus kaip Lietuvoje.
– Kiek informacijos teisėjas gali atskleisti žurnalistui?
– Informacijos viešinimas priklauso nuo bendravimo su žurnalistu. Manau, reikia atsižvelgti, kiek žurnalistas apsišvietęs ir kiek jis yra teisingas. Teisėjas gali papasakoti bylos esmę ir visą informaciją, ji nėra konfidenciali. Sprendimai vieši, bet būna tokių momentų, kai žurnalistas specialiai straipsniui suteikia skambų pavadinimą, nors antraštė su turiniu beveik nesusijusi. Tokiu atveju teisėjai būna atsargesni. Viskas priklauso nuo pasitikėjimo. Kartais pastebiu, kad žurnalistai siekia populiarumo, kuo daugiau „like“ paspaudimų, kad jų produktą įvertintų darbdavys. Jeigu žurnalistas surenka mažai „like“ paspaudimų, tai reiškia, kad jo tekstą skaito mažai žmonių.
– Kaip manote, ar teisėjus reikia mokyti bendravimo su žiniasklaida?
– Šimtu procentu teisėjus būtina mokyti bendravimo su visuomene ir žiniasklaida. Kai dirbi teisėjo darbą, tai lyg ir viską žinai, bet trūksta bendravimo mokymo ne tik su žiniasklaida, bet ir, apskritai, bendravimo bet kur. Teisėjai bijo išeiti, socializuotis, nes užsidarymas savo kiaute kenkia jiems. Kiti teisėjai, kurie yra aktyvūs, jie, žinoma, to nebijo.
– Kokia Jūsų patirtis bendraujant su žiniasklaida?
– Komentuoti ir bendrauti su žurnalistais tekę nemažai. Nudegęs nuo žurnalistų dar nebuvau, bet pasitaikę situacijų, kai interviu buvo iškarpytas, sudėliotas kitaip, sakiniai ištraukti iš konteksto. Šiuo metu esu paskirtas atstovu spaudai komentuoti baudžiamųjų bylų priimtus sprendimus. Tokia pozicija visiškai nauja Teisėjų Tarybos atskiru dokumentu pradėta iniciatyva.
Aš komentuoju kolegų teisėjų sprendimus, jeigu jie nenori ar nesutinka kalbėti. Perteikiu bylos esmę ir paaiškinu buitine teisine kalba, kodėl priimtas vienas ar kitas sprendimas. Ši praktika Vakarų pasaulyje jau seniai taikoma. Žmogus, atsakingas už ryšius su visuomene, nesugeba visiškai atskleisti, ką teisėjas galvoja. Kai komentuoja žurnalistas ar atstovas spaudas, bet ne teisėjas – du skirtingi dalykai. Žinoma, yra ir kita pusė. Kartais pasitaiko, kad didžioji dalis visuomenės nesuvokia, ką teisėjas kalba. Pavyzdžiui, kaimynai, pažįstami džiaugiasi, kad mato tave per televiziją, bet nesiklauso, ką kalbi. Jų nepasiekiama nešama informacija ir turinys.
– Kodėl kai kurie teisėjai vengia bendrauti su žurnalistais?
– Kalbant iš žurnalistinės etikos, tai žurnalistas turėtų vizualiai paruošti žmogų eteriui. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl teisėjai nenori kalbėti su žurnalistais. Žurnalistas galėtų apžiūrėti teisėją, kad jis eteryje atrodytų padoriai. Mūsų žiniasklaidoje nufilmuoti interviu stengiasi tarsi ant karštųjų. Neduok Dieve, teisėjas pabėgs. Kartais būna, kad parodžius stambesnį žmogų, visuomenė apkalba, kaip jis gerai gyvena ar valgo. Buvę atvejų, kai teisėją žurnalistai nufilmavę su sausainio trupiniu. Galbūt tai smulkmenos, bet išgirdęs pašaipias visuomenės reakcijas teisėjas gali niekada daugiau gyvenime nesutikti komentuoti. Žurnalistui reikėtų švelniau prieiti prie pašnekovo, juo labiau pasirūpinti.
– Kokius trūkumus pastebite žurnalistams bendraujant su teisėjais?
– Jeigu aš būčiau žurnalisto vietoje, tai pasidaryčiau bylos planelį. Kartais žurnalistai nesupranta esmės ir klausinėja apie detales, nesusistemina klausimų. Kartais pastebiu žurnalisto chaotiškumą. Taip pat labai nemalonu, kai žurnalistai užduoda tokius menančius klausimus ir pastato teisėją tarsi į kampą nepaliekant pasirinkimo. Pavyzdžiui, žurnalistas klausia: „Tai vis dėlto neprisiteisite milijono?“ Džiugu, kad žurnalistai, kurie specializuojasi ir dirba su teismais, turi pakankamai kompetencijos. Žinoma, kartais sumaišo sąvokas, pavyzdžiui, seksualinis prievartavimas ar priekabiavimas, bet juk žurnalistai nestudijavę teisės, mes galime juos pataisyti.
