– Žvelgiant į tai, kaip keičiasi ir visuomenės, ir švietimo ugdymo įstaigų požiūris bei pasirengimas įtraukčiai, panašu, kad pokyčiai vyksta. Yra mokyklų, kurios neskirsto vaikų seniai, yra tokių, kurios atverti duris ruošiasi tik dabar. Kaip jūs vertinat, kaip pasikeitė visuomenė, švietimo bendruomenė ir sistema šiuo klausimu, kai sužino, kad turės bendraklasį autistišką vaiką.
– Asociacijos vertinimu, stebime, kad pokyčiai vyksta ir vyksta gana greitai. Tiesa, pasakyti to apie visų mokyklų komandų nuostatas, deja, negalime. Aišku, greičiausiai keičiasi įstatymai, požiūris – lėčiau. Sutinkame su pastebėjimu, kad dalis mokyklų jau kurį laiką yra įtraukties kelyje, tačiau iki šiol turime ir tokių, kurios visais būdais bando nepriimti mokinių su specialiaisiais ugdymo poreikiais, ypač jei tų poreikių lygis yra didelis arba labai didelis.
Iki šiol pasitaiko atvejų, kai tėvai išgirsta siūlymą rinktis kitą mokyklą, nes joje neva bus daugiau pagalbos. Tačiau tokios stebuklingos mokyklos, kuri šiuo metu būtų pasiruošusi viskam – nėra.
Yra tiesiog mokyklos, kurios nusprendžia: šis vaikas gyvena mūsų aptarnaujamoje teritorijoje, mes neturėjome tokio mokinio iki šiol, bet mes jį priimsim, mes priimsim šitą iššūkį ir padarysime viską, ką galime, kad šis mokinys taptų tikru mūsų bendruomenės nariu.
Būtent taip nusprendė pradinė mokykla, kurią prieš keturis metus pradėjo lankyti mano sūnus. Buvo ir daug nerimo, ir baimių, ir iššūkių – ir sūnui, ir mokyklos komandai, ir mums, tėvams. Bet visada buvo noras ieškoti sprendimų kartu ir mes tikrai juos rasdavom.
– Kaip vertintumėte skirtingų bendruomenės grupių – bendraklasių, jų tėvų, mokytojų požiūrio pokyčius. Kur raktas, su kuo svarbiausia kalbėti, tartis, aiškinti?
– Visus šiuos elementus sujungia klasės mokytojas – jis tarsi raktas, nes tiesiogiai dirba kurdamas klasės aplinką, klasės draugų ir jų tėvų požiūrį. Tačiau svarbu kalbėti ir apie mokyklą kaip bendruomenę. Tą bendruomenę sudaro mokyklos komanda, mokiniai ir jų tėvai. Matyti savo mokyklą kaip vietą, kur yra laukiami visi, pirmiausia yra mokyklos komandos sprendimas. Jei tokia nuostata yra, tą jaučia tėvai, kurie atveda savo atžalas į šią ugdymo įstaigą.
Gali atrodyti, kad mokykla, kuri vengia priimti mokinius su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, tai geras pasirinkimas mokiniams, kurie nepatiria jokių sunkumų. Tačiau realybėje tai gali reikšti, kad jei vėliau vaikas tų sunkumų patirs, jis bus išprašytas.
Svarbu mokyklos komandai aktyviai dirbti su tėvų bendruomene.
Pokalbiai su tėvais gali padėti sumažinti baimes ir nesusipratimus, kurie gali kilti dėl nežinojimo. Svarbu skatinti draugiškos klasės bendruomenės kūrimą. Jei kiltų iššūkių, svarbu informuoti bendraklasių tėvus apie tai, kokių veiksmų imasi mokyklos komanda. Ne mažiau svarbus ir darbas su vaikais: internete yra nemažai geros informacijos, kuri gali padėti mokytojams ir švietimo pagalbos specialistams pasiruošti tokiam pokalbiui.
– Dėl ko nerimauja autistiškų tėvai, vesdami savo vaikus į bendrojo lavinimo įstaigas.
– Daugelis klausimų, dėl kurių nerimauja autistiškų vaikų tėvai, yra universalūs: ar mano vaikas gerai jausis, ar jam patiks mokytis, ar noriai eis į mokyklą, ar ras savo vietą klasėje, ar pavyks užmegzti glaudų ryšį su mokytoja, ar nepatirs patyčių ir atstūmimo ir pan.
Daugelis klausimų, dėl kurių nerimauja autistiškų vaikų tėvai, yra universalūs: ar mano vaikas gerai jausis.
Taip pat yra ir specifinių klausimų: ar mokykla užtikrins visą reikalingą pagalbą, ar vaikas, jei jam reikalinga, turės mokytojo padėjėją, ar mokyklos komanda bus atvira dialogui ir pasirengusi bendradarbiauti, sprendžiant iškylančius iššūkius, ar iškart pasiūlys rinktis namų mokymą arba kitą mokyklą.
– Ko labiausiai bijo bendraklasių tėvai ir kaip tai spręsti?
– Kiekvienam tėvui svarbu, kad jo vaikas gautų pakankamai mokytojų dėmesio, o, iš kitos pusės, kad klasėje būtų darbinga ir draugiška aplinka. Galime daryti prielaidą, kad baimės dėl autistiško mokinio klasėje gimsta iš abejonių, kad visas dėmesys bus skiriamas tik autistiškam vaikui ir nukentės ugdymas klasėje. Taip pat tikėtina, kad iš pradžių tėvai nežino, koks tas autistiškas vaikas.
Tačiau geroji patirtis rodo, kad jei klasėje yra pakankamai pagalbos, mokyklos komanda dirba užtikrintai, visi klasės vaikai gali sklandžiai dalyvauti ugdymo procese, tada baimės dingsta, o pagrindo skundams ir konfliktams nebelieka.
– Ką pastebite, gal turite patarimų, kaip turėtų elgtis pedagogas, sužinojęs, kad jo klasėje bus ugdomas autistiškas vaikas? Kaip reikėtų elgtis, ką žinoti, kuo pasidomėti, kaip pasirengti?
– Kai mokytojas sužino, kad į jo klasę ateina autistiškas mokinys, svarbiausia būti atviram ir empatiškam. Galima pradėti nuo susipažinimo su vaiku ir ryšio užmezgimo su jo šeima. Tėvai dažniausiai yra tie žmonės, kurie turi labai daug motyvacijos, kad jų vaikui pasisektų. Jie pažįsta savo vaiką ir gali pasidalinti savo žiniomis. Dar vienas patarimas būtų: pagal galimybes susisiekti ir organizuoti susitikimą su įstaiga, kurią vaikas lankė iki tol.
Ta komanda sukaupė žinių apie šį konkretų vaiką, jo galias, jo sunkumus ir apie tai, kas padeda geriau atliepti jo poreikius. Tai nėra labai dažna praktika Lietuvoje, tačiau kai kuriose šalyse tokie dviejų įstaigų susitikimai yra privalomi.
Taip pat pagal galimybes patartina dalyvauti mokymuose, skaityti literatūrą, o, prireikus, kreiptis pagalbos – į Lietuvos įtraukties švietime centro autizmo spektro sutrikimų grupę (buvusi LASUC SRVKS). Ten dirbantys specialistai gali atvykti į ugdymo įstaigą, stebėti pamokas, teikti rekomendacijas ir konsultacijas, kartu rasti sprendimų dėl konkretaus mokinio situacijos.
Svarbu dirbti su klasės vaikais: visą laiką priminti jiems, kad kiekvienas iš mūsų yra unikalus ir mes visi turime teisę būti suprasti bei priimti.
Svarbu dirbti su klasės vaikais: visą laiką priminti jiems, kad kiekvienas iš mūsų yra unikalus ir mes visi turime teisę būti suprasti bei priimti. Nereikia akcentuoti diagnozių – vaikams reikia paprastų paaiškinimų, kodėl klasiokas sėdi su ausinėmis, kodėl, jam reikia kartais išeiti pabūti vienam ir pan.
– Ko vis dar labai trūksta, kad autistiškų mokinių įtrauktis būtų sėkminga? Kokie yra pagrindiniai iššūkiai?
– Kalbant apie autistiškų vaikų įtrauktį į bendro ugdymo įstaigas, yra keletas sričių, kuriose stebimas judėjimas į priekį, tačiau yra ir nemažai iššūkių, kuriuos dar reikia įveikti. Matome, kad atsiranda vis daugiau mokyklų, kurios priima autistiškus mokinius ir suteikia jiems kokybišką ugdymą. Matome, kad rengiama vis daugiau mokymų, renginių ir susirenka tikrai ne mažas specialistų būrys.
Tai rodo, kad didėja skaičius žmonių, kurie ieško atsakymų, nori žinoti, pažinti, o žinios yra pagrindinė sąlyga nykti mitams, nusistatymams, stereotipams. Praeitais metais Asociacija išleido specializuotą knygą apie vieną iš ugdymo metodų – ir, galime pasidžiaugti, kad iš viso tiražo liko tik keli egzemplioriai.
Tačiau suprantame, kad mokymų poreikis yra milžiniškas, ir nei ŠMSM, nei mes neturime resursų tą poreikį atliepti greitai. Taip pat suprantame, kad turi būti sukurta visų dalykų užduočių bazė, kuri padėtų mokytojams greičiau ruoštis pamokai. Dabar matome, kad pagalbos kiekis gali priklausyti nu to, kokioje savivaldybėje autistiškas mokinys gyvena, o tai turi pasikeisti.
Bet vis dėlto didžiausias iššūkis yra nuostatos ir požiūris, kuriems pasikeitus sėkmingos įtraukties atvejų turėsim gerokai daugiau.
– Kalbant apie patį autizmą, nors juo domimasi labiau, ne visai visuomenei jis suprantamas, žinomas – tai labai platus spektras, kai vienas atvejis toli gražu nelygus kitam. Gal galėtum trumpai pakomentuoti, kas yra autizmas, ką svarbiausia žinoti, ir kur iš esmės žmonės klysta.
Autizmas yra kitoks pasaulio matymas, suvokimas ir jutimas. Mokslininkai sako, kad žmonės gimsta autistiškais. Tam, kad būtų nustatyta diagnozė, vaikas arba suaugęs asmuo turi turėti ypatumų trijose veiklos srityse: bendravime, socialinei sąveikoje ir elgesyje. Ką labai svarbu suprasti apie autizmą – tai platus spektras, ir tai reiškia, kad kiekvienas autistiškas asmuo bus vis skirtingas, jo galios ir sunkumai bus unikalūs.
Autistiški žmonės dažnai suvokia ir supranta socialinius signalus kitaip nei neurotipiški žmonės. Jie gali turėti sunkumų su akių kontaktu, neverbaline komunikacija ar socialiniais pokalbiais, bet tai nereiškia, kad jie nenori bendrauti – dažnai jie tiesiog bendrauja savotiškai, kitaip, vadinami keistuoliais. Labai dažnai autistiški žmonės turi sensorinių ypatumų – jie gali būt itin jautrūs garsams, šviesoms, kvapams, tekstūroms ir pan. Daugelis autistiškų žmonių mėgsta rutiną ir struktūrą: tai suteikia jiems saugumo jausmą.
– Jums, matyt, teko susidurti, girdėti visokių atvejų – ir sėkmingos įtraukties, ir ne. Kaip jums atrodo, nuo ko labiausiai tai priklauso?
–Mano ir kitų šeimų patirtis rodo, kad svarbiausia yra mokytojos ir mokyklos komandos nuostata – kokiems vaikams čia yra vieta. Taip pat svarbu atvirumas, noras bendradarbiauti ir empatija. Kažkas gali nustebti: o kaip gi žinios ir kompetencija? Taip, jie yra labai svarbūs, tačiau be teigiamo nusiteikimo nepadės nei žinios, nei kompetencija. Sėkmingai įtraukčiai yra labai svarbus mokytojas – jo kūrybiškumas, meilė vaikams, atkaklumas, ryžtas nepasiduoti ir ieškoti sprendimų.
Patirtis rodo, kad svarbus yra ir atvirumas priimti pagalbą iš šalies, kai komanda išbando visas savo idėjas ir neberanda sprendimo. Jei mokytojas pasiruošęs atidaryti savo klasės duris, kad į jas įžengtų konsultantai, jei mokytojas ir komanda pasiruošęs išgirsti, ką galime padaryti kitaip, realiai taikyti naujas strategijas ir praktikas savo klasę, tai maždaug 95 proc. atvejų mes išspręsime situaciją.
