- Kas Jūs esate? Kaip save apibūdintumėte?
- Kas esu iki galo vis dar nežinau. Kartais atsidūstu, kad nelengva gyventi penkis gyvenimus vienu kartu. Dažnai atrodo, kad gyvenu daugybėje vaidmenų. Tai nėra kaukės, kurias dirbtinai kaitalioju, kad pritapčiau, kažkam įtikčiau. Tai skirtingi vaidmenys, kurie šaukia, vilioja, įkvepia. Tai tartum skirtingi būdai pajausti pasaulį ir jį perteikti, jame būti. Gyvenu gana intensyviu ritmu, todėl dažnai tenka stabtelti ir pagalvoti, kuriam vaidmeniui konkrečiame etape turėčiau skirti didesnį dėmesį. Jei to nedaryčiau, tektų visai persiplėšti.
- Koks vaidmuo labiausiai stengiasi nurungti kitas roles?
- Turbūt Benas muzikantas. Mano gyvenime muzika yra atsikandusi labai didelę mano sielos dalį. Nuo mažumės mamos buvau panertas į muzikos pasaulį. Nors muzika netapo mano profesija, pasirodo, kad mūzos negailestingos ir taip lengvai nepaleidžia – vis primena apie save ir vilioja groti, kurti. Turbūt ne vienam taip nutinka – kai atrandi, jog turi dovaną kažką gerai daryti, tai teikia didelį malonumą, prasmės jausmą. Tuomet sunku nustumti tą dalyką į šalį. Taip ir man, muzika visada žengia greta, mintyse nuolat sukasi melodijos ir dainų tekstai. Tai svarbus mano energijos šaltinis. Vieni „pasikrauna“ skaitydami knygą, o man optimizmo, motyvacijos pirmiausiai suteikia muzikinės idėjos. Juokaudamas sakau, kad muzika įkrauna mano sielos bateriją.
- Tačiau neužtenka įkrauti tik sielą. Kaip materialiniai rūpesčiai?
Daug kas priklauso ir nuo požiūrio – jeigu kiekvieną dieną pirmiausia galvosi apie tai ko neturi, o ne tai ką jau turi, prarasi gyvenimo džiaugsmą
- Stengiuosi neleisti, kad mane užbombarduotų materialiniai ar buitiniai klausimai. Be abejo, tais dalykais tenka pasirūpinti. Tačiau rūpesčiai ateina ir praeina, dėl jų neverta prarasti gyvenimą ir vidinę ramybę. Daug kas priklauso ir nuo požiūrio – jeigu kiekvieną dieną pirmiausia galvosi apie tai ko neturi, o ne tai ką jau turi, prarasi gyvenimo džiaugsmą. Jeigu įsivaizduoji, kad didžiausia gyvenimo laimė ir pasiekimas – turėti jachtą ir milijoną dolerių, nesijausi laimingas, kol jų neturėsi. Dažnai, vaikantis iliuzijų, prarandama laimė čia ir dabar.
- Tai kaip savęs negraužti, kad „neturiu tiek, kiek kiti turi“?
- Šis klausimas praranda vertę, kai atrandi kažką daugiau nei materialinė tikrovė. Svarbu atrasti tikėjimo galią. Tą akimirką, kai suvokiu, jog egzistuoja aukščiausioji būtis, visatos kūrėjas, didysis protas, didžioji meilė (ją ir vadiname Dievu), mano pagrindinis dėmesys nukrypsta į visai kitus dalykus nei materialūs turtai. Kalbu apie išliekančius dalykus – asmens orumą, atjautą, prasmę, išmintį. Manau, mes čia esame, kad atrastume šiuos dalykus.
Esame gimę didesniems darbams ir tikresniems pasirinkimams nei susikrauti turtus ar tapti tuštybių mugės dalyviu
Visose savo sėkmėse ir nesėkmėse, svarstymuose ir ieškojimuose, muzikoje, kelionėse, buityje, nesvarbu ką bedaryčiau keliu pamatinį prasmės klausimą. O atsakymas visada tas pats – ad maiora natus sum (lot. didesniems dalykams esu gimęs). Esame gimę didesniems darbams ir tikresniems pasirinkimams nei susikrauti turtus ar tapti tuštybių mugės dalyviu.
- Kas dar masina Beną be muzikos ir kelionių?
- Daugybė dalykų. Jau seniai domiuosi archajinėmis pasaulėžiūromis, Šiaurės Amerikos indėnų kultūromis. Taip jau nutiko, kad ankstyvoje paauglystėje susižavėjau romanais apie indėnus, jie tapo mano jaunystės herojais, laisvės simboliais. Vėliau ieškojau rimtesnės literatūros, gilinausi į genčių pasaulėžiūrą, gyvenimo būdą, pabuvojau ir indėnų rezervatuose. Šis pomėgis susijęs ir su siekiu neatitrūkti nuo gamtos. Gera būti gamtoje. Tikroje gamtoje, kurioje vakaročiau prie tikros laužo šviesos, o ne prie stalinės lempos, pabusčiau tekant rytinei žvaigždei nuo paukščių čiulbėjimo, o ne nuo pikto žadintuvo, jausčiau tikrą vandenį, o ne vien tekantį iš čiaupo, braidyčiau po žolę basomis, sėdėčiau ant tikros žemės. Tokie „grynieji potyriai“ leidžia pajusti savo ir kūrinijos santykį. Tokie paprasti dalykai kaip žolė, žemė, medžiai, šviesa, oras, ugnis, vanduo įgauna kitokią prasmę. Kaip ir muzika, gamta gali įkrauti sielos bateriją.
Didžiausi gyvenimo atradimai mane aplankė būnant gamtoje. Kai būnu miške, kvėpuoju grynu oru, stebiu gamtos grožį, mano vidinis „aš“ keičiasi, tampa imlesnis, gyvesnis, geresnis. Sakyčiau, kad toks buvimas gamtoje yra tartum tam tikro tipo malda, iš kurios grįžti namo su truputį geriau „veikiančia siela“.
Pats didžiausias nuostabos priešas – apsipratimas su gyvenimo stebuklu
Esu ilgesio vedamas ieškotojas. Man gyvenimas – kelionė, o ne stotelė. Tai nuolatinė paieška ir ilgesys. Jaučiuosi jau nemažai gyvenime atradęs, pažinęs. Tačiau tuo pačiu metu visi tie atradimai ir vėl parodo, koks trapus, nelengvai suprantamas ir nuostabus yra mūsų gyvenimas ir koks svarbus jame meilės principas. Ši nuostaba grąžina mane atgal į „kūdikio etapą“. Lyg vaikas, stoviu ir nustebęs žvelgiu, tartum viską matyčiau pirmą kartą. Tuomet ir vėl ilgiuosi, ieškau, keliauju su ta atsinaujinusia nuostaba. Pats didžiausias nuostabos priešas – apsipratimas su gyvenimo stebuklu.
- Kiekvienas žmogus turi bent kelis skirtingus vaidmenis gyvenime. Kaip juos gerai ir laiku atlikti, kad nenukentėtų nei viena „tikrojo aš“ pusė?
- Atskirti pagrindinius vaidmenis nuo antraeilių ir nevengti pareigų. Pasak A. de Saint-Exupéry, mes tampame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname. Tad pareiga sako, kad nesu vienišas, kad turiu mylimuosius, namus, turiu kur pareiti, sugrįžti. Na, o kai kurie vaidmenys sutampa su mano giliausiais troškimais, su tikruoju pašaukimu. Šiuos vaidmenis atpažinti įmanoma, jei skiriame ypatingą dėmesį minčių ir sielos higienai. Manau, kad pats svarbiausias vaidmuo – meilės vaidmuo. Jis su kitais vaidmenimis nerungtyniauja, tik leidžia juos pamatyti kitoje šviesoje, juos visus sukilninti, įprasminti.
Nemėgstu kakofonijos ir stengiuosi nepainioti skirtingų vaidmenų. Juk negali vienu metu groti sunkųjį metalą, skaityti akademinę knygą, melstis bažnyčioje ar medituoti gamtoje. Visi šie dalykai reikalauja nepadalinto dėmesio. Taip ir vaidmenys dažnai keičia vienas kitą priklausomai nuo to, kur esi ir ką darai. Kai tuo pačiu metu stengiamės aprėpti kuo daugiau skirtingų pojūčių, nusiviliame, nes tikėjomės, visus dalykus suplakę į vieną, gauti stipresnį „pasitenkinimo efektą“, tačiau likome išsekę ir save išbarstę.
- Kaip to išvengti?
- Aš skiriu skirtingus pasimatymus visoms savo šešioms mylimosioms. Juk nesusitiksi su visomis tuo pačiu metu.
- Kaip VDU Katalikų teologijos dekanas ir dar vedęs vyras, drąsiai juokaujate apie šešias mylimąsias.
- Taip vadinu savo gyvenimo aistras: muziką, indėnų kultūras, teologiją, gamtą, ir pan. Jos tartum mūzos. Kai vieną kurią apleidi, prasideda sąžinės priekaištai, jog reikia „susitikti“. Taip ir lakstau nuo vienos, prie kitos, o visos kartu jos sudaro darnų mano gyvenimo mūzų chorą.
- Nėra rutinos...
didelis pagalbininkas – žmona. Ji geba atkreipti mano dėmesį į nedidelius konkrečius kasdieninius dalykus, būti čia ir dabar
- Tiesa. Kai aplinkui mūzos, rutina negresia. Gresia tik noras užsirakinti duris ir įnikti į tai, kas „veža“. Nesunku prarasti balansą tarp svajonių ir kasdieninės tikrovės. Čia didelis pagalbininkas – žmona. Ji geba atkreipti mano dėmesį į nedidelius konkrečius kasdieninius dalykus, būti čia ir dabar. Taip pat ji yra mano gyvasis nuotykis. Negaliu jos suprogramuoti, ji visada lieka ligi galo neperprasta, nenuspėjama. Ji gyvenimą paverčia gerąja prasme neprognozuojamu, jos dėka neužsisklendžiu savo paties suprojektuotame pasaulėlyje. Už tai esu jai dėkingas.
